Skaitytojų klubas

 Kas nutinka, kai mergaitė apsisprendžia būti vyru, nusikerpa plaukus, dėvi vyriškus drabužius ir pakeičia elgseną, pritaikydama ją naujam vaidmeniui? Kai vis labiau įsijaučia į svetimą prigimčiai tapatybę?

„Pradėti nuo pat pradžių – pasijusti nauju žmogumi, pačios susiūtu, pačios sukurptu patamsyje.“
Romanas „Katalina“ – istorija apie Kataliną de Erauso, gyvenusią XVII amžiuje, palikusią skurdžią autobiografiją ir nugyvenusią nepaprastą gyvenimą. Markus Orths iš naujo įdomiai, patraukliai ir išmoningai perkuria šį gyvenimą, kupiną neįtikėtinų įvykių ir lemtingų posūkių.

Katalina gimė saulėtą lietingą dieną, kai virš San Sebastiano buvo vaiskus, žydras, be menkiausio debesėlio dangus. Ji buvo šeštas, paskutinis, Marijos Peres de Galaraga i Arče, kūdikis. Jos dešimčia metų vyresnis brolis Migelis, su kuriuo Kataliną sieja ypatingai glaudus ryšys, pažadina joje Naujojo pasaulio ilgesį, pasakoja apie Potosi sidabro kasyklas, tuo metu turtingiausią Pietų Amerikos miestą, didesnį net už Paryžių, Romą ar Londoną.

Kai Migelis visiems laikams šeimos išsiunčiamas dirbti į Potosi, Katalina teturi vienintelį norą. „Seksiu jam iš paskos!“ – prisiekė ir ją visam laikui užpildė kažkas nauja, kažkas, į ką ji galėjo įsitverti, kuo nuo dabar ir per amžius galėjo tikėti – tikslas, prasmė, uždavinys.“

Jos nuotykiai, patirti pakeliui iš San Sebastiano į Naująją Ispaniją, Čilę ir Peru, yra kvapą gniaužianti žūtbūtinė brolio paieškos istorija. Ieškodama brolio ji kartu skausmingai ieško savo tapatybės.

  KNYGA  APIE UŽSISPYRIMĄ DŽIAUGTIS, KAD IR KAS NUTIKTŲ

 „Džiaugsmynas – kaip raidynas, pilnas džiaugsmo raidžių, kaip psalmynas, kaip dienynas, dienų knyga. Žinoma, ši knyga ne vien apie džiaugsmą. Pavadinimas veikiau nurodo gyvenimo poziciją, netgi užsispyrimą džiaugtis, kad ir kas nutiktų. Džiaugsmo mums visiems taip trūksta. Ne paviršutiniško kikenimo, bet to, kylančio iš egzistencijos gelmių, kurio kūrėjai – ne mes patys.
Knygoje – 22 grynojo įkvėpimo tekstai, esukai (nuo žodžio esu, būnu) parašyti 2014–2021 metais. Juose dalijuosi savo kasdienybe, per jos smulkmenas apmąstydama egzistencinius dalykus. O kasdienybėje juk pilna visko: buitinių reikalų, netikėtų, keistų susidūrimų, šeimos santykių, motinystės krizių, nūdienos žmogaus nerimo bei prasmės ieškojimo ir egzistencinių atverčių. Būtis, ūmai atsiverianti verdant sriubą, patraukia į apmąstymus bei maldą. Taigi manieji esukai – panašiai gyvenantiems, mąstantiems ir jaučiantiems – apie visa tai...“ – Laura Sintija Černiauskaitė.

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą“, Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia“). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, JAV.

"Mano ne mano namai" - tai pasakojimas apie trijų kartų moteris, motinos ir dukters santykius, apie savęs paties ir žmogiškos šilumos paieškas.

  Penkiametė Vera, „poliakų“ vaikas, į sodybą prie Elbės Vokietijoje su motina atklydo 1945 metais iš Rytprūsių. Dideliame šaltame ūkininkų name ji visą gyvenimą jaučiasi svetima, tačiau negali jo palikti. Praslinkus beveik šešiasdešimčiai metų, prie jos durų išdygsta dukterėčia Anė, pabėgusi su mažuoju sūneliu iš Hamburgo.
Vera nedaug žino apie savo viešnią, bet vos ją pamačiusi suvokia, kad Anė ieško daugiau nei naujos aplinkos ir gryno oro savo sūnui.

Pasitelkusi šykštų žodžių šiaurietišką humorą autorė Dörte Hansen įtaigiai pasakoja apie dvi vienišes, kurios netikėtai suranda tai, ko niekada neieškojo – šeimą.

"Šis romanas maloniai nustebina savo kitoniškumu. Autorės pasakojama istorija įstringa ilgam it didelio tamsaus ūkininkų namo girgždesiai ir dejonės."
NDR radijo stoties knygos pristatymas

  Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios PaLaukasulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Jo romanas „Visas gyvenimas“ („Baltos lankos“, 2017) 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, romanas „Tabakininkas“ („Baltos lankos“, 2018) – 2018 m. „Europese Literatuurprijs“ literatūros premijai. „Laukas“ – trečia autoriaus knyga, pasirodanti lietuviškai.

 Meilė, kaip žinia, akla. Ji sudrumsčia ir šalčiausius protus. Estera Nilson - intelektuali ir nepriklausoma moteris. Ji tikrai žino, ko nori, ir elgiasi tik pagal savo principus. Tačiau kartą ją pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Rašką Jis sėdi tarp klausytojų pakerėtas jos protingų žodžių apie jį patį. O netrukus, jiems susitikus akis į akj, pakerėta pasijunta ir ji Pakerėta ir... visiškai apsėsta, nusavinta, užgrobta. Tik kažin ar apie tai žino pats Hugas...

Skaitant šią meilės istoriją išties ne kartą nuraus skruostai -tai pasakojimas apie šiurpią prarają tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge apie tai, kas tokiose prarajose gimsta.

Dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Meilė, kaip žinia, akla. Ji sudrumsčia ir šalčiausius protus. Estera Nilson – intelektuali ir nepriklausoma moteris. Ji tikrai žino, ko nori, ir elgiasi tik pagal savo principus. Tačiau kartą ją pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską...

Lena Andersson – viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja, už šį kūrinį buvo apdovanota Augusto premija.

"Ta šiurpi praraja tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge tai, kas tokiose prarajose išsivysto, – apie tai ir yra šis pasakojimas." 
Lena Andersson

"Dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Bet mažai jų papasakotų ją taip gerai."  
Lionel Shriver

"Mes visos tai patyrėm – mes visos buvome Estera. Dėl jos mums kaista skruostai, bet jie kaista ir dėl mūsų pačių."
ulie Myerson

   Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

 Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

 
 Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

 2020 m. romanas „Nesakė, kad gailisi“ gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“
Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat.

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“
Savon Sanomat

 Vienas garsiausių dvidešimtojo amžiaus pirmos pusės rašytojų Stefan Zweig savo memuaruose „Vakarykštis pasaulis“ dokumentuoja epochą ir stebi Europos civilizacijos krizę.

Stefan Zweig autobiografijoje aprėpia beveik visą savo gyvenimą. Jis kalba apie vaikystę ir gyvenimą mieste, kuriame susiformavo jo pasaulėjauta. Tęsia apie studijas, gyvenimo metus Londone ir Paryžiuje. Taip pat rašytojas buvo liudininkas artėjančios Antrojo pasaulinio karo grėsmės bei pasakojo apie pirmąsias jo dienas. Kiekviename gyvenimo etape Stefan Zweig randa gero ir blogo. Tačiau pasakodamas apie savo gyvenimą autorius lieka nuošalyje, jis yra tarsi stebėtojas. Stefan Zweig sutiko ir pažinojo daugybę žymių ano laikmečio žmonių. Tai ir Hugo Hofmannstahl, ir Sigmund Freud, ir Maksim Gorki, ir Rainer Maria Rilke, ir

Richard Strauss, ir daugelis kitų. Rašytojas susitikimus su šiais iškiliais asmenimis aprašo su begaline šiluma. Jis kalba ne tik apie bendravimo niuansus, bet vaizdžiai ir detaliai atkuria draugų portretus, taip leisdamas skaitytojams dar labiau priartėti.

Stefan Zweig laiką iki Pirmojo pasaulinio karo laiko saugiu etapu. Knygoje „Vakarykštis pasaulis“ itin juntamas saugaus gyvenimo ir nesaugumo jausmo kontrastas. Jis lydi visą autoriaus gyvenimą, o ypač juntamas pabaigoje, kuomet svajones daužo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir visuomenės nužmogėjimas. Liudydamas Europos civilizacijos nuosmukį autorius ir pats jaučia savo asmeninio gyvenimo krizę. Rašytojas neįtikėtinai įtaigiai aprašė visuomenės elgesio kaitą svarbiausių istorinių įvykių kontekste.

Memuarus „Vakarykštis pasaulis“ Stefan Zweig parašė labai greitai ir tai buvo paskutinis jo kūrinys baigtas keli mėnesiai prieš mirtį. Tačiau net ir šiandien jis išlieka itin aktualus ir įspėjantis. Knygoje vaizduojamas intelektualų naivumas, netikėjimas, kad ateina negandų metas, verčia prisiminti, kad istorija linkusi kartotis, o svajonės sudužti.

Stefan Zweig (1881-1942) – austrų rašytojas, žurnalistas, biografas. Savo karjeros viršūnėje jis buvo daugiausiai verčiamas ir skaitomas autorius pasaulyje. Stefan Zweig Vienos universitete apsigynė daktaro laipsnį. Jis buvo eruditas, pacifistas, humanistas, literatūros kritikas, parašė ne vieną garsaus žmogaus biografiją. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo priverstas pasitraukti iš Austrijos, gyveno Londone, vėliau JAV bei Brazilijoje. Deja, apimtas gilios depresijos jis kartu su žmona nusižudė.

 Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Leidėjas „Ausko žuvys“, 2021 m. 

Metų knyga 2021 Publicistikos ir dokumentikos kategorijoje

Ši dokumentinė knyga – 1940-ųjų birželio dviejų savaičių kaleidoskopas, pašėlusiai įsukantis į to meto Lietuvos ir jos žmonių realijas.

1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir savo ateitį. Vasaros savaitgaliai buvo numatyti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkiui. Vyriausybė taip pat nesnaudė – palaimino šalies elektrifikacijos ir susisiekimo gerinimo projektus bei patvirtino didžiausią metinį biudžetą. Bažnyčia su nerimu laukė svarbios reformos – civilinės santuokos įteisinimo. Visa Lietuva jaukinosi išsvajotąjį Vilnių ir Vilniją. Darbais, idėjomis ir gandais kunkuliuojanti šalis jau buvo kiek apsipratusi su Europoje vykstančiu karu. Nepaisant to, prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link. Kaip pasisuks karo švytuoklė? Ar rekordiškai speiguotą žiemą iškentusioje šalyje sužydės sodai? Kokia bus vasara?

TOP1 – Lietuvių autorių negrožinių  knygų kategorijoje / 15min metų knygų rinkimai 2021

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918-1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautorius. Londono knygų mugei ir atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui paminėti skirtos istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918-2018” (2018) vienas iš sudarytojų ir autorių. 2019 m. išleido knygą vaikams „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“.

  Armėnų kilmės rašytoja Narine Abgaryan už romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ 2016 metais pelnė prestižiškiausią Rusijos literatūros apdovanojimą „Jasnaja Poliana“, knyga išversta į 13 kalbų.

 Paskutiniai Sovietų Sąjungos metai. Daugiabutyje kažkur už Uralo gyvena šeima, kuriai vadovauja ryžtinga, žavi ir despotiška moteris – RozalindaKalganova. Ji anksti neteko tėvų, vaikystę praleido vaikų namuose, gal todėl turi tvirtas nuostatas apie tvarką, naudą ir problemų sprendimą. Ji nejaučia šilumos savo dukteriai Sulfijai, tačiau gimus anūkei Rozalindos gyvenimą netikėtai nušviečia meilė. Tarp švelnios motinos ir tulžingos močiutės įsiplieskia kova, kurioje mergaitė tampa iš rankų į rankas keliaujančiu trofėjumi, o skaitytojas – siaubą keliančių įvykių, komiškų situacijų ir sąmojingų dialogų liudytoju. Tris dešimtmečius aprėpiantis pasakojimas veda per trijų kartų moterų likimus, skirtingas šalis ir kultūras, aštriai keldamas klausimą, kas mes tokie ir kodėl.

„Tai tragikomiškas romanas, kuriame trys šeimos moterys išgyvena komunizmą, emigraciją, ligas, skurdą ir, kas sunkiausiai įtikėtina, viena kitą.“

The New Yorker

Alina Bronsky (g. 1978 m.) – rusų kilmės vokiečių rašytoja. Bronsky – jos kūrybinis slapyvardis. Bronsky debiutinis romanas Šukparkis (Scherbenpark, 2008) Vokietijoje tapo bestseleriu, pagal jį sukurtas filmas. Romanas Paskutinė babosDunjos meilė (BabaDunjasletzteLiebe, 2015) buvo nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, itin šiltai sutiktas ir įvertintas Lietuvoje. Totoriškos virtuvės aštrumai (Die schärfstenGerichtedertatarischenKüche, 2010) laikomas svarbiausiu rašytojos kūriniu. Romanas buvo nominuotas Vokietijos Geriausios knygos premijai, Publisher’sWeekly jį įtraukė į geriausių Metų knygų dešimtuką. Rašytoja gyvena ir kuria Berlyne.

Vytenė Saunoriūtė (g. 1972 m.) – vertėja, žurnalistė. Studijavo lietuvių ir skandinavų filologiją Vilniuje, Reikjavike, Upsaloje. Baigė germanistikos studijas Budapešte. Išvertė D. Grinkevičiūtės memuarus „Lietuviai prie Laptevų jūros“ į vokiečių kalbą. Iš vokiečių kalbos išvertė A. Gustas poezijos, iš švedų – H. Mankellio, K. Alvtegen, C. Läckberg kūrinių.

 Jevgenij Vodolazkin knygą „Lauras“. Iš rusų kalbos vertė Danutė Kavaliauskienė, išleido leidykla Gimtasis žodis, 2015 m.
 Jevgenij Vodolazkin gimė 1964 m. Kijeve. Jis - viduramžių istorijos ir senosios rusų literatūros specialistas. Pirmasis jo romanas "Solovjovas ir Larionovas" pelnė Andrei Bely prizą (2009) ir Didįjį knygos apdovanojimą (2010).

"Lauras" - antroji rašytojo knyga. Romanas tuoj tapo tarptautiniu bestseleriu, taip pat pelnė Didįjį knygos apdovanojimą.

Romano "Lauras" herojus – viduramžių gydytojas. Nors ir turėdamas išgydytojo dovaną, jis negali išgelbėti savo mylimosios ir nusprendžia žemiškąjį gyvenimą nugyventi už ją. Slaugo sergančius maru ir sužeistuosius, luošius ir besveikačius ir kuo daugiau aukojasi, tuo labiau stiprėja išgydymo galios. Bet ar galima meile ir pasiaukojimu išgelbėti žmogaus sielą, jei nesugebėjai išsaugoti jos kūniškojo apvalkalo?

… aš daugybę kartų gailėdavausi dėl savo ištartų žodžių, o dėl nepasakytų - niekada. Dažniausiai jis tylomis žvelgdavo į ligonį. Tik pratardavo: tavo kūnas dar tarnaus tau. Arba: tavo kūnas jau atgyveno, ruoškis jį palikt; žinok, kad jis yra ne tobulas, o dužlus.

 Autobiografinė knyga.Romualdo Granausko apysaka „Trečias gyvenimas“ – apie alkaną vaikystę ir joje įsimetusią skaitymo malonumo ligą, apie jaunystėje atėjusią meilę muzikai ir poezijai, lydimą godaus žiūrėjimo į pasaulį. Kartu tai pasakojimas ir apie kelis kaimo gyvenimus, ypač apie trečiąjį, svarbiausią, „nei aiškiai matomą, nei aiškiai girdimą", tik nuvokiamą.

Esė „Žodžio paglostymas“ – tai ištikimybė žodžiui – kalbos, vadinasi, ir tautos dvasiai. Ištikimybė, patvirtinta rašytojo gyvenimo ir kūrybos patirties ir skambanti kaip priesakas mums: kalbantiems, rašantiems, skaitantiems.

Gaselis Sajahas – kilmingasis Šydo genties inmučaras, o jo imperija – bekraštė dykuma. Jis – tuaregas, vienos seniausių tautų žemėje, laisvos ir išdidžios genties, vyras. Nors narsiausieji Gaselio tėvynainiai išvyko tarnauti kariuomenei, vairuoti prancūzų sunkvežimių ar pardavinėti sandalų turistams, Gaselis su šeima pabėgo į dykumą ir nė akimirką nepasigailėjo.

Netikėtai kasdienę tuarego ramybę sudrumsčia prie durų pasirodę išsekę ir mirtimi besigaluojantys atvykėliai. Gerbdamas tūkstantmetes dykumos tradicijas, Gaselis priglaudžia seną vyrą ir jaunuolį. Tačiau jam nepavyksta apsaugoti svečių nuo netikėtai į stovyklą įsibrovusių kariškių. Gaselis Sajahas privalo atkeršyti. Jis leisis į mirtinai pavojingą kelionę per žemės pragaru vadinamą didįjį Sacharos ergą ir įvykdys teisingumą.

Ši Alberto Vázquez-Figueroa knyga – Šydo genties inmučaro keršto ir atpildo istorija, dramatizmo ir nuotykių kupina epopėja, karščiu bei pavojais alsuojančioje dykumoje.

  Marlen Haushofer (1920–1970), viena žymiausių Austrijos rašytojų, išleido šešis romanus, kelis apsakymų rinkinius, knygų vaikams, buvo apdovanota daugybe literatūrinių premijų. Tačiau iš tikrųjų garsi ji tapo tik po mirties, devintajame XX a. dešimtmetyje, kai jos kūrybą tarsi iš naujo atrado ir deramai įvertino literatūros kritikai bei tyrinėtojai.

„Siena“ – neabejotinai geriausias M. Haushofer romanas – laikoma ir vienu reikšmingiausių austrų literatūros kūrinių, neretai lyginama su F. Kafkos ir I. Bachmann kūryba. Knygos herojė, bevardė moteris, atvykusi pailsėti į kalnus, vieną rytą suvokia esanti atskirta nuo viso pasaulio nematoma, tačiau neįveikiama siena...

  Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk knygą „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 JEI PRIGLAUSTUME PRIE ŽEMĖS AUSĮ, PASLAPTĮ PAJUSTUME GLŪDINT SAVO KAULUOSE

Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake'o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.

Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...

 
Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureate. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Prieš dešimtį metų Lenkijoje išėjęs Olgos Tokarczuk romanas šiandien pasirodo dar aktualesnis, dar sodresnis, dar subtiliau atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas.

„Nepaprasta knyga. Tokarczuk romanas – linksmas, vaizdingas, pavojingas ir verčiantis sunerimti. Jame keliama rūsčių klausimų apie žmogaus elgesį. Nuoširdžiai žaviuosi šiuo nuostabiu kūriniu“, – Annie Proulx.

„Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajustume glūdint savo kauluose“, – New York Times Book Review.

 Jie vadino ją Mikrobų Moterimi. Šiltininke Mere.

Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas.

Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai. Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.

„Tai savita vienos moters atgailos istorija ir liudijimas, kokia stipri gali būti valia ir nenoras pripažinti to, kas sunkiai suvokiama. Tačiau saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius."
New York Times Book Review

„Įsibaiminusios XX a. pr. visuomenės akyse demonizuota Šiltininkė Merė pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas."
LIBRARY JOURNAL

Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, g. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete ji įgijo Vaizduojamojo meno magistro laipsnį. „Šiltinė" – antroji autorės knyga, paremta tikra XX a. pradžioje Niujorke gyvenusios Mary Mallon, geriau žinomos Šiltininkės Merės vardu, istorija. 2017 m. „BBC America" paskelbė žinią, kad pagal knygą kuria mini serialą, Merės vaidmenį atliks aktorė Elisabeth Moss.

 Populiarios japonų rašytojos Yoko Ogawa knyga „Begalinė lygtis“ kupina optimizmo, poetiškumo, šviesos ir… skaičių. Ši istorija pasakoja apie tai, ką reiškia gyventi tik dabartyje ir apie neįtikėtinai įdomias matematines lygtis, kurios gali sukurti šeimą.

Jis – matematikos genijus. Nepaprastai talentingas Profesorius prieš septyniolika metų patyręs galvos traumą. Vyras neteko trumpalaikės atminties. Matematikas puikiai prisimena kiekvieną lygtį bei teoremą, tačiau visiškai pamiršta, ką veikė prieš aštuoniasdešimt minučių. Lygiai tiek laiko galvoje išlieka jo atsiminimai. Profesorius svarbiausius dalykus užsirašo ant lapelio, kurį prisisega prie švarko. Taip bent šiek tiek palengvina savo gyvenimą. Na ir kas, kad aplipęs rašteliais bei piešinukais jis atrodo keistai.

Ji yra Namų Tvarkytoja, kurią darbo agentūroje pasamdė Profesoriaus brolio žmona. Namų Tvarkytoja – vieniša moteris auginanti dešimties metų sūnų ir žūtbūt besistengianti neprarasti darbo.

 Kiekvieną dieną šie du žmonės susipažįsta iš naujo. Namų Šeimininkę truputį erzina tai, kad Profesoriui visiškai nerūpi aplinka – jis absoliučiai paniręs į skaičius. Vien tik sprendžia uždavinius ir kuria lygtis. Tačiau net ir kalbėdami apie kasdieninę matematiką, pvz., batų dydį ar gimimo datos reikšmę, jie po truputį kuria ryšį. Netrukus Namų Tvarkytoja, jos sūnus ir Profesorius savotiškai susidraugauja atrasdami santykius palaikančią formulę. Pasirenkite knygoje sutikti daug skaičių: pirminių, natūraliųjų, racionaliųjų ir kitokių. Jei Profesorius nežino ką pasakyti, į pagalbą pasitelkia skaičių magiją.

Draugystė, beisbolas ir matematika – temos, kurios apjungia šią šiltą istoriją. „Begalinė lygtis“ yra jautrus, už širdies griebiantis, kasdienių detalių pilnas, gražia kalba parašytas pasakojimas, kuris nepaliks abejingų. Autorė sugebėjo sukurti elegantišką tekstą ir išvengti to dirbtinio saldumo, kuris neretai pasitaiko knygose apie žmonių negalias.

Yoko Ogawa gimė 1962 metais, Japonijoje. Autorė yra ryški žvaigždė šiuolaikinės japonų literatūros pasaulyje – ji laimėjo visus literatūrinius šalies apdovanojimus. Rašytoja parašė daugiau nei keturiasdešimt knygų, kurios iš karto tapo bestseleriais. „Begalinė lygtis“ yra parduoda jau daugiau nei milijoniniu tiražu. Pagal šią knygą 2006-tais metais buvo sukurtas filmas „The Professor and His Beloved Equation“, kurį režisavo Takashi Koizumi.

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė

  Patriko Svenssono knygą „Apie ungurius ir žmones“. Išvertė Alma Braškytė, išleido leidykla „Baltos lankos“, 2020

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję."

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla"). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo": ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?

„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas."
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga."
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis."
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius

Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 m. Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones" yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones" tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

  Laetitia Colombani knyga  „Supintos“.Vertėja Jūratė Karazijaitė, leidykla „ Alma littera“, 2018

 Kai kurie romanai vos pasirodę sukelia nemenką susidomėjimą ir tampa bestseleriais. Taip nutiko ir romanui „Supintos“, kuris vos pasirodęs pelnė jo autorei Laetitiai Colombani pasaulinę šlovę. Trys moterys, trys gyvenimai, trys žemynai ir viena jungianti gija. Autorė kviečia skaitytoją leistis į nuotykį ir susipažinti su trimis istorijomis apie užsispyrimą ir nenugalimą norą džiaugtis gyvenimu.

Indijoje gyvenanti Smita svajoja, kad jos dukra išsivaduotų iš sunkių ir nepakeliamų gyvenimo sąlygų ir pradėtų lankyti mokyklą. Jos priklauso „neliečiamųjų“ kastai, o tai net šiuolaikinėje Indijoje užkerta visus kelius siekti geresnio gyvenimo. Smita priversta dirbti žeminančius darbus, o valomų išviečių smarvė taip giliai įsismelkė į odą, kad jos atsikratyti nebeįmanoma. Ji žino, kad padarys viską, kad jos mergaitė išvengtų tokio pat liūdno likimo.

Džiulija gyvena Sicilijoje, kur jos šeima turi perukų ateljė. Jų paklausa menksta, todėl verslas griūna ir ateljė po truputį bankrutuoja. Ji privalo rasti išeitį iš šios situacijos ir išgelbėti savo tėvo palikimą.

Trečioji romano „Supintos“ herojė – Sara, amerikietė teisininkė iš Kanados. Ji uždirba dešimttūkstantines sumas, o karjera klostosi puikiai. Gerbiama advokatė netrukus bus paaukštinta ir ims vadovauti visai kontorai. Tačiau jos planus sujaukia liga, o menkiausia silpnumo apraiška niekais pavers ilgų metų darbą. Kiek ilgai jai pavyks paslėpti, kaip chemoterapija nualino jos kūną?

Trys romano sruogos, nusidriekę per Italiją, Indiją ir Jungtines Valstijas, romane „Supintos“ jungiasi į vieną vilties ir bendros lemties kasą. Tai – liūdesio ir sunkumų gijos, kurios kasdien vilnija per visų trijų romano herojų likimus. Tai pasakojimas apie vienatvę ir stiprybę – Smita, Džiulija ir Sara nusprendžia nepasiduoti likimo smūgiams ir kyla į kovą dėl savęs ir savo artimųjų.

Knygos autorė – ne tik rašytoja, bet ir režisierė, aktorė bei scenaristė. Ji sukūrė du filmus, taip pat dirba teatre, tačiau tik dabar nusprendė parašyti romaną. Scenaristės patirtis leido sukurti jaudinantį pasakojimą, kuris ne tik įtraukia ir svarsto svarbias žmogiškąsias problemas, bet kartu yra labai kinematografiškas ir vaizdingas. Šiuo metu romanas verčiamas į daugiau nei 29 pasaulio kalbas.

„Supintos“ – pirmasis mano romanas, nors rašau jau ilgiau nei du dešimtmečiai. Esu scenaristė ir filmų kūrėja, rašiusi scenarijus produkcijai, rodomai didžiuosiuose ekranuose. Tačiau ir prieš tai, dar būdama paauglė, buvau atsidavusi poezijai – mane jaudino posmai, rimai ir žodžių muzika. Tad noras parašyti romaną manyje liepsnojo ilgą laiką“, – atvirauja Laetitia Colombani.

  „Mano tėvas Šagalas“ – pasakojimas apie tėvą ir dukrą, sudėtingus ir įtemptus jų santykius, balansuojančius tarp meilės ir neapykantos. Ida – temperamentinga neeilinė mergina, jos tėvas – visame pasaulyje garsus menininkas, tapytojas Marco Chagallas. Šis istorinis romanas – užburianti ekskursija po bohemišką ir menu alsuojantį Paryžių, o taip pat – Europos žydų likimo liudijimas XX a. vidurio įvykių verpetuose.

Vienintelė Marco Chagallo duktė Ida – pasakiško grožio mergina, kurią brandina laisve alsuojantis Paryžiaus oras ir griežti tėvo reikalavimai bei kontrolė. Iš namų pabėgusi Ida mieste suranda savo gyvenimo meilę – neturtingą studentą, pavergusį karštakraujės menininko duktės širdį. Tačiau laimė ilgai netrunka – nacių okupuotoje Prancūzijoje žydų kilmės Chagallui nuolat gresia pavojus. Menui ir kūrybai atsidavęs tapytojas nemato ir nepripažįsta virš jo šeimos pakibusio Damoklo kardo. Idai tenka sunkus pasirinkimas – išlįsti iš tėvo šešėlio ir tapti savarankiška, ar visomis išgalėmis gelbėti tėvą nuo priešų ir, pirmiausia, nuo jo paties?

Ida Chagall – moteris, spinduliuojanti talentą gyventi, sugebėjimą džiaugtis gyvenimu ir net sunkiausiomis akimirkomis imti iš jo visa, kas geriausia, ir stiprybę nepalūžti istorijos audrose. Romano „Mano tėvas Šagalas“ įtampą kuria dviprasmiški herojės jausmai tėvui, o skaitytojas kviečiamas geriau pažinti menininko pasaulį ir vidinius kūrėjo išgyvenimus. Nors pasakojimą kuria Ida, jo centre visuomet talentingasis Marcas Chagallas – jo egoizmas, meilė ir genialumas.

Dailininkas Marcas Chagallas laikomas vienu svarbiausių žydų XX a. menininkų. Iš žydų religijos ir kultūros jis skolindavosi simbolius ir siužetus savo kūriniams, nors pats buvo netikintis. Meno kritikai jį laiko vienu iš paskutinių ankstyvosios kartos modernistų. Chagallas susijęs ir su Lietuva – jis gimė buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, Vitebsko mieste (dab. Baltarusija), o jo darbai 1922 m. buvo eksponuojami Kaune. Iš Vitebsko dailininko bei jo šeimos kelias driekėsi į Sankt Peterburgą, Maskvą, Paryžių, o Antrojo pasaulinio karo metais – net anapus Atlanto. „Kai mirs Matisas, Chagallas liks vienintelis tapytojas, suprantąs kas iš tiesų yra spalva“, – šeštajame XX a. dešimtmetyje kalbėjo garsusis Pablo Picasso.

Amerikiečių rašytoja Gloria Goldreich – žydų kultūros tyrinėtoja ir populiarintoja. Dar studijuodama universitete jau buvo įvertinta už savo pirmuosius apsakymus. Taip prasidėjo jos, kaip literatės, kelias. Autorė yra sukūrusi knygų vaikams ir jaunimui, skaitė paskaitas JAV ir Kanados universitetuose. Jos knyga „Lėjos kelionė“ 1979 m. apdovanota Nacionaline žydų knygos premija.

   Francesc Miralles (Franse Miralesas, g. 1968 m. Barselonoje) – ispanų rašytojas, keliautojas, žurnalistas, parašęs daugiau nei trisdešimt knygų. Jo romanas apie vienišiaus Samuelio ir katino Mišimos gyvenimą “Maži dalykai dideli” iškart tapo tarptautiniu bestseleriu, šiuo metu jis išverstas į 20 kalbų.

Samuelis – vokiečių literatūros dėstytojas. Visiškai vienišas ir su tuo susitaikęs. Naujųjų metų naktį jis užmiega įsitikinęs, jog nieko nauja jo gyvenime neįvyks. Tačiau tuomet į jo butą Barselonos centre netikėtai užklysta… katinas. Ir su naujojo įnamio Mišimos pasirodymu ramus ir nuobodus Samuelio gyvenimas ima keistis stulbinančiu greičiu. Jis suvokia, kad pasaulyje yra ne vienas; jam tenka susidraugauti su rašytoju ir mąstytoju, gyvenančiu kaimynystėje, jam tenka išdrįsti daryti dalykus, kurių jis niekuomet nedarė ir kurių visuomet vengė. Gyvenimas dar labiau prisipildo spalvų, naujų potyrių ir pojūčių, kai Samuelis sutinka trisdešimt metų nematytą savo jaunystės meilę Gabrielę...

“Maži dalykai dideli” – romanas, kupinas meilės, ilgesio, drąsos išlįsti iš vienatvės kiauto, pasivaikščiojimų po užburiančią Barseloną ir neabejotinai teisingos kačių filosofijos. Tai lengva, o drauge protinga knyga tiems, kurie nori be didelių pastangų atsakyti sau į svarbiausius gyvenimo klausimus. Nes viskas prasideda nuo mažų dalykų, kurie gyvenime dažnai tampa ne tik dideli, o ir patys svarbiausi. Tereikia juos pastebėti ir įsileisti į gyvenimą.

 Knygos pradžioje randame štai tokią dedikaciją: „Atminimui visų protėvių, kurių kraujas teka mumyse ir su kuriais, deja, niekados jau nelemta mums susitikti“. Protėvių, kartų tema vystoma ir pačiame romane, jau nuo pirmųjų sakinių. Knygos pavadinimas - „Žalčio žvilgsnis“ - aliuzija į pirmąją nuodėmę, žalčio gundymus, o taip pat į Adomą ir Ievą - tai tarsi kartų istorijos pradžia.

Romane kalbama apie Meižių giminę - pradedant nuo vaikų, baigiant mirusiais seneliais, vis dar aktyviai dalyvaujančiais gyvųjų gyvenime - diskutuojančiais, retkarčiais pasirodančiais prie vieno stalo ar kalėjimo vienutėje. Tokių ir panašių absurdiškų motyvų „Žalčio žvilgsnyje“ apstu - štai, pavyzdžiui, kad ir senelio Lizano šermenys, kurios tęsiasi kelis mėnesius, o karstas visą šį laiką guli prie puotaujančių, be to, pirmąją mirties dieną nebegyvas senelis net pasodinamas prie stalo, kartu „geria ir valgo“.

Vėliau lėbautojai atlieka įvarius kaimo darbus, neskubėdami laidoti senelio. Sakyčiau, „juodas“ humoras. Ir tai dar ne pabaiga. Kita, irgi absurdiška situacija - Meižys neša laišką, kuriame parašytas jo mirties nuosprendis, tačiau, nemokėdamas skaityti, Meižys šio laiško ne tik kad nesunaikina, o saugo ir stengiasi pristatyti adresatui. “Per šiuos fantastiškus įvykius mums Kondroto kūryboje atsiveria pergyvenimų plotmė, kurioje atsispindi neaiškumai, atsitiktinumai, staigūs likimo posūkiai” (Audronė Barūnaitė Willeke „Naujieji laikai ir senieji mitai S. T. Kondroto kūryboje“).

  „Motinų sekmadienis" – tai neįtikėtinai talpus, subtiliai jausmingas ir rafinuotai sentimentalus vieno garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų Grahamo Swifto kūrinys, atskleidžiantis tarnaitės ir jauno dvarininko slapto meilės romano atgarsius viso gyvenimo kontekste. Poetiškas pasakojimas harmoningai išsiskleidžia paminint ir svarbiausius XX amžiaus pirmos pusės istorijos įvykius.

1924 m. kovo 30-oji išaušo neįprastai šilta ir saulėta – tiesiog tobulas Motinų sekmadienis. Tačiau dvidešimt dvejų našlaitei Džeinei Ferčaild ši diena niekuo neypatinga. Nebent tuo, kad tai proga pasimėgauti laisve nuo tarnaitės pareigų kilmingų anglų namuose, kuriuose ji dirba nuo šešiolikos metų. Tądien lemtingai suskambęs telefonas pakeitė ne tik dienos planus. Slapto Džeinės meilužio Polo Šeringemo, kaiminystėje gyvenančio jaunojo dvaro paveldėtojo, skambutis ir toliau sekę įvykiai pakeitė viso nepaprasto jos gyvenimo tėkmę. Džeinė dar nežino, kad šis judviejų susitikimas bus paskutinis.

Džeinės istorija – daugiau nei paprastas pasakojimas apie prabėgusį gyvenimą. Tai dėmesį prikaustantis prisiminimų šešėlių šokis. Tai trapus ir grakštus būties porcelianas. Tai savęs ir intelektualinės, socialinės ir seksualinės laisvės paieškos. Tai savitumu kerintis gebėjimas matyti kasdienybę nekasdieniškai. Ir šį gebėjimą Grahamas Swiftas perduoda skaitytojams, leidžiantiems sau neskubant pasimėgauti kiekvienu meistriškai sukurtu sakiniu.

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas labiausiai vertinamų šiuolaikinių britų rašytojų, pelnęs „Man Booker" premiją, sukūręs dešimt romanų ir du trumpų istorijų rinkinius. Londone gimusio rašytojo literatūrinis braižas lyginamas su tokiais autoriais kaip Virginia Woolf, Kazuo Ishiguro ar Julianas Barnesas. Grahamo Swifto kūriniai įvertinti daugybe apdovanojimų, išversti į daugiau nei 30 kalbų, trys iš jo romanų – „Waterland" („Vandenų žemė"), „Shuttlecock" ir „Last Orders" – ekranizuoti. Naujausias romanas „Motinų sekmadienis" puikiai vertinamas tiek literatūros kritikų, tiek ir skaitytojų. 2017 m. šis naujausias kūrinys nominuotas Walterio Scotto vardo premijai, pelnė „Hawthornden" literatūros prizą.

 Philip Roth knygą Kiekvienas žmogus. Išleido leidykla Vaga, 2019. Vertė Laimantas Jonušys.

Knyga įtraukta į 2019 m. vertingiausių verstinių knygų sąrašą.

 Niekas negali atimti gyvybingumo iš berniuko, kurio nepažeisto kūno liekna torpedėlė šėlstančiame Atlanto vandenyne didelėmis bangomis slydo šimtą jardų iki pat kranto. Ak, tas nerūpestingumas, tas sūraus vandens kvapas ir svilinanti saulė! Dienos šviesa prasiskverbia visur, galvojo jis, kiekvieną vasaros dieną ta šviesa žėri atsispindėdama nuo gyvos jūros.

 Sukertopeno kolonija, vakarų Grenlandija, 1793 m. Kažkas nuspiria moterį nuo uolos į jūrą. Kolonijos pastorius danas Mortenas Falkas ilgisi namų. Jam talkinantį grenlandą katechetą degina pyktis ir skausmas. Tarp grenlandų ir kolonistų auga priešiškumas. Kartą per metus čia atplaukia laivas.

Krašto gilumoje sukyla krikščionys grenlandai, kuriems vadovauja pranašai Habakukas ir jo žmona Marija Magdalena. Jie svajoja apie laisvę, lygybę ir brolybę, būdami už 4 000 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus ir prancūzų revoliucijos. Morteną Falką drasko dilema: ar paklusti danų valdžiai, ar atsiduoti svaiginančioms grenlandų svajonėms apie laisvę?

Romaną „Amžinybės fjordo pranašai" įkvėpė tikri įvykiai plačioje danų karalystėje XVIII a. pabaigoje. Knygos personažai vaikšto šurmuliuojančiomis Kopenhagos gatvėmis ir suledėjusiomis Grenlandijos dykvietėmis, jie keliauja jūra ir medžioja banginius, pėsčiomis pereina Norvegiją ir tampa didžiojo Kopenhagos gaisro 1795 m. liudininkais.

„Amžinybės fjordo pranašai" yra monumentalus pasakojimas apie skirtingų kultūrų susidūrimą, apie galimybę rasti namus ir didžiąją svajonę apie laisvę.

„Amžinybės fjordo pranašai" yra ketvirtasis autoriaus romanas. Be kitų svarbių įvertinimų, 2013 m. jis gavo prestižinį Šiaurės ministrų tarybos apdovanojimą. Knyga yra pirmoji trilogijos apie skausmingus ir iš naujo permąstomus Danijos santykius su Grenlandija dalis.

  Voltaire’as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose. 

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo belaisvės, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau – jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas – suvedžiotojas, o kas sąvadautojas. Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai – pasaka ar tragedija?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės naujausias istorinis romanas „Petro imperatorė“ – pirma dilogijos knyga, paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008–2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje. 

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“. 

  Galvoju, kad norėčiau sugrįžti į Odilės aprašytus laikus, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, abejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, bent skaitant Odilės apsakymą, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau.

Apie tai, ką bijome išgyventi, kas visada šalia. Kieno akivaizdoje visi esame vaikai, nepaisant amžiaus ir patirties. Kas leidžia išsiskleisti laikinam kasdienybės grožiui. Apie tai yra šis švelnių atspalvių virpantis romanas, parašytas Valdo Papievio, Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje skaitomo ir premijomis įvertinto rašytojo.

Odilė – elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė, petite dame, žinanti, „ką reiškia senti, bet nežinanti, ką reiškia suaugti“. Pasakotojas – ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Priverstas prisitaikyti  prie Odilės ritmo, pamažu įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš jos manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo srūva praėjęs laikas, nejučia persmelkiantis pasakotojo dabartį ir ateitį. - Bartė Kuo

Galime dėkoti elegantiškam rašytojo stiliui, kurį nuolat mini kritikai, bet šioje knygoje autorius parodė gerokai daugiau. Romano apie Paryžių ir Odilę skaitytojų laukia neeilinis skaitymo malonumas, kurį Roland’as Barthes’as vadino jouissance.  - Violeta Kelertienė.  

 Skaitytojų klube – Shin Kyum-Sook knyga „Prašau, pasirūpink mama“. Vertėjas – Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

Leidykla „Baltos lankos“, 2019 m.

 „Penki pirštai“ –  geriausias 2013-ųjų Latvijos prozos kūrinys.

„Penki pirštai“ – autobiografinis romanas. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. aprašomi pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje, bet išsvajotoje Tėvynėje, gyvenimas sovietinėje tikrovėje, jautrūs santykiai su tėvais ir seneliais, piešiamas didžiulis, neaprėpiamas mergaitės fantazijų pasaulis.

Visos patirtys atskleidžiamos vaiko lūpomis, tad istorija įgauna papildomų prasmių bei spalvų. Vaikas neieško tinkamos išraiškos sakydamas, ką mato ir supranta, jis neturi „vidinio cenzoriaus". Ir vaiko meilė besąlygiška. Lauros gyvenimo mozaika sudėliota taip sumaniai, kad joje susipina ir juokas, ir liūdesys, ir skausmas, ir laimė.

Māra Zālīte – garsi latvių poetė, dramaturgė, eseistė, pelniusi daugybę literatūros apdovanojimų Latvijoje ir užsienyje. Autorė unikali tuo, kad savo moteriškoje prigimtyje suderino skirtingiausius dalykus – sportą ir mokslą, meną ir visuomeninę veiklą, kūrybą ir šeimą, aktyvią pasipriešinimo režimui veiklą ir nepriklausymą jokiai partijai.

 Rytietiško paslaptingumo, ceremonijų ir mistikos persmelktas romanas „Karpiai imperatoriui" nukelia į X amžiaus Japoniją. Prancūzo Didier Decoino meistriškai papasakotoje istorijoje susipina paprastų žmonių ir galingųjų valdovų likimai, buitis ir mistika, dvasingumas ir kūniškumas. Literatūros gurmanams skirtas užburiantis, įtraukiantis ir poetiškas romanas apie grožį, gyvenimą ir tikrą meilę.

X amžiaus Japonija. Mažame kaimelyje su jauna žmona Mijuke gyvenantis paprastas žvejys Kacuras yra vienas iš karpius imperatoriaus tvenkiniams pristatančių išrinktųjų. Įgudusi Kacuro akis, atrenkant gražiausias ir ištvermingiausias žuvis, pasitarnavo visam kaimeliui – jo gyventojai atleisti nuo didelės dalies mokesčių. Užtat netikėta Kacuro mirtis sukrečia visą kaimelį. Nugabenti paskutinius jo sugautus karpius į sostinę patikima jaunajai Kacuro našlei Mijukei.

Karštai savo vyrą mylėjusi moteris iškeliauja į imperatoriaus rūmus. Ilgėdamasi Kacuro ir prisimindama švelnaus, intymaus ir ypatingo jų ryšio akimirkas, Mijukė iš visų jėgų stengiasi atlikti paskutinę pareigą vyrui. Alinantis ir sunkus žygis per džiungles, pavogti šeši iš aštuonių gabenamų karpių bei kiti likimo skirti išbandymai tampa Mijukės gedulo dalimi ir savęs pažinimo kelione.

Garsus prancūzų rašytojas Didier Decoinas yra 27 romanų autorius, visame pasaulyje vertinamas ir skaitytojų, ir kritikų. D. Decoinas 1977 m. buvo apdovanotas prestižiškiausia šalies Gonkūrų literatūros premija. Rašytojas taip pat yra keliolikos esė rinkinių bei daugybės filmų ir televizijos serialų, tokių kaip „Grafas Montekristas", „Napoleonas", „Balzakas" scenarijų autorius, prodiuseris. Didier Decoinas gyvena Normandijoje. Jis vedęs, turi tris vaikus. Jo sūnus Julienas Decoinas taip pat yra rašytojas.

Skaitytojų klube 2019 m. lapkričio 25 d. 17.30 val. – rašytojo Andrej Kurpatov  knygą „Brangiausiai kainuojančios iliuzijos“. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. – Vilnius: Alma litera, 2007. – 245 p.

Andrejus Kurpatovas (g.1974) yra garsiausias aukštos kvalifikacijos psichoterapeutas Rusijoje ir vienas nuosekliausių psichoterapijos populiarintojų, rašantis knygas apie įvairias psichologines problemas ir kaip jas įveikti. 

„Brangiausiai kainuojančios iliuzijos“ pasakoja apie visų psichologinių bėdų šaknis – pavojaus, laimės, kančios ir tarpusavio supratimo iliuzijas. „Vaduosimės iš savo iliuzijų ar ne – grynai mūsų asmeninis reikalas. Aš tik galiu pasakyti, kad kaip tik jos, šitos iliuzijos, ir yra didžiausios kliūtys, neleidžiančios mums jaustis laimingiems ir laisviems. Šios iliuzijos mums per daug brangiai atsieina, nes atima kaip tik šiuos dalykus – laimę ir laisvę, be kurių, kaip suprantate, gyvenimas mažai ko vertas. Mokėti už iliuzijas gyvenimu – nepateisinama. O atsikratyti iliuzijų – ne nuostolis, kaip gali atrodyti. Atsikratyti iliuzijų – tas pats, kas atsikratyti šiukšlių. Tad jei norite alsuoti laisvai ir gyventi visavertį gyvenimą, pradėkite kuoptis iš pagrindų. Kas yra „šiukšlės“, jau žinote...“ /Andrej Kurpatov/

Skaitytojų klube 2019 m. spalio 29 d. 17.30 val. – rašytojos Noros Ikstenos knygą „Motinos pienas". Iš latvių  kalbos kalbos vertė Laura Laurušaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 191 p.

Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių Noros Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą. Lietuvių kalba išleisti du rašytojos romanai – „Gyvenimas yra gyvenimas" ir „Motinos pienas".

1969 - 1989 metai. Sovietinės okupacijos suvaržytoje Latvijoje tarsi pienės pro asfalto įtrūkimus saulės link stiebiasi trapios trijų kartų moterų egzistencijos. Motina, nerandanti savyje jėgų ir motyvų ja būti. Dukra, taip ir negavusi paragauti gyvybės eliksyro – motinos pieno. Motinos motina, pasiruošusi dalintis švelnumu, kurio savo dukrai nepajėgia suteikti sava motina. Trys moterys gyvena skirtingus gyvenimus, regi ir jaučia pasaulį skirtingai, o jų požiūriai atstovauja šalį skirtingais istoriniais laikotarpiais. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą.

Skaitytojų klube 2019 m. rugsėjo 24 d. 17.30 val. – rašytojos Tatiana De Rosnay knygą „Saros raktas". Iš anglų kalbos kalbos vertė Dalia Zaikauskienė. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 312 p.

Tatiana De Rosnay (gim. 1961) gimė ir užaugo Paryžiaus priemiestyje.  Jos tėvas prancūzų mokslininkas, mama anglė. Rašytoja yra parašiusi 12 romanų prancūzų kalba, 6 romanus – anglų kalba.  Tarptautinę šlovę Tatianai De Rosnay  atnešė romanas  „Saros raktas“ (2007).  Knyga buvo išleista prancūzų ir anglų kalbomis.   Prancūzijoje pagal knygą buvo sukurtas filmas (2009).

Ar prisimeni mane? Mišeli. Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj. Tą, kuri manė, kad tau nieko nenutiks. Mišeli. Metai prabėgo, o aš tebeturiu raktą. Mūsų slėptuvės raktą... Knygoje plėtojamos dvi siužetinės linijos. Pirmojoje pasakojama apie 1942-ųjų liepą, kai Paryžiuje buvo gaudomi žydai ir vežami į koncentracijos stovyklas. Kita siužetinė linija nukelia į 2002-ųjų Paryžių ir pasakoja apie amerikiečių žurnalistę Džuliją, kuriai reikia parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šią istoriją moteris išsiaiškina, kad jos vyro šeima irgi turi sąsajų su 1942-ųjų liepos įvykiais.

Skaitytojų klube 2019 m. gegužės 28 d.  17.30 val. – olandų rašytojo Hermano Kocho  knygą „Vakarienė". Iš olandų kalbos vertė Aušra  Gudavičiūtė. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidykla, 2015. – 303 p.

Hermanas Kochas (gim.1953) – ryški Nyderlandų asmenybė. Jis – ne tik rašytojas, bet ir populiarių satyrinių televizijos laidų vedėjas, aktorius. Labiausiai ne tik gimtinėje, bet ir visame pasaulyje išgarsėjęs romanu „Vakarienė“ (2009). Visame pasaulyje šio romano buvo parduota milijonai kopijų, kuriami spektakliai ir filmai. Lietuvių skaitytojams šis autorius pažįstamas iš  knygų „Vakarienė“, „Vasarnamis su baseinu“ ir „Griovys“. H.Kocho knygose aštriai, negailestingai rėžiamos socialinės problemos, jo knygose dera rimtoji ir pramoginė literatūra, nors jis pats nemano, kad knygose sąmoningai provokuoja. H.Kochas skaitytojams pateikia mintis apie apsimetinėjimą, ką galbūt galvojame, bet nedrįstame pasakyti. Siūlo vaizdą veidrodyje, kurio galbūt nenorėtume matyti.

Rašytojas šiais metais viešėjo Vilniaus knygų mugėje.

Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja...

Skaitytojų klube 2019 m. balandžio 30 d.  17.30 val. – Kanados rašytojos Nancy Huston knygą „Dolce agonia“. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 283 p.

Nancy Huston (Nensi Hiuston) – viena garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatė, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorė.  „Dolce agonia“ – vienuoliktas Nancy Huston romanas, pripažintas rašytojos meistrystės viršūne, nominuotas Goncourt‘ų premijai ir apdovanotas Kvebeko (Kanada) Odyssée litartūrine premija (2002).

Dvylikos senų draugų istorija, papasakota per vieną dieną. Draugai susirenka rašytojo Šono Farelo namuose Naujojoje Anglijoje švęsti Padėkos dienos, tačiau sniegas juos įkalina ilgesniam, nei planuota, laikui. Ir vakarienė ima virsti išpažinčių apie sugriautus gyvenimus, iššvaistytą laiką, neišsipildžiusias viltis virtine. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas atsineša savo problemas, nerimą ir baimę. Visi pernelyg daug žino vienas apie kitą. Tai tragikomiška psichologinė drama apie vidurio amžiaus krizę, apie mirties baimę, apie bejėgiškumą ir tikėjimą likimu.

Skaitytojų klube 2019 m. vasario 26 d. 17.30 val. – britų rašytojo Ian McEwan knygą Šeštadienis. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 308 p.

Įtakingiausių Didžiosios Britanijos dienraščių apžvalgininkai pastaruoju metu sutartinai Ianą McEwaną tituluoja geriausiu šių laikų britų rašytoju. Šis klasikinio literatūrinio išsilavinimo rašytojas (g. 1948 m.), prestižinių literatūros stipendijų laureatas, pripažinimą pelnė santūriu, taupiu žvilgsniu medituodamas makabriškąją žmogaus sielos pusę. Recenzijose mirga panašūs vertinimai: „Tiksli, įžvalgi jo proza skrodžia švariai kaip skalpelis“. Tačiau 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktosios paveiktas romanistas nutaria, užuot gilinęsis į tamsiąsias žmogaus sąmonės gelmes, rašyti apie laimę. Atsitiktinę, trapią, netvarią laimės prigimtį, jo nuomone, geriausiai gali įvertinti ne rašytojai, bet gydytojai, kurių akyse žmonių laimė pernelyg dažnai byra į šipulius, tačiau jie, operuodami ar kitaip padėdami žmogui, dažnai geba vėl atverti duris į laimę. Dvejus metus, rengdamasis rašyti „Šeštadienį“, McEwanas praleido neurochirurgijos klinikose, tapo chirurgo „šešėliu“, kad perprastų šios profesijos subtilybes.

Šeštadienis, 2003-iųjų vasario penkioliktoji. Henris Perounas – patenkintas gyvenimu žmogus, pripažintas neurochirurgas, atsidavęs savo žmonos Rozalindos, laikraščio teisininkės vyras – gali tik didžiuotis dviem suaugusiais vaikais, kurių viena – daug žadanti poetė, kitas – talentingas bliuzo muzikantas. Kartą, prabudus prieš auštant, nenugalima jėga jį patraukė prie lango ir apėmė didelis nejaukumas. Henrio mintis užvaldė nerimas ir baimė, kad pasauliui, šiam miestui, laimingam jo šeimos gyvenimui gresia pavojus...

Skaitytojų klube 2019 m. kovo  26 d. 17.30 val. – amerikiečių rašytojo Mark Kurlansky knygą „Druska: pasaulio istorija". Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 486 p.

Mark Kurlansky (g. 1948 m.) – amerikiečių žurnalistas, rašytojas, vertėjas, 29 knygų suaugusiems ir vaikams autorius. „Druska: pasaulio istorija” – knyga, tapusi tarptautiniu bestseleriu.

Knygos autorius pasakoja druskos istoriją, perkeldamas skaitytoją į priešistorinę Kiniją, Senovės Egiptą (kur balzamuojant kūnus taip pat buvo neapsieinama be druskos), toliau seka viduramžių Europa, kur pasninko dienomis buvo valgyta sūdyta banginio mėsa ir Šiaurės bei Pietų Amerika, kur vyko nepaliaujami karai dėl druskos… Tautos, gyvenusios prie jūros, vaikėsi druską kaip stebuklingą eliksyrą, galėjusį paversti jų žuvies išteklius didžiuliais turtais. kadaise druska simbolizavo vaisingumą, galėjo apsaugoti nuo blogos akies ar tamsiųjų jėgų. Ja buvo sutvirtinama draugystė, ji įkūnijo tiesą, išmintį ir nekintamumą. Homero vadinta “dieviškąja substancija”, druska – svarbi sudėtinė žmogaus kūno dalis, vienas pirmųjų tarptautinės prekybos objektų, dažnai naudotų ir vietoje pinigų. Druska atveria dar nematytą pasaulio panoramą, pilną ne tik keisčiausių faktų, bet ir originalių istorinių sąsajų.

 Prestižinės „Man Booker International“ premijos nominantas.

Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway'aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.


„Subtilus ir kupinas tylios išminties kaip Johno Williamso „Stouneris“
Irish Times

„Tai knyga, keičianti pasaulio suvokimą.“
Anuradha Roy

„Šiuo romanu Seethaleris įrodo, kad net pačių paprasčiausių žmonių gyvenimai gali būti nepaprasti.“
Mail on Sunday
„Tikra atgaiva skaityti tokį ramų ir susikaupimo reikalaujantį pasakojimą. <...> Labiausiai stebina autoriaus gebėjimas nepaprastai tiksliai į vieną audinį suausti praeitį, dabartį ir ateitį.“
Sunday Times
Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė jo naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje išleista 2014 m., ši knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.

 Visų gerbiama dama Ledi L., buvusi gražuolė, britų aristokratijos pažiba, švenčia savo aštuoniasdešimtmetį šeimos būrelyje, tarp sėkmingą karjerą padariusių anūkų. Bet tai tik fasadas, jos pasirinktas vaidmuo, o tiesa yra kur kas kartesnė. Sužinojusi, kad bus nugriautas paviljonas, kuriame saugomos ne tik brangios Ledi L. kolekcijos, bet ir seniai palaidota paslaptis, jubiliatė nusprendžia atverti širdį ją garbinančiam ištikimam bičiuliui serui Persiui Rodineriui ir papasakoti jam tikrąją savo gyvenimo istoriją.

„Ledi L.“ – Romaino Gary romanas, parašytas 1959 m. angliškai ir jo paties išverstas į prancūzų kalbą. Knygoje, kupinoje staigmenų ir humoro, autorius nukreipia savo kritikos strėles į Viktorijos epochos britų visuomenę. Ledi L. prototipas – Romaino Gary žmona Lesley Blach, dešimčia metų už jį vyresnė anglė rašytoja ir žurnalistė, kurią jis buvo vedęs 1945–1962 metais. Pagal šį romaną 1965 m. Peteris Ustinovas pastatė filmą, kur pagrindinį vaidmenį vaidino Sophia Loren.

„Ledi L. visada manė, kad angliškas dangus panašus į liurbį. Visiškai bejausmis, be jokio pykčio, be jokio polėkio: net per didžiausias liūtis jam trūkdavo dramatiškumo, net pačios stipriausios audros tik palaistydavo pieveles <...>. Tai buvo skėčių dangus, puikiai išauklėtas ir, žinia, jei ir leidžiantis sau pasisvaidyti žaibais, tai tik todėl, kad visi aplink apsirūpinę žaibolaidžiais. Bet Ledi L. iš dangaus teprašė paskolinti paauksuotam kupolui savo vaiskų foną, kad galėtų štai taip valandų valandas sėdėti prie lango ir žiūrėti, prisiminti, svajoti.“

   Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?

Šuliniai mane traukia ir gąsdina. Neseniai aptikau psichologinį testą su dešimčia nuotraukų, iš jų turėjau išsirinkti vieną labiausiai bauginančią. Išsirinkau šulinį. Kodėl? Kol žmogus nebuvo išradęs vandentiekio, šulinys jam buvo gyvybės versmė. Šaltas, tamsus, gilus; būtinas. Kad pasisemtum vandens, turėjai pasilenkti virš jo ledinės gerklės ir pajusti savo trapumą. Dabar atsisuku čiaupą ir nesigilindama naudojuosi jo teikiamais pranašumais. Bet juodas šulinio vyzdys kartais prasišviečia iš pasąmonės gelmių, perverdamas, kviesdamas akistaton: žmogau, kur dingai, ateik pasisemti vandens, aš saugau jį tau. Ką gi daryti?..  - Laura Sintija Černiauskaitė

Iš ankstesnių Lauros Sintijos Černiauskaitės romanų ir novelių įsimintinas itin savitas motinos ir vaiko temos traktavimas – neretai vieniša mama su vaiku nepritampa prie grubios aplinkos, patiria aplinkinių pažeminimą. Naujame romane „Šulinys" siužetas pasukamas kitu kampu – auka tampa nusikaltėle. Kai žlugo vienišos mamos Juditos viltys, jog mylimasis paliks savo žmoną ir ateis pas ją, šoko būsenoje ji įstumia dukrelę į šulinį.

Rašytoja, vaizduodama komplikuotus šeiminius santykius nūdienos visuomenėje, įtraukia ir skaitytoją į svarstymus, kas privedė moterį iki tokio nesuvokiamo nusikaltimo, kaip tokią dramą išgyvena moteris ir aplinkiniai?

Laura Sintija Černiauskaitė – prozininkė, dramaturgė, vienuolikos knygų autorė, šešių literatūros premijų laureatė (tarp jų – ES literatūros premija už romaną „Kvėpavimas į marmurą", Berlyno teatro festivalio pjesių mugės pirmasis prizas už pjesę „Liučė čiuožia"). Jos kūriniai versti į pagrindines Europos kalbas, o pjesės statytos Lietuvoje, Europoje ir Rusijoje.

  1941-ųjų kovo 27 dieną Virginia Woolf parašė leidėjui Johnui Lehmannui ir išdėstė savo abejones dėl naujojo romano: nuogąstavo, kad kol kas „Tarp veiksmų“ – „pernelyg paikas ir trivialus", kad jį būtų galima spausdinti, žadėjo kiek vėliau jį nuosekliai peržiūrėti.

Kitą dieną, Lehmannui dar nespėjus atplėšti laiško, Woolf pilnomis kišenėmis akmenų žengė į Uzo upės vandenis. 59-erių metų rašytoja literatūros pasauliui paliko devynis romanus, nemažai esė, dienoraščių.

Paskutiniame V. Woolf romane „Tarp veiksmų“ pasakojama apie vieną vasaros dieną Anglijos užmiesčio name, kaimo žmonėms besiruošiant kasmetiniam vaidinimui, horizonte jau šmėžuojant karo šmėklai. Romano sumanymas ir stilius – kupinas fragmentiškų akimirkų, poetinės prozos pasažų ir staigių perėjimų iš vieno personažo sąmonės į kitą – pribloškiamai originalus, drąsus ir kartu labai užtikrintas

Dina Rubina. Baltoji Kordobos balandė, Nordina, 2015, vertė Irena Aleksaitė

Tikriausiai nei vienas žmogus nepajėgtų pasakyti, kas jis yra iš tiesų.

Tapybą įsimylėjęs klastotojas, tikro menininko sielą turintis falsifikuotojas, garbingas avantiūristas, galima sakyti, meno Robinas Hudas, tikras intelektualas ir žavus apgavikas – literatūroje naujas ir be galo patrauklus šio romano "Baltoji Kordobos balandė" pagrindinio veikėjo įvaizdis.

Tragiškas ir avantiūristinis Zacharo Kordobino likimas jo gyvenimo siužetą dėlioja kvapą gniaužiančio trilerio stiliumi. Įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsikvėpti nei herojui, nei skaitytojui. Veiksmas rutuliojasi Vinicoje ir Piteryje, Jeruzalėje ir Romoje, Tolede, Kordoboje ir Vatikane – šiuos miestus autorė piešia užburiamai tiksliai, skambiai ir vaizdingai.
Romanas "Baltoji Kordobos balandė" atveria naują, nepaprastai įdomų Dinos Rubinos kūrybos etapą.

Tibor Fischer. Kolekcininkų kolekcininkė, Alma littera, 2005, vertė Danguolė Žalytė.

Pagrindinė romano veikėja yra... vaza. Jai – du tūkstančiai metų. Ji mato, viską supranta ir viską atsimena. Ji buvo pavogta, tūkstantį metų palaidota, kol kapų plėšikai ją ištraukė, ja naudojosi, ja žavėjosi, bjaurėjosi, daužė ir tyrė, ji priklausė garsiems kolekcininkams... Žodžiu, T. Fischerio vaza turi ką papasakoti. Ir daro tai su malonumu. Ši brangi vaza turi ne tik protą, bet ir sielą. O siela jos trokšta meilės. O konkrečiai, – nori pakerėti menotyrininkės Rozos širdį...
 
Fischeris privers jus isteriškai kvatotis iš tokių dalykų, kurie, atrodo, labai toli nuo humoro,.-  New Statesman

Neleisk man išeiti – dar viena įstabi istorija apie meilę ir giliai slypinčias tiesas. Tai naujausias vieno žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanas – rafinuotas ir subtilus, kaip ir kiti jo kūriniai. Keitė, Rūta ir Tomis mokėsi Hailšeme – idiliškoje mokymo įstaigoje, įkurtoje toliau nuo žmonių akių Anglijos provincijoje. Ten vaikai buvo rūpestingai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi, o visų svarbiausia – jų sveikata. Bet kaip jie išvydo pasaulį ir kam gyveno? Tik praėjus daugeliui metų Keitė, jau sulaukusi trisdešimt vienerių, pagaliau neatsispiria prisiminimams ir prabyla. Palengva atsiskleidžia kvapą gniaužianti istorija. Keitė, Rūta ir Tomis turi galų gale pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kokia iš tikrųjų buvo jų „laiminga“ vaikystė ir kas jų laukia ateityje. „Neleisk man išeiti“ – nepaprastai jaudinantis romanas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio persmelktas mūsų gyvenimo trapumo pajautos. 

Dienos likučiai

Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

Dienos likučiai – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą. -Guardian

Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą. - Salman Rushdie

Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.- Švedijos akademija
Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, <...> truputį Marcelio Prousto <...> – gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį. - Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei Man Booker literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną Dienos likučiai. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

 Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Geriausios draugės, kurių gyvenimas, regisi, jau niekuo nebegali nustebinti. Dvi visko mačiusios, vaikus užauginusios, vyrus palikusios ir pačios buvusios paliktos – tokios kaip daugelis mūsų. Lietuvoje jos drauge perėjo ugnį ir vandenį. Bet gyvenimas keičiasi, ir geriausia draugė dabar šypsosi Skype iš už Atlanto. Kas geriau supras ir palaikys, jei ne toji, kuriai gali papasakoti viską, nesvarbu, kad jos nėra šalia? Draugystė – didžiulė jėga, padedanti įveikti silpnumo akimirkas. Vienišumą, kai atrodo, kad likai viena pasaulyje, vaikai toli ir niekas tavęs nemyli. Naujos meilės ilgesį. Ir svetimos šalies kartumą bei žavesį, kai gyvenimą tenka išmokti iš naujo. Pusė Saulės ir Ados gyvenimo jau praėjo, o kitoje pusėje – kas? Rutina? Nuotykis, prasidedantis, kai nusišypsai nepažįstamam vyriškiui? Vienatvė, kai verki su vyno taure prie kompiuterio monitoriaus?
Moterys rašo viena kitai tai, ko dažnai neišdrįstų pasakyti garsiai. Vieni metai, kurie keičia viską. Vilnius – Čikaga, iš širdies į širdį.
„Aš tau sakau“ – romanas visoms išvažiavusioms ir visoms pasilikusioms.

   „Galingas kūrinys, šlovinantis meilę ir švelnumą pragare“. - Liudmila Ulickaja

Totorių kilmės rusų rašytojos Guzel Jachinos (g. 1977) debiutinis romanas „Zuleicha atmerkia akis“ – įspūdinga moters gyvenimo epopėja. Kūrinys apdovanotas metų „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Polianos“ premijomis.

Veiksmas prasideda 1930 m. žiemą nuošaliame Totorijos kaime. Zuleicha kartu su kitais savo kaimo žmonėmis išvežama į Sibirą. Pasiekus Angaros krantus, prasideda jos antrasis gyvenimas...

Romaną įkvėpė Guzel močiutės prisiminimai apie išgyventą Sibiro tremtį. Jame pasakojama apie moterį, pakliuvusią į stalininio teroro mėsmalę – ir atsilaikiusią, iš užguitos ir niekinamos tapusią žmogumi. Ir apie vyrą, „gerą žmogų“, kuris per penkias jam duotas minutes įstengia pakeisti savo ir kitų likimą.

„Tai knyga apie karčią laimę. Apie tai, jog net nežmoniškomis sąlygomis žmonės moka būti laimingi ir net didžiausiame sielvarte galbūt glūdi būsimos laimės grūdas. Ir apie tai, kad ant gyvenimo ir mirties ribos nuo žmogaus nukrinta visi apnašai, lieka tik jo esmė, nuoga siela“.- Guzel Jachina

 LAIKO TRIUKŠMAS. Vertė Regina Chijenienė, Baltos lankos, 2017

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.

FLOBERO PAPŪGA. Vertė  Regina Chijenienė, Baltos lankos, 2017

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti.“
Floberas, iš laiško Ernestui Feido, 1872

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį - jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga. “
Luiza Kolė

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

 Tikriausiai nei vienas žmogus nepajėgtų pasakyti, kas jis yra iš tiesų.

Tapybą įsimylėjęs klastotojas, tikro menininko sielą turintis falsifikuotojas, garbingas avantiūristas, galima sakyti, meno Robinas Hudas, tikras intelektualas ir žavus apgavikas – literatūroje naujas ir be galo patrauklus šio romano "Baltoji Kordobos balandė" pagrindinio veikėjo įvaizdis.

Tragiškas ir avantiūristinis Zacharo Kordobino likimas jo gyvenimo siužetą dėlioja kvapą gniaužiančio trilerio stiliumi. Įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsikvėpti nei herojui, nei skaitytojui. Veiksmas rutuliojasi Vinicoje ir Piteryje, Jeruzalėje ir Romoje, Tolede, Kordoboje ir Vatikane – šiuos miestus autorė piešia užburiamai tiksliai, skambiai ir vaizdingai.
Romanas "Baltoji Kordobos balandė" atveria naują, nepaprastai įdomų Dinos Rubinos kūrybos etapą.

Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.

„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Vienas garsiausių ispanų rašytojų, kurio romanai „Būgno oda“, „Flamandų meistro paveikslas“ ir kt. jau pelnė milijonų skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Buvęs karo žurnalistas, talentingas prozininkas, puikus istorijos ir meno žinovas, detektyvinės intrigos meistras A. Pérez-Reverte skaitytoją stebina vaizduote, menine išmone ir išmintimi.

Du gražūs ir jauni žmonės, apimti nekantrios kaip gyvenimas aistros, neatitraukdami vienas nuo kito akių tuščiame ir tyliame transatlantinio laivo, plaukiančio į naktį, denyje šoka dar neparašytą tango...

1928-ieji, įspūdingas transatlantinis laivas pajuda iš Lisabonos į Buenos Aires. Tolumoje dar matyti mirguliuojančios kranto šviesos, kai iš šokių salės atsklinda muzika. Tango. Aistringas ir elegantiškas. Meča Insunsa – jaunutė aristokratiška garsaus kompozitoriaus žmona, lydinti vyrą į Buenos Aires, kur šis tikisi aptikti autentišką – senąjį, laukinį – tango. Maksas Kosta – vyrišką jėgą spinduliuojantis profesionalus šokėjas, pasamdytas prablaškyti nuobodžiaujančių ponių ir nesibodintis pasipelnyti iš jų naivumo. Vos prieš minutę Meča ir Maksas nieko nežinojo apie vienas kitą, bet dabar juodu šoka taip, tarsi būtų pažįstami visą gyvenimą. Kai laivas atplaukia į Buenos Aires, Maksas Mečą ir jos vyrą išsiveda į gaivališko miesto naktį, kur tik vietiniams žinomuose tamsiuose, apšnerkštuose tango baruose aistrų ir šokio nebevaržo jokios ribos. Tą naktį ribos išsitrina ir Mečai su Maksu. Nei bėgančio laiko, nei išsiskyrimų, nei besikeičiančio pasaulio nepaisanti aistra juodu lydės visą gyvenimą, kuris abiem bus toks pat dramatiškas ir kupinas nenuspėjamų vingių, kaip ir jų likimus sujungęs šokis. Geidulingasis tango, kurį sušokti jiems dar bus lemta.

 „Vyras, kuris šoko tango“ – tai ne tik talentingai papasakota dviejų žmonių istorija, bet ir švelniai nostalgiška odė praėjusiam šimtmečiui ir jį simbolizuojančiam šokiui – persmelktam ne tik dramatiškų išgyvenimų, bet ir už viską stipresnės laisvės ir aistros gyventi.

Apysaka „Septynios kartos“ – pirmasis Kazimieros Kazijevaitės-Astratovienės (g. 1981) prozos kūrinys, atskleidžiantis savitą autorės pasaulėžiūrą ir stilių. Tai pasakojimas apie asmens laisvę, apie galimybę pasirinkti gyvenimo kelią, nepaisant šeimos ir visuomenės lūkesčių. Stulbina autorės vaizduotė, kuri nėra savitikslė: kiekvienas vaizdas, veiksmas ir detalė stumia pasakojimą pirmyn, bet jo neužgožia, neapsunkina. Autorę itin domina žmogaus prigimtis: polinkis dėvėti kaukes, baimė pripažinti savo tikrąjį „aš“ ir patirti artumą su kitu, gebėjimas (ar negebėjimas) suvokti savo ir kitų žmonių ribas. Kūrinyje nestinga psichologinių įžvalgų, filosofinių pamąstymų, nerimuotai poezijai artimų teksto vietų.

 Tai kupina gyvybės istorija, įtraukianti skaitytoją nuo pirmo sakinio ir nepaleidžianti iki pat pabaigos.azimiera Kazijevaitė-Astratovienė gimė 1981 m. Vilniuje. Yra baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas VU, taip pat Lietuvos žurnalistikos centro rengtas Profesines žurnalistikos studijas. Nuo 2013 m. – laisvai samdoma vertėja. Verčia prozą ir poeziją iš anglų ir rusų kalbų. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) narė nuo 2010 m., valdybos narė nuo 2013 m.

... Barbora buvo dar labai jauna ir tikėjo, jog savo meile galima kitą žmogų pagydyti, iš naujo išnešioti savo įsčiose ir pagimdyti geresniam gyvenimui.

Namas, kuriame, atvykę į Miestą, apsistojo Steponas ir Barbora, buvo nepaprastas. Iš pirmo žvilgsnio buvo aišku, kad jis turi valią ir būdą. O ir stovėjo ne bet kur – žmonės šią vietą vadino Šermukšnyne, mat aplinkui augo vieni šermukšniai, žiemą vasarą aplipę raudonomis uogomis, didumo sulig vyšniom. Barbora išsyk pajuto nuo jo dvelkiančią vienatvę ir nuovargį.

Žingsniuodama gatve Turgaus aikštės link, prisiminė kadaise regėtą apsvilusį Velnią. Kažin, kas nutiko Nelabajam? Kur jis dabar? Ar kas nors ryžosi jį palaidoti? O gal, prisidengdamas nakties tamsa, nukėlė nuo kuolo, parsinešė namo, priglaudė ir išslaugė?

Steponas stovėjo tarsi stabo ištiktas. Nemirksėdamas žvelgė į būtybę, ką tik išnirusią iš tankmės. Tai buvo moteris. Panašios į ją siuvėjui dar nebuvo tekę sutikti.

Moters kūnas buvo kupinas gyvybės: ji liejosi per kraštus, virė ir kunkuliavo. Bežiūrint į ją, pylė karštis. Nuo jos žvilgsnio pakirsdavo kojas. Jai artinantis, atimdavo žadą. Tasai niekuo nepagrįstas gyvenimo džiaugsmas, kuriuo ji tryško, Steponui buvo baisus lyg mirtina nuodėmė. Jos gyvybingumas buvo dar nesutramdytas ir nepažabotas – todėl savaime pavojingas. Tokios nebijo nei Dievo, nei Velnio! Reikia jas vos subrendusias išleisti už vyrų, kad kasmet gimdytų po vaiką iki pat senatvės, priversti plūktis laukuose nuo aušros iki sutemų, pasodinti ilgiems metams prie staklių, kad nė galvos nepakeltų... Blogiausiu atveju – uždaryti į vienuolyną. Bet kokia kaina suvaldyti ta šniokščiančią gyvybės upę: nukreipti ją saugia vaga, kad tik ko nenutiktų.

Imagas (lot. imago) — tokia vabzdžių raidos stadija, kai jie tampa subrendusiais, suaugusiais individais. Dažniausiai — sparnuotais. Įvykus metamorfozei, prieš tai pabuvus vikšru, lerva, lėliuke...

Ar įmanoma atitinkamą įvaizdį pritaikyti žmogui? Pavyzdžiui, įsivaizduot ir atskirt „homo sovieticus" lėliukę nuo „homo sovieticus" imago, kitaip tariant, iš ankšto sovietinio kokono išsinėrusią, išsilaisvinusią sparnuotą plaštakę?

Ši vizija ilgą laiką neduoda ramybės vienam iš pagrindinių romano „Imagas" veikėjų, vidurinės mokyklos mokytojui, beje, vėliau iš tos mokyklos su trenksmu išgrūstam, bet spėjusiam savo auklėtinių sielose pasėti savaip suprantamo dorovinio gėrio principus ir normas.

Imago įvaizdis ne mažiau jaudina ir kūrinio autorę Liudmilą Ulickają, kuri, nors romaną originalo kalba pavadino „Žaliąja palapine" (Zelionyj šatior), paskui išsitarė, kad ant pastarosios savo knygos viršelio, jei ji bus išleista užsienio kalba, labiau norėtų matyti „Imago" antraštę... O dar viena proga autorė viešai, šiek tiek retoriškai nusistebėjo: rašiau romaną apie praeitį, o, pasirodo, parašiau apie dabartį...

Praeitis „Image" įkomponuota į labai tikslius laiko rėmus: ji prasideda J. Stalino mirties rytą Maskvoje ir baigiasi J. Brodskio mirties naktį Niujorke. Taip griežtai užbrėžtos laiko ribos — itin simbolinės, jei turėsime omeny kokono ir plaštakės paralelę. Bet romano vyksmo chronologija tarp šių ribų nėra nei nuosekli, nei sustingusi, o kaip tik atvirkščiai — įvairialypė, nenuspėjamai išsikerojusi, neapibrėžtai besiblaškanti ir gyvybinga nelyginant žmogiškoji atmintis ar likimai, kurių čia, „chruščiovinio atšilimo" ir „brežnevinio sąstingio" istoriniame fone, begalinė galerija: ir pavienių, ir tarpusavy susipynusių, neatsiejamai vienas su kitu sukibusių — tiek atskalūnų, laisvamanių disidentų, neprisitaikiusių prie jiems primetamų sovietinės gyvensenos dogmų, tiek prisitaikiusių arba bent jau su jomis susitaikiusių, ir pasiaukojusių, ir palūžusių, ir išdavusių...

Kelios citatos iš romano „Imagas"

„Bet kažkodėl tokią metamorfozę patirdavo toli gražu ne visi, o veikiau mažuma jo auklėtinių. Kokia šio proceso esmė? Prabudęs moralinis jausmas? Taip, žinoma. Bet kažkodėl vieniems tai įvyksta, o kitiems — ne. Ar yra koks nors mįslingas perėjimo modulis: apeigos, ritualas? O galbūt homo sapiens, protingo žmogaus rūšiai, irgi būdingas reiškinys, atitinkantis kirmėlių, vabzdžių, varliagyvių neoteniją, — kai lytiškai daugintis geba ne suaugę individai, o esantys dar tik vikšro stadijos, ir tuomet būtybės, nepasiekusios brandžios būklės, veisia tokius pat vikšrus, ir nei vieni, nei kiti taip niekada ir nesuauga? (...)
— Tu juk pripažįsti, Miša, kad mes gyvename vikšriukų, nesubrendusių žmonių, suaugusių pavidalais besimaskuojančių paauglių visuomenėje?
— Tavo žodžiuose kažko tokio esama. Aš pagalvosiu, — žadėjo Kolesnikas (...)"

***
„Ir ar daug jų buvo, vienas kito nepažįstančių, susitinkančių bibliotekų ar filharmonijos rūbinėse, tuščių muziejų tyloje. Tai nebuvo partija, būrelis, ne slapta organizacija, netgi ne vienminčių susirinkimas. Ko gero, juos vienijo tiktai pasibjaurėjimas stalinizmu. Ir, žinoma, skaitymas. Alkanas, neužgniaužiamas, maniakiškas skaitymas — hobis, neurozė, narkotikas. Knyga, kaip gyvenimo mokytoja, daugeliui iš jų pakeisdavo patį gyvenimą."

***
„Nusiavė batus, kad nepaliktų purvinų padų atspaudų, lengvai pasirėmęs palangės, ant jos stryktelėjo. Sumurmėjo: „Imagas, imagas!" — ir lengvai šoko žemyn.

Kas tie sparnai? Pro plyšį chitine išlenda drėgni suskleisto skraidymo prietaiso ašmenys. Sparnai išsineria pratisu sklandžiu judesiu, ore nusausėdami išsitiesina ir jau yra pasirengę pirmam mostui. Tinkliški kaip žiogo, arba plėviniai kaip drugelio, kurių gyslotumas sudėtingas ir tobulas, senoviniai, neišgalintys susiklostyti, arba nauji, susiklostantys ekonomiškai ir patikimai... Nuskrenda sparnuotas gyvis, palikdamas ant žemės chitino kiautą, tuščią skraiduolio karstelį, ir šviežias oras pripildo šviežius jo plaučius, ir nauja muzika skamba jo naujame, tobulame klausos organe.

Ant stalo liko jo akiniai ir lapelis su parašytu paskutiniu eilėraščiu."

Svetlana Aleksijevič (g.1948 m.), baltarusių rašytoja ir žurnalistė, gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje.

2015 m. suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Rašo rusų kalba. Jos knygos verčiamos ir leidžiamos daugiau nei dvidešimtyje šalių. Yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų: Švedijos PEN centro, Andrejaus Siniavskio, Leipcigo „už geriausią politinę knygą“, prancūzų Mediči apdovanojimą ir kt.

„Černobylio malda“ (1997) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.

Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...

Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alcheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena...

Perskaitęs knygą „Ta pati Alisa“ panorau atsistoti ir nepažįstamųjų pilnam traukiniui pareikšti: „Turite perskaityti šią knygą“... Tai knyga ne tik apie Alcheimerio ligą. Ji – apie Alisą, moterį, kurią myli šeima ir gerbia bendradarbiai, kuri, nors ir serga, yra ta pati Alisa.

Beverly Beckham, The Boston Globe

Alcheimerio ligos patyrimas – atradimų kelionė. Skaitytojas kartu su Alisa išmintingai vedamas per šį labai tikroviškai pavaizduotą vyksmą: nuo klausimų ir rūpesčių, kurie kyla nepaaiškinamai užsikirtus atminčiai, iki diagnozės ir permainų, kurios, keičiantis Alisos būklei ir poreikiams, neišvengiamai paliečia jos santykius su šeima ir bendradarbiais.

Peter Reed, Alcheimerio asociacijos programų vadovas

Knygos autorė Lisa Genova yra neurologijos mokslų daktarė ir Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė. „Ta pati Alisa“ sulaukė Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos pripažinimo ir didžiulio visuomenės palaikymo. Tačiau knyga svarbi ne tik susidūrusiems su šia liga. Joje keliami klausimai apie gyvenimo prasmę, žmogaus tapatybę ir savastį, santykius su artimaisiais – aktualūs kiekvienam. Kas mums liktų, jei iš mūsų būtų atimta mūsų praeitis?

 – Atrodo, joje kažkas yra! – sušuko jis.
Izabelė nulėkė jo pasitikti. Išmintu taku juodu ėmė lipti į paplūdimį.
– Tikrai valtis, – patvirtino Tomas. – Ir... Kad tave kur – kažkoks vyrukas, bet...

Žmogus nejudėjo, sėdėjo sudribęs ant suolelio, tačiau verksmas netilo. Tomas puolė prie valties, bandė vyriškį pakelti, tada žengė į valties priekį, iš kur sklido tie garsai. Pasilenkęs kažką paėmė; kai atsitiesė, jo rankose ji pamatė vilnonį ryšulį: į minkštą šviesiai violetinį moterišką megztuką susuktą klykiantį vaikelį.

Tomas Šerbernas gauna švyturio prižiūrėtojo darbą ir su jaunute žmona Izabele apsigyvena vienoje iš Australijos salelių. Vienintelis jųdviejų ryšys su krantu ir kitais žmonėmis – keturis kartus per metus atplaukiantis krovininis laivas.

Tomo ir Izabelės gyvenimas saloje teka ramiai, laimę temdo vienintelis dalykas – juodviem niekaip nepavyksta susilaukti kūdikio.

Ir tada, kai Izabelė beveik praranda viltį, vieną rytą išgirsta... kūdikio verksmą: paaiškėja, kad vandenynas atplukdė valtį, kurioje juodu aptinka negyvą vyriškį ir gyvą trijų mėnesių vaikelį...

Izabelei su Tomu teks priimti nelengvą sprendimą: paklusti protui bei įstatymui ir bandyti surasti mirusio vyro ir kūdikio artimuosius ar klausyti širdies ir mergytę pasilikti sau.

Jie apsisprendžia. Bet nė nenumano, kaip labai šis sprendimas pakeis jų pačių, mergytės ir jos artimųjų likimą...

„M. L. Stedman – be jokių abejonių, puiki pasakotoja. Ji mane nukėlė į nuošalią Australijos salą, prieš kelis dešimtmečius, kur švyturio prižiūrėtojas ir jo žmona priima sprendimą, kuris pakeičia daugelio žmonių, taip pat ir jų pačių gyvenimą. Tai pasakojimas apie tai, kaip, būdamas teisingas vienam, kažką atimi iš kito. Ir apsispręsti beveik neįmanoma, nes laimės verti visi knygos veikėjai ir palaikyti norisi visus vienodai.“- rašytoja Monica Ali

„Šis romanas apdovanotas dviem dideliais privalumais: patraukliu, tikrovišku siužetu ir puikia, vaizdinga rašytojos kalba.“-Hello

M.L. Stedman (M. L. Stedmen ) gimė ir augo Vakarų Australijoje, šiuo metu gyvena Londone. „Švyturys tarp dviejų vandenynų“ – pirmoji rašytojos knyga, Australijoje ir už jos ribų iškart sulaukusi didelio skaitytojų susidomėjimo ir kritikų pripažinimo, jau išversta į daugiau kaip 20 kalbų.

Grahamas Swiftas (g. 1949) – garsus šiuolaikinis anglų rašytojas, septynių romanų autorius, apdovanotas ne viena literatūros premija, tarp jų prestižine Booker Prize.

Už romaną rašytojui suteiktos net keturios premijos. Šį kūrinį kritikai vertina kaip vieną iš geriausių XX a. britų romanų, jis įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. Pasak literatūros tyrinėtojų, jame reiškiamos žmogžudystės, kraujomaišos, kaltės bei pamišimo temos turi folknerišką mastą.

Praskleisti tikrovės uždangą turbūt įmanoma tik pasakojant istorijas, todėl pagrindinis kūrinio herojus mokytojas Krikas, mėgindamas bent kiek suvokti istoriją, į savo pasakojimus įpina įvairiausio pobūdžio ir skirtingų žanrų tekstų: pasaką, legendą, detektyvą, psichologinę prozą. Romano pagrindas – tyrinėjimas, kaip kuriami pasakojimai, istorijos ir istorija, kaip iš jų nuaudžiamas mūsų gyvenimas, kaip istorijų pasakojimas padeda sukurti mūsų pačių tapatumą dabartyje ir praeityje. Tai puikus intelektualiosios prozos kūrinys.

Tai penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko gyvenimo istorija. Apkaltintas, kad jo dėstoma istorija neturi praktinio ryšio su realiu šiandieniniu pasauliu, atsigręžia į kitą žodžio „history" reikšmę – pasakojimą. Taip įžodinamos beveik detektyvinės asmeninio gyvenimo istorijos. Du paaugliai, Tomas ir Merė, abu anksti netekę motinų, užmezga romaną, kuris netikėta vaga pakreipia ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimus – romane dinamiškai pasakojama apie melą, pyktį, mirtį, racionalias ir iracionalias veikėjų patirtis. Jaunystės trauma jau subrendusiai ir Tomo žmona tapusiai moteriai atsiliepia depresija ir stumia į nusikaltimą – kūdikio pagrobimą iš parduotuvėje palikto vežimėlio. Šalia Tomo šeimos dabarties aprašymų romane atskleidžiamos ir jo senelio ir prosenelio gyvenimo istorijos bei sudėtinga rytų Anglijos Fenlando krašto istorija. Istorija romane – stipriausia žmogaus tapatybę formuojanti jėga.

Marianne Fredrikson. Vertė Eugenija Stravinskienė, Alma littera, 2013

Ana, Hana ir Johana – trys tos pačios šeimos skirtingų kartų moterys. Šiame šiltame ir daug minčių keliančiame romane Marianne Fredriksson piešia jų portretus švedų visuomenės fone, parodydama gyvenimo sąlygų raidą nuo skurdo iki gerovės. Tai knyga apie meilę, kelianti klausimą: ar galės moterys kada nors tapti laisvos? Ar egzistuoja asmeninė nepriklausomybė?

Marianne Fredriksson po ankstesnių romanų virtinės yra tapusi Švedijos skaitomiausia ir mylimiausia autore. Švedijoje šios knygos parduota daugiau nei 200 000 egzempliorių.

„Perskaičius šią knygą kyla vaisingų klausimų, kurie yra išeities taškas tiek savarankiškiems apmąstymams, tiek rimtiems pokalbiams”. Guje Mattisson, Arbetet

„Milžiniškas Marianne Fredriksson giminės epas, kuriame autorė žavi savo paprastumu. Kalba yra šviežia, nesudėtinga ir nuoširdi. Laikotarpio aprašymai šilti ir tikroviški.” Gunilla Burstedt, Bohusläningen

„Abiejų lyčių skaitytojų ryte praryjama knyga, kupina dinamiškos pasakojimo jėgos, stiprių asmenybių, jaudinančių likimų, meilės ir tragedijų”. Börje Isakson, Dagens Industri

Jojo Moyes. Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė, Jotema, 2012

Lu Klark žino, kiek yra žingsnių nuo autobusų stotelės iki jos namų ir kad jai patinka dirbti miestelio arbatinėje. Ne paslaptis jai ir tai, kad ji turbūt nemyli savo vaikino Patriko.
Tačiau Lu nė nenumano, kad netrukus neteks savo mėgstamo darbo ir kad jai atsivers naujo žinojimo horizontas bei gniaužianti kvapą iki tol nepatirtų jausmų gelmė.

Vilas Treinoras žino, kad po motociklo avarijos prarado norą gyventi. Žino, kad dabar viskas atrodo menka ir atgrasu. Taip pat jis žino, kaip šiai beprasmybei padaryti galą.
Tačiau Vilas nežino, kad netrukus į jo pasaulį įsiverš nuostabioji Lu. Ir nė vienas iš jų nenutuokia, kaip juodu abu pakeis lemtinga akistata su neįprasta galimybe vienas kitą turėti arba visam laikui prarasti.

Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Jos ankstesni romanai – "Nuotakų laivas" (The Ship of Brides), "Uždraustas vaisius" (Foreign Fruit) ir apdovanojimą pelnęs "Paskutinis tavo mylimojo laiškas" (The Last Letter from Your Lover) – susilaukė pripažinimo. Ji gyvena Esekse su savo vyru ir jų trimis vaikais.

Rein Raud. Vertė Danutė Sirijos Giraitė, Apostrofa, 2014

Estų rašytojo Reino Raudo (g. 1961) romanas “Brolis” – nedidelės apimties kūrinys, paties autoriaus pristatomas kaip “spagečių vesternas”, parašytas poetine proza. Rašytojas meistriškai žaidžia vesterno žanro konvencijomis- tai yra istorija, kuri galėtų vykti bet kur ir bet kuriuo istoriniu laiku.
Į mažą bevardį korumpuotų vyrų grupelės valdomą miestelį atvyksta nepažįstamasis. Jis vilki ilgą juodą apsiaustą, dėvi plačiakraštę skrybelę ir tvirtina esąs seniai pradingęs brolis jaunos moters, kurios palikimu manipuliuoja miestelio advokatas…Ir viskas pradeda keistis

Fredrik Backman. Vertė Raimonda Jonkutė, Alma littera, 2014

Uvei 59-eri. Žmonės jį laiko senu bambekliu ir „piktu kaimynu iš pragaro“. Bet Uvė kitos nuomonės: jei žmogus nevaikšto su kvaila šypsena, tai dar nereiškia, kad jis yra piktas.

Labiau už viską Uvei patinka tvarka ir pastovumas – kai niekas nesikeičia ir visi laikosi nusistovėjusių taisyklių. Todėl visą gyvenimą jis vairuoja tik SAAB markės automobilius ir kiekvieną rytą pradeda tikrindamas kvartalą: apeina aplinkines gatves, sustato į vietą paliktus dviračius, apžiūri, ar kaimynai tinkamai rūšiuoja atliekas. Ir visai nesvarbu, kad jau keleri metai, kai jis nebe bendrijos pirmininkas. Kas nors juk turi rūpintis tvarka!

Uvės gyvenimas ramiai teka pagal griežtai nusibrėžtą planą. Kol vieną lapkričio rytą jis... sulaukia naujų kaimynų. Šie įsikelia su didžiausiu triukšmu ir net aplanksto Uvės pašto dėžutę – mat naujasis kaimynas nemoka važiuoti atbulas su priekaba. Ką jau kalbėti, kad kvartale apskritai draudžiamas eismas! Negana to, kieme įjunksta lankytis nususęs katinas apkandžiota ausimi...

Netikėti įvykiai ir neprašyti dvikojai bei keturkojai įsibrovėliai pradeda versti vyro gyvenimą aukštyn kojom, ir pamažu ima aiškėti, kad už pavyzdingai nešiojamos bambeklio ir pagiežingo pedanto kaukės slepiasi kitas Uvė bei niekam nežinoma jo istorija.

Uvės ir visos jo prižiūrimos sublokuotų namų bendrijos gyvenime prasideda didelės permainos...

Tai labai šilta knyga, kuri ir prajuokins, ir sugraudins.

Su meile ir puikiu skandinavišku humoru papasakota labai tikroviška istorija apie nepaprastai mielą bambeklį, kurio neįmanoma neįsimylėti, privers susimąstyti apie mus pačius – mūsų vienatvę, draugystes, meilę.

Sofi Oksanen. Vertė Danutė Sirijos Giraitė, Versus aureus, 2013

„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.

Autorė už šiuos kūrinius buvo apdovanota „Finlandia“ literatūros premija, Šiaurės šalių Ministrų tarybos literatūros premija ir ordinu „Pro Finlandia“. Išėjus romanui „Kai dingo balandžiai“. 
S. Oksanen pelnė Švedijos akademijos Šiaurės šalių literatūros premiją.

David R.Gilham. Vertė Adonė Grendienė, Tyto alba, 2015

David R. Gillham (Deividas R. Gilamas) – JAV autorius, aistringai besidomintis Antrojo pasaulinio karo istorija. „Moterų miestas”, parašytas 2012 m., iškart sulaukė skaitytojų bei kritikų pripažinimo. Šis romanas pasakoja apie žmonių, kurie nekariavo, likimus; akivaizdu, jog gyvenimas „moterų miestuose“ reikalavo ne mažesnės ištvermės, išminties ir drąsos, nei kova fronte.
Berlynas, 1943 metai. Miestas užtemdytais langais, miestas, kuriame niekas nesako tiesos ir kur žmogaus gyvybę lemia kiekvienas neatsargiai ištartas žodis ir ne vietoje žengtas žingsnis. Karo įkarštyje vyrų likimas aiškus: jie vienaip ar kitaip, norom ar nenorom būna priversti dalyvauti karo veiksmuose. Bet moterys? Kas dedasi miestuose, kuriuos palieka į karą išėję vyrai? Jos kariauja savus karus: dėl maisto, dėl meilės, dėl išlikimo. Kaip Zigrida Šrioder – iš pažiūros tikra vokietė, pavyzdinga vokiečių kareivio žmona, kasdien einanti į darbą, sugebanti išgyventi gaudama normuotą davinį, regimai visas jėgas atiduodanti tam, kad atsiribotų ir nematytų to, kas iš tiesų vyksta fronte. Ignoruojanti nacių režimo amoralumą. Tačiau už to slypi kita Zigrida – moteris, pažinusi draudžiamą aistrą su neteisėtu mylimuoju žydu, atvėrusiu jai akis ir privertusiu suprasti, kas iš tiesų vyksta. Greitai moteris pasijunta įtraukta į gyvenimą, apie kurį prieš tai nieko nežinojo, ir turi pati nuspręsti, kas yra gera, o kas – bloga, kas tiesa, o kas melas.

Birutė Jonuškaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015

Rašytoja Birutė Jonuškaitė – romanų „Didžioji sala“(I-II t.), „Ievos neišvarė iš rojaus“, „Baltų užtrauktukų tango“, daugelio apysakų, apsakymų ir esė rinkinių autorė. Iš tikrų charakterių, istorijų konstruojamas „Marantos“ pasaulis išryškina trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimus, kurių mįsles narplioja jaunėlė dailininkė Rasa. Kūrinyje tvyro paslaptinga atmosfera, vyrų ir moterų santykiai kaitinami jausmų ir aistrų. B. Jonuškaitė - neprilygstama moterų charakterių meistrė, sugebanti matyti, girdėti ir persikūnyti, jaučianti kūrinį kaip meninę visumą. Romano veiksmas rutuliojasi Lietuvos-Lenkijos pasienyje, lydimas koloritingo Dominykos dzūkavimo, bei Varšuvoje, Paryžiuje, Jeruzalėje, Amerikoje. 

Elif Shafak. Vertė Eglė Bielskytė, Tyto alba, 2010

Armanuš Čakmakčian – amerikietės ir armėno, kurio šeima emigravo iš Turkijos, dukra. Gyvena su mama Arizonoje, kartais pas armėnus senelius San Fransiske. Asja Kazandži – turkė, gyvenanti su mama, trim jos seserimis, senele ir prosenele. Pamišusių moterų šeimynėlė, tėvas nežinomas. Stambulietė. Turkai, armėnai ir amerikiečiai, dvi jaunos merginos, dvi šeimos. Gražuolė intelektualė Armanuš, ieškanti savo šaknų turkų ir armėnų istorijoje, ir užsispyrusi keistuolė Asja, nenorinti nieko žinoti apie praeitį, susiduria kaktomuša Stambule. Ar išsipainios suraizgytų likimų kamuolys, nubloškęs Armanuš senelius į Ameriką? Ar paaiškės, kaip tvirtai istorijos lūžiai draugėn susiejo abi merginas? Galiausiai – ar išaiškės Asjos kilmės paslaptis? „Stambulo pavainikė" – romanas apie paslaptis, likimą, jaunystę ir istoriją. Intriguojanti turkiškumo ir kosmopolitizmo dermė, vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų konfliktas ir dar daugybė visko, kas gali nutikti tik Stambule. 

Edward Lucas. Vertė Gabija Ieva Hakienė, Baltos lankos, 2013

„Edwardas Lucasas – įžymus britų žurnalistas, ilgametis „The Economist“ bendradarbis. Autorius žinomas kaip Lietuvos draugas, Baltijos šalių nepriklausomybės kovos rėmėjas. „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ – antroji jo knyga apie šiuolaikinės Rusijos politiką (pirmoji lietuviškai buvo išleista 2008 m. pavadinimu „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“, „Baltos lankos“).

Naujoji tyrinėtojo knyga – tai intriguojantis pasakojimas apie tai, kaip siekdamas įtvirtinti valdžią Rusijoje ir už jos ribų Vladimiras Putinas ir jo aplinka be skrupulų naudoja dar Šaltojo karo metais išplėtotą saugumo institucijų ir šnipų tinklą. Lucasas teigia: „Šnipai domino mane studentą, aktyvistą ir žurnalistą, iš pradžių Londone, o vėliau už geležinės uždangos“, todėl knygoje pateikiama daug įdomių ir naujų faktų apie šiuolaikinės Rusijos saugumo institucijų bei jų bendradarbių veiklos metodus. Dalis knygos skirta Rusijos šnipų veiklai mūsų regione – tai turėtų itin dominti Lietuvos skaitytoją.“

Dr. Nerijus Maliukevičius

„Nuo 1925 m. bolševikų nužudyto Didžiosios Britanijos „šnipų tūzo“ Sidney Reilly iki 2010 m. areštuotos ir iš JAV deportuotos naujosios šnipų kartos atstovės Annos Chapman – tai bemaž visą amžių besitęsianti Kremliaus ir Vakarų šnipinėjimo kova.

Šioje knygoje aprašoma, kaip senieji KGB apgavysčių ir ardomosios veiklos metodai šiais laikais yra pasitelkiami naujus tikslus turinčios tarnybos. Mūšio lauko ribos per Šaltąjį karą, kai grėsė komunistų pergalė, buvo nubrėžtos aiškiau. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl ir grėsmė gerokai didesnė. Vis dėlto kai kurie bruožai išliko tie patys. Naujieji Rusijos šnipai, kaip ir sovietiniai jų pirmtakai, užsiima ardomąja veikla, manipuliavimu ir įsiskverbimu į Vakarų struktūras.“

Edward Lucas, Apgaulė

„Edwardas Lucasas skatina permąstyti įvykių grandinę, kuri Vakarų pasaulio visuomenei, įpratusiai prie pagarbos pilietinėms teisėms ir laisvėms, nėra itin maloni. Laisvė yra labai svarbi ir vertinama, tačiau jai nuolat kyla grėsmė. Štai todėl svarbu priimti autoriaus perspėjimus rimtai.“

Václav Havel

Edwardas Lucasas (gim. 1962) – puikiausiai Rytų Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 20 metų. Didžiojoje Britanijoje jis laikomas geriausiu šio regiono ekonomikos bei politikos ekspertu, dirba „The Economist“, bendradarbiauja su „The Independent“, „BBC“ ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, Lucasas visą savo gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu. 1990–1994 m., aižėjant komunistiniam blokui, Lucasas gyveno Baltijos valstybėse, 1990-aisiais atvykęs į Vilnių jis gavo pirmąją mūsų atkurtos respublikos vizą Nr. 0001, įrašytą Vilniaus oro uoste paties užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ranka. Lucasas moka čekų, lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbas, tai leidžia jam sekti vietines šalių naujienas, kalbėtis su šių valstybių gyventojais.

Bernardinai.lt

Julie Otsuka. Vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga, 2013

„Fotografijų nuotakos“ – istorijos reiškinys, vertas rašytojos plunksnos. Julie Otsuka – viena pirmų autorių, šį skaudų japonų (ir ne tik) istorijos fragmentą paverčianti romanu. Jos romanas „Budos palėpėje“ nuskamba kaip be galo jautri istorinė, poetinė šių įvykių ir juos išgyvenusiųjų patirčių rekonstrukcija. Literatūros kritikai romano kalbą prilygino subtiliems japonų sumi-e piešinių potėpiams. Apie „Fotografijų nuotakas“ priešistorė liudija: po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukia į San Franciską ieškoti darbo, vėliau vieni jų, užsidirbę, grįžta į Japoniją, kiti – pasilieka. Amerika turi tapti jų namais, tad jie čia ima kurti šeimas. Į Japoniją siunčia nuotrauką – nebūtinai tikrą, gal kiek pagražintą, galbūt ir ne savo – ir laukia nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos. Autorė Julie Otsuka romane seka tų „fotografijų nuotakų“, palikusių Japoniją, pėdomis, atlaiko jų alinančią kelionę laivu į Ameriką, įsilieja į jų chorą, pasakojantį apie pirmą susitikimą su būsimu vyru, sunkų darbą, apie vaikus, ilgainiui užmiršiančius savo kultūrą. Iki lemtingojo Perl Harboro ryto, po kurio japonai masiškai iškeldinami iš naujųjų savo namų, išvežami, išvejami, pradanginami. Autorės tėvai – pirmos ir antros kartų japonų emigrantai Amerikoje. Autorė gimė ir užaugo jau Kalifornijoje. Baigė Vizualiųjų menų magistro studijas Kolumbijos universitete Niujorke. Antrasis pasaulinis karas – antrą kartą autorės grožinėje kūryboje eksploatuojama tema. Pirmąkart – romane When the Emperor Was Divine (2002). Paklausta, kodėl jam šios istorinės temos atrodo aktualios, autorė teigia: „Matyt, dėl gėdos jausmo. Man rodos, tai gėdingas istorijos epizodas. O kultūrine prasme jums svarbu ne tiek pasiskųsti, – svarbu ištverti.“ Romanas „Buda palėpėje“ 2011 m. pelnė „American Historical Fiction“, 2012 m. – „PEN Faulknerio“ apdovanojimus ir „Prix Femina Étranger“, išrinktas „Metų The Bostone Globe“ geriausia knyga, nominuotas „National Book Award“, „Los Angeles Times Book Prize“.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/julie-otsuka-knygoje-buda-palepeje-fotografiju-nuotaku-istorijos-286-375067

Rokas Flick. Alma littera, 2013

XVII a. Austrijoje, viename iš Alpių slėnių netoli Zalcburgo gyvenantis malūnininkas Vilhelmas Langė su žmona susilaukia dviejų sūnų. Vyresnysis Vilhelmas baigęs mokslus tampa protestantų pastoriumi – įgyvendina tėvo svajonę. Jis veda ankstesnio pastoriaus našlę Aną Šmit, auginančią sūnelį, vėliau Langėms gimsta dukra Emma.

XVIII a. viduryje Zalcburgo arkivyskupas Leopoldas Antonas fon Firmianas protestantams liepia per tris mėnesius išsinešdinti iš šalies. Vilhelmas Langė, išduotas žmonos, su dukra ir anūku leidžiasi į sunkią kelionę – į Prūsų Lietuvą, lietuvninkų žemes, varganą kraštą, nuniokotą maro ir kitų nelaimių. Prievartinė emigracija į Prūsijos karalystę tremtiniams buvo išsigelbėjimas, kita vertus, ir sunkus išmėginimas, nes teko prisitaikyti prie atšiauroko klimato, prie naujo gyvenimo būdo, mokytis sutarti su vietos gyventojais lietuvninkais, kurie į atvykėlius tremtinius žiūrėjo su neslepiama neapykanta.

Archeologas, ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras prof. Rokas Flick (g. 1936, iki 1989 m. – Rokas Alvydas Liaukonis) skaitytojui žinomas kaip romanų „Paskutinis traukinys“ ir „Šiaurės Sachara“ autorius. Tarptautinio literatūrinio rudens „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“ konkurse 2012 m. už abi knygas rašytojui įteikta Prozos nominacija.

Roko Flick protėviams, kaip ir romano herojams, teko emigrantų Rytų Prūsijoje dalia.

Šis romanas – tai keturių kartų istorija, kupina dramatiškų įvykių, likimus kreipiančių dažnai labai netikėta linkme.

Karen Armstron. Vertė Aušra Simanavičiūtė, Tyto alba, 2012

„Islamas. Trumpa istorija“ prasideda nuo Muchamedo ir jo šeimos pasitraukimo iš Medinos septintame amžiuje ir pirmųjų mečečių įkūrimo. Knygoje aiškinami svarbiausi šios religijos įvykiai, tarp jų – musulmonų skilimo į šiitus ir sunitus priežastys, sufijų misticizmo atsiradimas, islamo paplitimas Šiaurės Afrikoje, Levante ir Azijoje, triuškinantis kryžiaus žygių poveikis musulmonų pasauliui, islamo imperijos suklestėjimas keturioliktame ir penkioliktame amžiuje (kai atsirado trys didžiulės pasaulinės musulmonų imperijos), revoliucinio islamo kilmė ir poveikis. Nė viena religija šiuolaikiniame pasaulyje nėra tokia bauginanti ir taip neteisingai suprantama kaip islamas. Vakaruose jis dažnai suvokiamas kaip tikėjimas, remiantis autoritarinę valdžią, moterų priespaudą, pilietinį karą ir terorizmą. Ši knyga iš esmės pakeičia šį stereotipą.

J. M. Coetzee. Vertė Ona Daukšienė, Sofoklis, 2014 

Tai – ne biblijinė istorija. Naujausia garsaus Nobelio premija apdovanoto rašytojo knyga pasakoja apie vyrą, vardu Simonas, ir berniuką, vardu Dovydas. Jie susipažįsta laive, kai bėga iš savo tėvynės dėl aiškiai neįvardytų priežasčių. Berniukas turi raštelį, kuriame parašyta apie jo tėvus, bet virvutė nutrūksta ir raštelis pasimeta. Simonas apsiima padėti Dovydui susirasti mamą.
Jiedu atplaukia į šalį, kur visi gyventojai užmiršę savo praeitį, net vardai jiems duoti nauji. Čia nėra nei asmeninės, nei pasaulio istorijos, svarbi tik dabartis, o ateityje niekas nepasikeis. Ši utopinė visuomenė remiasi racionalumu, jos piliečiai neturi įprastų aistrų – drabužiai slepia moteriškumą, o vyrai pažįsta moters kūną tik piešimo iš natūros pamokose. Kasdienis maistas prėskas ir vienodas, seksualumas eliminuotas. Simonas dar ne viską iš praeities užmiršo, todėl tokios aplinkybės jį verčia maištauti. Jis nenori pripažinti, kad skanūs valgiai ir kūniška meilė yra kenksmingi žmogui. Simonas suranda berniukui motiną ir nors ji netampa jo žmona, prisiima už juos abu atsakomybę.
Berniukas yra išskirtinis vaikas, jam atrodo, kad tarp skaičių – būtent skaičiais, matematika grindžiamas racionalumas – gali prasiverti plyšys, į kurį įkritęs žmogus žus.
Simonas klausia apie gyvenimą šitoje visuomenėje: „Ar tai išbandymas?“ Iš tiesų J. M. Coetzee’s sukurtoje moralinėje visatoje viskas yra išbandymas. Autoriui rūpi žmogaus atmintis, prisiminimai ir jų vertinimas, darbo ir jo prasmės santykis, vyro ir moters artumas ir pats neracionaliausias – motinos ir vaiko – ryšys, jo svarba pasaulio sąrangoje.
--
Knyga „Jėzaus vaikystė“ atrinkta į vertingiausių 2014 m. verstinės šiuolaikinės literatūros kūrinių įlgajį sąrašą.
--
ATSILIEPIMAI
„Ši knyga, kaip ir visi kiti J.M.Coetzee kūriniai, liudija galingą žodžio jėgą ir dar kartą įrodo, kodėl šis rašytojas ne veltui laikomas vienu didžiausių šių laikų autorių.“ – Audrius Ožalas, 15min.lt Recenzija
„Geriausia šį, nepabijosiu tų žodžių, fantastiškai puikų romaną skaityti kaip neišsprendžiamą kebeknę. Jis išmuša iš vėžių, neduoda ramybės, verčia atsakymų ieškoti pačiam. O ko daugiau reikia iš tikrai geros literatūros?“ – Marius Burokas, LRT klasikos laida ,,Ryto allegro“
„J. M. Coetzee „Jėzaus vaikystė“ – kūrinys, kuris net prie J.M.Coetzee pripratusį skaitytoją išmuš iš vėžių. Autorius vėl žaidžia su žanrais, prozos taisyklėmis ir skaitytoju. Tai antiutopijos, gamybinio romano, brendimo romano ir filosofinio traktato mišinys. Bet įtraukia visiškai.“ Marius Burokas, straipsnis „Geriausias verstines knygas išrinkę ekspertai: kuo ypatingi buvo praėję metai ir išleisti kūriniai?“

Antanas Šileika. Versus aureus, 2014

Knygą "Pirkiniai išsimokėtinai" sudaro trylika tarpusavy susijusių apsakymų, kuriuose santūriu humoru ir švelnia ironija vaizduojamas lietuvių emigrantų šeimos gyvenimas Kanadoje.
Pagrindinė pasakojimo intriga – karštai svečioje šalyje trokštančių pritapti vaikų ir senamadiško, iš ūkininkų šeimos kilusio tėvo, niekaip neįstengiančio atsisakyti senųjų įpročių, konfliktas. Nesuprantamos gyvenimo taisyklės iš pradžių lyg siena, skirianti lietuvių emigrantus nuo likusios Kanados visuomenės. Stebėdami vietinius, o kartais kliaudamiesi vien nuojauta, jie bando ją įveikti, tačiau dažnai tarsi kakta atsimuša. Ilgainiui pavyksta rasti būdų, kaip tai padaryti. Vaizdingas buitinių detalių aprašymas, lydintis šeimos peripetijas, puikiai atskleidžia gyvenimo Kanadoje atmosferą šeštajame ir septintajame dešimtmetyje. Atrodo, kad autorius pasakoja savo istoriją, nors iš tiesų ši knyga nėra autobiografinė.
Antano Šileikos apsakymai apie lietuvių emigrantų šeimą susilaukė nemažo dėmesio Kanadoje ir pelnė keletą apdovanojimų už humorą.

Graeme Simsion. Vertė Danguolė Žalytė, Alma littera, 2013

Donas Tilmanas nori vesti. Tik dar nežino ką...
Donui – trisdešimt devyneri. Jis gražus, protingas, geros fizinės formos, puikios sveikatos, dėstytojauja universitete, jo socialinė padėtis aukšta, o pajamos – daugiau nei vidutinės. Kuri moteris nesvajotų apie tokį vyrą?
Tačiau Donas vis dar vienišas...
Jo kiekvienos savaitės dienos valgiaraštis toks pat, nes taip nereikia sukti galvos, ką gaminti. Jo dienotvarkė suplanuota minučių tikslumu, todėl jam gaila gaišti laiką pasimatymuose. Ir dar – jam labai sunku suprasti kitus žmones. Tačiau bičiulei Dafnei kartą netikėtai paguodus: „Donai, tu būsi kam nors nuostabus vyras“, ir pateikus neatremiamą argumentą: „Nes kiekvienam yra kas nors skirtas“, Donas apsisprendžia: jis ves.
Išanalizavęs padėtį, Donas nusprendžia imtis projekto „Žmona“. Jis sudaro išsamų klausimyną su atsakymų variantais. Tik teisingai į klausimus atsakiusios moterys bus pakviestos į pasimatymą. Donas gauna šūsnis užpildytų anketų, tačiau… nė vienos su teisingais atsakymais.
Vis dėlto Dono kabinete pasirodo mergina – Rožė. Donas pamano, kad ji irgi atsakė į anketosklausimus. Kol išaiškėja, kad Rožė mėgsta vėluoti, rūko ir visais kitais punktais neatitinka Dono reikalavimų, juodu jau būna spėję praleisti nuostabų vakarą.
Tačiau anketos rezultatai negailestingi – Rožė netinka Donui į žmonas… Galiausiai atsiranda ir ideali pretendentė. Visi atsakymai į anketos klausimus teisingi, tačiau… O Rožė, regis, Donui neabejinga. Su ja netikėtai gerai jaučiasi ir Donas.
Bet ar juodu gali kas nors sieti? Juk jausmai Donui sunkiai suprantamas dalykas. Ir svarbiausia – ar jis įstengtų nepaisyti, kad Rožė visiškai neatitinka jo moters idealo?

„G. Simsionas parašė jautrią ir juokingą žmogaus, turinčio bendravimo sunkumų, meilės istoriją. Skaitytojas ne kartą suabejos stereotipais ir „įprastos“ logikos dėsniais. Romanas šmaikščiai ir taikliai pašiepia šiais laikais tokius madingus bandymus susipažinti internetu pagal klausimyną. Artimą žmogų rasi ne pagalanketą– tiesiog vieną dieną netikėtai susidursi su neapčiuopiamu, nenusakomu, keistu ir įstabiu dalyku, kaitriu ir paslaptingu it liepsna.“
Sunday Express

„Romanas Projektas „Rožė“ labai juokingas, sykiu jame rimtai apmąstomas visiems žmonėms būtinas bendrumo ir artumo poreikis. Donas Tilmanas – ne tik sudėtingas ir keistokas žmogus, bet ir žavus, mielas pasakotojas.“
John Boyne, knygos „Berniukas dryžuota pižama“ autorius

Romanas „Projektas „Rožė“ iš pradžių buvo sumanytas kaip scenarijus ir 2010 m. buvo apdovanotas Australijos rašytojų sąjungos premija geriausios romantinės komedijos kategorijoje, o 2012 m. dar neišleistas knygos rankraštis buvo apdovanotas ministro pirmininko literatūros premija. Jis akimirksniu užkariavo skaitytojų simpatijas ir pateko į perkamiausių knygų sąrašus.

Graeme’as Simsionas (Gremas Simsionas) – Australijos rašytojas. Jis dirbo IT konsultantu ir dėstė keturiuose Australijos universitetuose. Pirmoji jo knyga buvo mokslinė – duomenų modeliavimo vadovas. G. Simsionas yra vedęs Anne, psichiatrijos profesorę, rašančią erotinius romanus. Juodu turi du vaikus.
Šis mokslininkas ir rašytojas turi puikų humoro jausmą. Konferencijose yra sakęs kalbas nuo kopėčių, vilkėdamas antino kostiumu, o kartą per paskaitą būrį diplomuotų buhalterių net įkalbėjo padainuoti.

Daugiau apie knygą, jos veikėjus ir autorių galima paskaityti tinklalapyje:
www.therosieproject.com.au

Arto Paasilinna. Vertė Aida Krilavičienė, Tyto alba, 2000

Vieną dieną du laikraštininkai mašina partrenkia mažą zuikį. Žurnalistas Vatanenas išlipo pažiūrėti kaip ten tas zuikis ir pasiliko miške. Kažkas žmogeliui užplaukė ir jis išėjo iš žmonių. Be didelių savęs prievartavimų ir buvusio/būsimo gyvenimo blusinėjimų. Pasiėmė zuikį ir patraukė į gamtą.

Toliau nuo miesto. Ne, jis netapo atsiskyrėliu, nepuolė nugalinėti atšiaurios Suomijos gamtos, ir tai ne vadovėlis „Kaip išgyventi miške“. Tiesiog žmogus keliavo su zuikiu, versdamasis atsitiktiniais darbais ir patirdamas linksmų nuotykių. Ir visada šalia jo zuikis, toks paprastas sutvėrimas nekeliantis pretenzijų, o tiesiog visada esantis šalia, ir supratingai tylintis užuot moralizavęs.

Dorothy Koomson. Alma littera, 2013

Tamijos ir Skoto šeimos idilė sudūžta per akimirką – į jų namus netikėtai pasibeldus policijai. Skotas suimamas, o sutrikusi ir priblokšta Tamija lieka viena su išsigandusiais vaikais.
Greit paaiškėja, kad Skotui pateikti sunkūs kaltinimai, o nukentėjusioji yra... jo bendradarbė ir artima Tamijos draugė Mirabelė.
Tamijai teks pasirinkti, kuo tikėti – drauge ar vyru. Negana to, tolesni... rodyti daugiau

Louan Brizendine. Vertė Darius Kaunelis, Baltos lankos, 2013

Knygą "Moters smegenys" pravartu perskaityti visoms merginoms ir moterims.

Kodėl moterys kalbesnės už vyrus? Kodėl jos prisimena smulkiausias barnių detales, o vyrai neprisimena net pačių barnių? Kodėl jos kaip įmanydamos vengia konflikto? Kodėl moterys dvigubai dažniau nei vyrai serga depresija?
Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus - daug diskusijų sukėlusioje knygoje "Moters smegenys". Pasitelkdama naujausių tyrimų duomenis, neuropsichiatrė Louann Brizendine atskleidžia, kaip unikali smegenų struktūra veikia moters mąstyseną, bendravimą, vertinimus ir santykius su kitais.

Knygos "Moters smegenys" autorė Louann Brizendine - mokslų daktarė, Kalifornijos universiteto neuropsichiatrė, Moterų nuotaikos ir hormonų klinikos įkūrėja.

'Tai kelių žemėlapis moterims, kurioms svarbu rasti mokslinį savo elgsenos paaiškinimą, kita vertus - profesionalus vadovas, gvildenantis santykių problemas. Autorei geriausiai sekasi paaiškinti neurocheminius aistringos meilės mechanizmus."
San Francisco Chronicle

"Feministės gali džiūgauti: pagaliau kažkas rimtai susirūpino moters sveikata ir parašė išsamią studiją apie moters smegenis. <...> Tačiau ši knyga tikrai nemaloniai nuteiks tas feministes, kurios užsispyrusios neigia lyčių skirtumus."
Washington Times

"Tikras informacijos ir pribloškiančių įžvalgų lobynas. <...> Nors ši knyga bus įdomi visiems, norintiems suprasti, kodėl vyrai ir moterys tokie skirtingi, ji ypač naudinga moterims ir mergaites auginantiems tėvams."
Publishers Weekly

Norman Doidge. Vertė Milda Morkytė, Kitos knygos, 2012

„Keičiantys mąstymą, paaiškinantys stebuklus ir realybę sukrečiantys dalykai, kurie turės įtakos visai žmonijai“ („The New York Times“).

Kanados mokslininkas, psichiatras, psichoanalitikas, Toronto ir Niujorko universitetų bendradarbis Normanas Doidge’as bestseleriu tapusioje knygoje „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself, 2007) išsamiai aprašo revoliucinį atradimą, kad žmogaus smegenys pasižymi gebėjimu keistis. Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.

Susipažinkite su devyniasdešimtmečiu daktaru, kuris vis dar praktikuoja mediciną, su insulto auka, kuri vėl išmoko judėti ir kalbėti, su moterimi, turinčia tik pusę smegenų, bet sugebėjusia „persiprogramuoti“ ir jaustis visaverte. Šių žmonių gyvenimus visiškai pakeitė atradimas, kad pozityviai mąstant ir tinkamai veikiant smegenys gali pačios „pasitaisyti“. Knygoje moksliškai, o kartu paprastai ir suprantamai paaiškinama, kad sukoncentruotos mintys gali keisti smegenų fizinę struktūrą beveik taip, kaip ir veiksmai.

„Kartu su pagrindine idėja – neuroplastiškumu – aiškinama daugybė kitų neuronų lygmeniu vykstančių reiškinių, padedančių suprasti, kas atsitinka pažeidus smegenis ar sutrikus jų funkcijai, sergant psichikos liga, išgyvenant stresą ar krizę. Knyga padės suprasti ir tai, ką reiškia normalus funkcionavimas: pirmenybės teikimas tam tikram maistui, kraštovaizdžiui, patriotizmo ir tautiškumo jausmai ir pagaliau – mūsų pačių prigimtis“ (prof. A. Bagdonas).

Meilė, seksas, sielvartas, santykiai, mokymasis, priklausomybės, kultūra, technologijos ir psichoterapija gali keisti mūsų smegenis. Turėdami tokias plastiškas ir visą gyvenimą besimokančias smegenis esame savitos, unikalios asmenybės, kurios nukreipusios valią tinkama linkme gali pasiekti neįtikėkitus dalykus.

Knygos pratarmę ir paaiškinimus parašė Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas.

Claudio Magris. Vertė Goda Bulybenko, Vaga, 2012

Skaitytojas nukeliamas į regioną, esantį imperiškosios, „mėlynojo kraujo" upės – Dunojaus – baseino teritorijoje: kelionė driekiasi per Bavarijos žemes, Austriją ir Vengriją, Balkanų šalis, Vidurio Europą – nuo Juodosios Girios iki Juodosios jūros.

Claudio Magris – enciklopedinių žinių ir kūrybingo smalsumo nestokojantis autorius, o Dunojus – nepaprasto dosnumo gyvenimo kelionės vadovas. Hipnotizuojančiame C. Magrio pasakojime, kuris buvo rašomas daugiau nei 20 metų, į vieną vagą susilieja asmeniniai įspūdžiai, meno ir mokslo faktai, vienas kitas anekdotas, istoriniai pasažai ir literatūrinės aliuzijos.

Aplankyta daug gyvųjų ir prakalbinti vaiduokliai: lombardininkas iš Canetti romano, vaistų ar nusikaltimų muziejai, varpų lydytojas savo dirbtuvėse, šikšnosparnių privisusios nykstančios katedros, Vienos kapinių sargas, padunojo pelkių paukščiai. O pakeliui vis nuolatiniai svarstymai: apie epinį ar net familiarų europiečio santykį su mirtimi, amžinąją melancholiją, ideologijų našlaitystę ir literatūrinę benamystę, Wiener Gruppe ir „autostopų romanus" ar „džinsinę prozą", apie fotografijos meno ar medicinos mokslo iliuziškumą, architektų ir restauratorių nuopelnus, nacizmo randus ir tikrojo élite prigimtį bei paskirtį, žmogaus vidujybės dramą ir autentiškumo paieškas, kraujo ryšį ir šeimos židinį. Gvildenant šias ir daugybę kitų temų, Dunojuje rikiuojasi nuostabi praeities ir „įstabiojo XX a." ekspozicija – nuo Marko Aurelijaus ir Ovidijaus, L. von Beethoveno, B. Brechto, E. Canetti, L. F. Céline’o, S. Freudo, F. Kafkos, R. Musilio ir kitų. Nuo jų – iki mūsų...

Valdemaras Kukulas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013

Svarbusis autoriaus gyvenimo darbas

Poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) studiją apie garsųjį poetą Paulių Širvį vertino kaip svarbųjį savo gyvenimo darbą ir nespėjo parašyti tik baigiamųjų puslapių. Ši knyga – plačiausias P. Širvio biografijos ir kūrybos atvaizdas, prisodrintas žinių, legendų, liudijimų, persmelktas tyrinėjimo aistros.

Diana Setterfield. Vertė Aurelija Jucytė, Alma littera, 2008

Diane Setterfield (Diana Seterfield) – autorė, pasakojanti dramatišką Angelfildų šeimos istoriją knygoje „Tryliktoji pasaka“. Tai romanas, užkopęs į geriausių knygų sąrašų viršūnes ir pelnęs daugelio skaitytojų simpatijas.

Vida Vinter – visiems žinoma romanų rašytoja, tačiau savo praeitį ji itin slepia. Prieš daugel metų kilęs baisus gaisras supleškino šeimos dvarą iki pat pamatų. Kokia kraupi tragedija tąnakt įvyko, kad Vida Vinter ilgus metus slėpė tiesą nuo aplinkinių? Artėjant mirčiai moteris ryžtasi praverti neatskleistos tiesos duris, už kurių slepiasi skausminga gyvenimo istorija ir šokiruojanti tiesa apie dvi laukinukes mergaites – dvynukes.

Jeanette Wintersson. Vertė Marius Burokas, 2013

"Meno paskirtis – plėsti mūsų požiūrių ribas, kad mes daugiau žinotume, suprastume ir taptume didingesni.“ - Jeanette Winterson

Įvaikinta religingų evangelikų šeimos, Džanetė įtiki esanti Dievo išrinktoji ir rengiasi tapti pamaldžia misioniere, tačiau sulaukusi paauglystės ji įsimyli kitą mergaitę, taip sukeldama siaubingą skandalą. Fanatiški religinės bendruomenės nariai nutaria „išvaryti iš jos velnią“ ir griebiasi prievartinio egzorcizmo seansų...
Didžiosios Britanijos rašytoja, Britų imperijos ordino kavalierė, daugelio literatūros ir kino premijų laureatė Jeanette Winterson užkopė į populiarumo viršūnes būdama vos 26-erių. Debiutinis jos romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“ („Oranges Are Not The Only Fruit“, 1985) sukėlė aštrias diskusijas, tačiau galiausiai buvo palankiai sutiktas kritikų bei skaitytojų ir pelnė Vaitbredo premiją. Pasak rašytojos, „Apelsinai“ – grėsmingas romanas. Jis apnuogina šeimos gy¬venimo šventumą kaip klastotę, imitaciją ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tikrųjų yra psichozė.

Margaret Atwood. Vertė Nijolė Regina Chijenienė, Baltos lankos, 2012

Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis...

Margaret Atwood (Margaret Etvud, gim. 1939 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Romanas Tarnaitės istorija laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių, jis kritikų lyginamas su George’o Orwello 1984-aisiais ir Aldouso Huxley’io Puikiu nauju pasauliu.

Roman Gary. Vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2010

Vieno žymiausių XX a. Prancūzijos rašytojų R. Gary romanas \"Aušros pažadas\" mums pirmiausia įdomus dėl to, kad tai - autobiografiniais faktais paremta knyga. Romano autorius vaikystę praleido Vilniuje. Knygoje jis aprašė tarpukariu Lenkijos valdytą Lietuvos sostinę, vaiko akimis pažvelgė į jos gyventojus - pirklius, karininkus, mokytojus. Draugai, pirmoji meilė, pamokos - visa tai padeda kurti daug kam mažai žinomo ano meto Vilniaus paveikslą. Miesto, kuriame tarpusavyje taikiai sugyveno kelios tautos, kuriame niekas nesišaipė iš pažado tapti Prancūzijos ambasadoriumi. Kiek knygoje tiesos, galima tik spėti, juolab kad R. Gary turėjo neeilinį mistifikatoriaus talentą. Tai - knyga apie motinos meilę sūnui ir sūnaus įsipareigojimą motinai. Užsispyrusi viena užauginti savo pirmagimį, moteris aukojosi, įsitikinusi, kad jis pateisins jos lūkesčius, taps diplomatu, karininku ar šiaip žymiu asmeniu. Savo ruožtu sūnus prisiėmė šią naštą ir mėgino eiti keliu, kurį nužymėjo motina. R. Gary autobiografinis romanas anaiptol nėra sentimentų persunkta knyga: net ir į artimiausius žmones rašytojas žvelgia su švelnia ironija, humoru, nevengia lengvai pašiepti kai kurių jų darbų ar užmojų, tačiau visa tai daroma su meile ir pagarba. 

Laurynas Katkus. Tyto alba, 2012

„Judantys šešėliai“ – pirmas žinomo poeto, eseisto Lauryno Katkaus prozos kūrinys. Tai subtilus pasakojimas apie vaizduotės galią ir pavojus, apie vienatvę laukinio kapitalizmo visuomenėje. Jaunas filologas Vytautas praranda darbą, išgyvena krizę, bet mėgina kabintis į gyvenimą. Didžiausia atgaiva jam – Heinricho von Burkhardto laiškai, kuriuose atsiveria šio Baltijos vokiečio, poeto ir Pirmojo pasaulinio karo lakūno avantiūriškos patirtys. Į šiuolaikinę realybę terpiasi XX amžiaus pradžios vaizdai, dviejų žmonių iš skirtingų epochų istorijos keistai susipina, jie ima veikti vienas kito likimą.
Intriga (ir įtampa) išlaikoma per visą knygą, iki pat atomazgos. Tikrovės perkeitimas su netikėta pabaiga, kuri visą skaitytojo įsivaizdavimą apverčia aukštyn kojomis, šiek tiek primena Julio Cortazaro magiškojo realizmo „triuką“, atveriantį tikrovės reliatyvumą, ir man tai pasirodė pats įdomiausias dalykas. Kas dar šiame tekste įdomu ir imponuoja? Istorinis ir kultūrinis podirvis. Egzistencinės savęs paieškos šiandieniniame pasaulyje, kurias reflektuoja jaunas intelektualas. Ko šiandien verta kultūra ir kur ji eina? Ko verti visi mes, kamuojami posovietinių kompleksų, baimių ir nepasitikėjimo savo jėgomis, dvasinio ir fizinio skurdo? Apie tai kalbama su aistra, atsakingai.

Danutė Kalinauskaitė

Michaelis Ondaatje. Vertė Marius Burokas, Tyto alba, 2013

Knyga "Kačių stalas" - naujausia romano "Anglas ligonis" autoriaus knyga.
Michaelas Ondaatje (Maiklas Ondače; g. 1943 m. Šri Lankoje) – vienas žymiausių Kanados rašytojų, Booker premijos laimėtojas. Tamilų, olandų, singalų kilmės autorius nuo 1962 m. gyvena Kanadoje.

„Kačių stalas“ - naujausia Michaelo Ondaatje knyga; tam tikra prasme tai – brendimo ir kaitos istorija. Istorija apie tai, kaip kelionė vandenynu tampa kelione į suaugusiųjų pasaulį. Tai – ne autobiografija, tačiau kai kurie pagrindinio veikėjo gyvenimo tarpsniai sutampa su neįprastais autoriaus gyvenimo kelio momentais: plaukimas laivu iš Šri Lankos į Angliją, paskui – iš Anglijos į Kanadą...

Romane berniukas, pramintas Maina, t.y. varnėnu, patiria didžiausią savo gyvenime kelionę. Kelionę į Angliją, o drauge – į kitą, suaugusių, europietišką pasaulį. O jam tik vienuolika metų.
Pasodintas už „kačių stalo“ – vietoje, kuri yra toliausiai nuo kapitono stalo, pačioje neprestižiškiausioje vietoje – jis įgyja neįkainojamos gyvenimiškos patirties.
Stalo bendrakeleiviai – vienas už kitą ekscentriškesni: ponas Mazapa groja laivo orkestre ir moko Mainą ir jo draugus dainuoti bliuzą; panelė Lasketi vaikštinėja po denį su liemene, kurios kišenės prikimštos gyvų karvelių; ponas Danielsas triume turi sodą ir nenuleidžia akių nuo Mainos pusseserės, o ši nesiteikia su juo net pasisveikinti, nes gražuolę Emilę kur kas labiau domina Sunilas, „Haiderabado išminčius“ iš Janklos trup...
Tačiau didžiausią berniukų smalsumą kelia paslaptingas kalinys, išvedamas pasivaikščioti mėnesienoje su antrankiais... „Oronsėjus“ (taip vadinasi laivas) – savotiško lengvai pamišusio pasaulio modelis, į kurį patekę vaikai į krantą išlips daug vyresni.

Ar ne todėl, taip nieko galutinai ir nesupratę, likome sėdėti prie „kačių stalo“, vis žvilgčiodami ir dairydamiesi atgal, net dabar, mūsų amžiuje, ieškodami tų, su kuriais keliavome ir kurie sukūrė mus tokius, kokie esame.

Elif Shafak. Vertė Rasa Drazdauskienė, Tyto alba, 2012

Tačiau tai įvyko. Ir įvyko taip greit, kad Ela, tiesą sakant, neturėjo laiko susivokti, kas vyksta, neturėjo laiko griebtis atsargumo priemonių, jei tik nuo meilės išvis galima kaip nors apsisaugoti.
Meilė užklupo Elą staiga ir netikėtai, tarsi į ramų jos gyvenimo tvenkinį nežinia iš kur būtų įmestas akmuo.

Elif Shafak (Elif Šafak; g. 1971 m.) – žymiausia ir populiariausia jaunesniosios kartos turkų rašytoja, šiuo metu gyvenanti tai Stambule, tai Londone. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę viso pasaulio skaitytojų, jos kūriniai išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuviškai išleistas jos skandalingiausias romanas „Stambulo pavainikė“ (Tyto alba, 2010 m.).
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – tai aistringas ir patrauklus pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia... meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.
Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad išsklaidytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, ir parašyti recenziją. Knyga taip sukrečia Elą, kad ji visai netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos pasikeitimo ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi meilė, ir ji visagalė. Meilės taisyklės nepavaldžios laikui: Rumio istorija panaši į Elos istoriją, o rašytojo misija – išlaisvinti Elą, kaip Šamsas išlaisvino Rumį.
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie sukrečiančią meilės galią keisti gyvenimus net ir tada, kai atrodo, kad viskam jau per vėlu.

Markus Zusak. Vertė Jurga Brastavičiūtė, Aistė Kvedaraitė, DE Libris, 2011 

Užburiantis pasakojimas apie Lizelę Meminger, devynmetę knygų vagilę, vieną iš tų kaskart išliekančiųjų, apie šaunią ir visiškai nebaisią pasakotoją Mirtį, tikrą Lizelės draugą Maksą. Tiktai knygos ir patraukė neįprastos pasakotojos dėmesį mergaitę ji matė tris sykius…
„Knygų vagilė“ – itin drąsi ir graži istorija apie ketvirtojo dešimtmečio karo niokojamą Vokietiją, labai skirtingus jos žmones ir likimus.

Grigorijus Kanovičius. Vertė Aldona Paulauskienė, Tyto alba, 2013

Grigorijus Kanovičius – vienas įžymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių žydų rašytojų – Lietuvos nacionalinės ir Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatas, Rusijos Bukerio premijos nominantas, jo kūryba išversta į 13 pasaulio kalbų, bendras jo knygų tiražas viršija milijoną egzempliorių – prozininkas, poetas, dramaturgas, vertėjas, kino scenarijų autorius. Rašo rusiškai ir lietuviškai. Nuo 1993 m. gyvena Izraelyje. Tarptautinį pripažinimą rašytojui pelnė trilogija „Žvakės vėjyje“, kurioje vaizduojamas Lietuvos žydų likimas prieškariu ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš viso Grigorijus Kanovičius parašė 11 romanų, kurie sudaro savotišką Lietuvos žydų gyvenimo sagą, apimančią laikotarpį nuo XVIII amžiaus iki mūsų dienų.
Naujausias kūrinys „Miestelio romansas“ – autentiškų prisiminimų romanas, kuriame pasakojama, kaip 1920–1941 metų istoriniai įvykiai keitė Lietuvos miestelių gyventojų – žydų, lietuvių, lenkų ir rusų – likimus. „Ši knyga – tarsi tų ikikarinių dienų atspindys, lyg paviršiun iškeltas lietuviškas „Titanikas“, iš nebūties sąnašų drauge su savo spalvingais keleiviais prikeliantis anų dienų problemas, kurios aktualios ir šiandien“, – pristato Kanovičius.

Pasakojimo centre – autoriaus šeima, kieto būdo senelė Rocha, tėvai – amatininkų bei meistrų palikuonys, jų pamatinės vertybės – šeima, vaikai, sąžiningas darbas, profesinė garbė, ištikimybė tėvų ir protėvių kapams, jų atminimui, gyvenimas pagal Biblijos priesakus. O greta – ir Jonavos lietuviai, su kuriais per amžius žydai gyveno taikiai ir santarvėje, – spalvinga miestelio žmonių galerija.

Unikalus rašytojo stilius – metaforų gausa, biblinės paralelės, liaudies filosofija, humoro ir lyrizmo derinys. Savitumas, gimstantis iš kultūrų sampynos: rusų kalbos, žydiško stiliaus ir lietuviškų realijų.

Sofi Oksanen. Vertė Danutė Sirijos Giraitė, Versus aureus, 2012

„Stalino karvės“ (2003) – Sofi Oksanen literatūrinis debiutas, kuriame vaizduojamas trijų kartų moterų gyvenimas. Intriguojantis ir nuoširdus pasakojimas apie išgyvenimus pokario bei sovietinėje Estijoje ir vakarietiškoje Suomijoje.

Sofijos, Katarynos ir Anos akimis vaizduojama šiurkšti užkarda tarp XX a. antrosios pusės Rytų ir Vakarų, atplėšusi mylinčias viena kitą motinas ir dukteris, privertusi jas jausti baimę, gėdą, nevisavertiškumą ir imtis tikrų žygių siekiant įrodyti, kad yra moterys.

Kupinas maišto ir kartu lyriškas romanas buvo nominuotas Runebergo premijai, vienai autoritetingiausių Suomijos literatūros premijų. Pirmoji Lietuvoje išleista šios autorės knyga – romanas „Valymas“ (2010).

Audronė Urbonaitė, Alma littera, 2012

Kinai jau čia, tarp mūsų. Lietuvi, būk garbingas − prisipažink, ką jauti.
Aš jums tvirtinu: Vilnių jau okupavo kinai! Algirdo gatvės kvartalas priklauso jiems, o ne mums, vietiniams.
Jeigu jų bijote, − reikėtų pas psichiatrą.
Bet prieš tai pasitarkite su manimi: aš, o ne jūs, gyvenu su gelsvaode anūke. Šis komiškas pasakojimas − neišgalvota asmeninė istorija.
Kai man tapdavo beviltiškai graudu, gėlą verčiau žurnalistiniu farsu. Skyrelių pavadinimai – gryna dokumentika.
Tačiau šiame romane yra ir vertinga paslaptis: kaip iš vištos tapti laimingai. Kartais –nesveikai laimingai.

Ši knyga primena džiazą, kuriame šokčioja autoironija ir skausminga asmeninė istorija, − vaikų ir savęs praradimas, paaugliškas spjaudymas į nasrus likimui; bebaimė senstančios (bet ar subrendusios?) herojės teisė prisipažinti: šoviau pro šalį su savo meilėmis ir nemeilėmis, vyrais, meilužiais ir iliuzijomis. Orus antausis likimui: manote, kad viskas baigta? Nesulauksit!
Po išoriškai lengvu tekstu ryškėja filosofinė plotmė, platus kultūrų spektras ir šaipymasis iš stereotipų. Tai pasiekti padėjo autorės patirtis ir nuolat keikiama žurnalistika, leidusi blaškytis po pasaulį nuo Skandinavijos iki Honkongo, nuo Niujorko iki Hamburgo, nuo Reikjaviko iki Taipėjaus, o iš ten – iki Babtų.
Antrojo Audronės Urbonaitės romano tema − globalizacija, visa jėga įsiveržusi į penkiasdešimtmetės žurnalistės gyvenimą. Sūnus palieka moteriai prižiūrėti kinės pagimdytą anūkę, kuri netikėtai pradingsta. Jos ieškodama herojė iš pradžių blaškosi po Vilnių, po paslaptingą šio miesto kinų pasaulį, o paskui ir po Kiniją, kur tikisi rasti savo anūkės motiną. Aforizmais žaižaruojančiu stiliumi, ryškiais dialogais ir siurrealistiniais vaizduotės vingiais išsiskiriančioje knygoje skaitytojui leidžiama suprasti, kad tautiškumo ideologija jau susidūrė su rimtais iššūkiais ir nemišrūnų laukia miglota ateitis.
Audronės Urbonaitės knygas maga lyginti su Frederico Beigbederio romanais. Jų tekstus suartina ne tik strimgalviais besiritantis pasakotojų gyvenimo tempas, glausta sakinio ir mintijimo struktūra, erotinė drąsa, bet ir panašus socialinis patyrimas, iššūkių pomėgis ir sąmoningas maištavimas.
Filosofė Jūratė Baranova

Romualdas Granauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012

Knygos pavadinimas, paantraštė ir tuoj paaiškėjanti žinia, kad rašytojas pasakoja apie savo šunį, iš karto sako, jog skaitytojai susitinka su klasikinės fabulos šiuolaikišku kūriniu. Autobiografinė apysaka savaime
perteikia šeimos gyvenimo atmosferą, reagavimą į Atgimimo metų įvykius, permainų laiko Vilniaus socialinę tikrovę. „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis“ - tai knyga apie meilę, ištikimybę, tikrą draugystę.

„Ar tu prisimeni, Buli, savo pirmąją vasarą Tytuvėnuose, kai buvai dar labai jaunas, tupėjai verandoje pririštas, o prie mūsų namelio priėjo tas tylus keistas berniukas liūdnomis akimis ir pasakė, kad parašys tau laišką, kuriame viską viską papasakos? Neparašė jis tau laiško, nes nežinojo kur. O dabar aš tau rašau...“ – Romualdas Granauskas.

Tahir Shah. Vertė Rasa drazdauskienė, Tyto alba, 2012

– Ar jūs tikite džinais?
– Mais oui, be abejo, – atsakė ji.
Kol aš svarsčiau, ką čia atsakius, grafienė prakalbo:
– Pagyvenkite Maroke ilgiau, ir jie įsiskverbs jums į kraują. Gal jums tai nuskambės keistai, bet jie patys nusprendžia.
– Ką nusprendžia?
– Nusprendžia, ar leisti jums jais patikėti, – atsakė ji.
Tahiras Shahas (g. 1966 m.) – Londone gimęs anglų-afganų kilmės rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas. Užaugęs diplomatų ir intelektualų šeimoje, 2003 metais paliko Jungtinę Karalystę ir persikėlė į Maroką, Kasablanką, kur iki šiol su šeima ir gyvena. Tahiras Shahas yra parašęs devynetą knygų, paremtų keliaujant įgyta patirtimi, jo dokumentiniai filmai rodomi per National Geographic Channel, The History Channel.
Vaikystėje autorių žavėjo tėvo pasakojimai apie Maroką, apie senelį, kuris paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Tanžere. Ieškodamas vietos, kur svarbiausia – šeima ir laisvė, kur nėra europietiško smulkmeniškumo ir saugumo, kur galima būti savimi ir kur viskas nutvieksta išsiilgtos saulės, o ne persmelkta angliškos drėgmės, Tahiras Shahas leidžiasi į avantiūrą. Įsigyja nepaprastai žavų, bet apgriuvusį namą Dar Kalifa – kalifo rūmus – Kasablankoje, išsiveža žmoną, mažą dukrytę ir trijų savaičių sūnelį ir pradeda naują gyvenimą. Tačiau jis nė nenumanė, kad nuostabiuose kalifo rūmuose jo lauks tarnai, kurie tvarkys šeimininko gyvenimą savaip, gausybė džinų, kuriems išvaikyti reikės daugybės egzorcistų... Kad Maroke viskas kitaip – kitos tradicijos, kiti papročiai, kitoks laiko suvokimas ir žmonių elgesys. Niekuo negalima tikėti, niekas nėra toks, koks atrodo. Rausvas glitėsis ant kambario sienos, pasirodo, yra paslaptingas sėkmę nešantis ženklas, o geriausi staliai... bepirščiai. Tahiras Shahas atkakliai stengiasi prisijaukinti Maroką, Kasablanką ir kalifo rūmus, o skaitytojui telieka pripažinti, kad nieko juokingesnio ir labiau jaudinamo už tas pastangas jam nėra tekę girdėti. Daugybė nuostabiausių istorijų – apie knygų siuntą iš Anglijos, apie vėžlio pirkimą, džinų išvarymą, plytelių klojimą – rytietiškai puošnios kaip tūkstantis ir viena naktis, išmintingos ir juokingos. Tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime.

Alvydas Šlepikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011

Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas

Jaroslavas Melnikas, Baltos lankos, 2010

Netikėtas rašytojo ir filosofo Jaroslavo Melniko pasaulis kupinas paradoksalių, kartais šokiruojančių simbolių ir metaforų. Nors jame labai ryškus intelektinis pradas, visuomet viešpatauja gyvi archetipai ir įtempti žmogaus jausmai, patosas ir lyrizmas. Dievo ir buities, dvasios ir kūno temos dar aštresnės. Naujoje Jaroslavo Melniko knygoje susiduriame su jau pažįstamu „fantastiniu realizmu“, leidžiančiu pažvelgti į mūsų kasdienį gyvenimą iš netikėtų aukštumų, visatos kontekste.

Šioje knygoje daug fantazijos ir fantastikos, o galbūt ir mistikos. Bet argi mes negyvename fantastikos pasaulyje? Paslapties pasaulyje? Pats mūsų gyvenimas yra nesuvokiamas stebuklas, pranokstantis fantastiką. Kažkieno suprojektuoti it biologiniai automatai, skriejantys Visatoje drauge su mažu žydru rutuliuku, mes mėginame suprasti, kas esam ir kam. Ir kviečiame tą, kuris sukūrė šį pasaulį, išlįsti iš už širmos ir parodyti mums savo veidą.

Harold Irnberger. Vertė Julija Navickaitė, Alma littera, 2008

Pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“, jo autorius Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel García Márquez) sulaukė pasaulinės šlovės ir laikomas iškiliausiu šiuolaikiniu rašytoju. Jo kūrybinė sėkmė 1982 metais apvainikuota literatūrine Nobelio premija. Ne tik šis, bet ir kiti šio autoriaus kūriniai išversti į daugelį pasaulio kalbų. Lietuvių kalba išleisti romanai „Šimtas metų vienatvės“, „Patriarcho ruduo“, „Meilė choleros metu“, „Apie meilę ir kitus demonus“, „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“, prisiminimų knyga „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“.

Haroldas Irnbergeris išsamiai pasakoja apie šio kolumbiečių autoriaus gyvenimą ir kūrybą nuo vaikystės Arakatakoje ir iki pat šių dienų. Skaitytojui atsiveria kita, žmogiškoji Gabrielio Garsijos Markeso gyvenimo pusė, jo interesai, pažiūros ir pilietinė pozicija, kaip ir nepažįstamas Lotynų Amerikos rašytojo pasaulis.

„Vulkanas, spjaudantis svajonėmis,“ – taip pasakė Pablas Neruda apie Gabrielį Garsiją Markesą. Sužavėtas jo romanų turtingumo ir beribės fantazijos, skaitai Nobelio premijos laureato kūrinius kaip nepakartojamą magiškojo realizmo pavyzdį. Tačiau jo draugas kolumbietis pažymi: „Susidaro įspūdis, kad europiečiai skaitytojai dažniausiai atkreipia dėmesį į tavo pasakojamų dalykų magiją, tačiau nemato tikrovės, iš kurios ji kyla...“
Šioje įdomiai papasakotoje biografijoje su didele pagarba, kurios rašytojas tikrai nusipelnė savo gyvenimu ir kūryba, biografas pirmiausiai piešia Gabrielio Garsijos Markeso, kaip įtakingos figūros Lotynų Amerikos gyvenime, portretą.

Alois Prinz. Vertė Julija Navickaitė, Alma littera, 2008

Hermanas Hesė yra pasaulyje labiausiai skaitomas vokiečių autorius. Kiekviena karta jį atranda iš naujo, o jo skaitytojai yra visada jauni.

Aloizas Princas pasakoja apie Hesės gyvenimą, jo vaikystę švabiškame mieste Kalve, apie jo brendimo amžiaus krizes, ieškojimus savo vietos pasaulyje ir atsiskyrėlio gyvenimą Montanjolos kaime Tesine, kur Hesė pradeda naują gyvenimo etapą. Tačiau Aloizas Princas parodo ir iki tol nepažįstamą Hesę, „padoriausią maištininką vokiečių literatūroje“, kaip jį pavadino Marselis Reich-Ranickis. Maištininkas – taip, bet kodėl padoriausias? Tiesą sakant, ar pats Hesė gyveno pagal tuos principus, kurie aprašyti jo knygose? Ir kodėl jis savo skaitytojus įspėjo nesekti jo pavyzdžiu? Aloizas Princas pasakoja apie jo gyvenimą įdomiai ir išmanydamas – bet kartu ir per tam tikrą atstumą, palikdamas pačiam skaitytojui rasti atsakymus į šiuos klausimus.

„Įdomi kaip romanas... nepaprastai pavykusi biografija, kurios didžiulis nuopelnas dar ir tas, kad sulaužytos senos klišės apie Hesę ir skaitytojo dėmesys nuo asmens nukreiptas į jo kūrybą.“

Frankfurter Allgemeine Zeitung

Aloizas Princas, gim. 1958 metais, studijavo literatūros teoriją ir filosofiją. Paskutiniu metu išleistos jo parašytos biografijos Filosofės profesija arba meilė pasauliui. Hanos Arendt gyvenimas ir Geriau liūdnai negu įtūžus. Ulrikės Mari Meinhof gyvenimas.

Bernardinai.lt

Laura Sintija Černiauskaitė. Alma littera, 2009

Šią nedidelę knygą sudaro apysaka „Prieblandos seserys" ir iš jos lyg nėščiosios pilvas išsikišęs apsakymas „Kambarys jazmino krūme". Nors apysaka atsirado pirmoji ir yra savotiška apsakymo motina, pirmiausia susipažinsite su apsakymu ir gal net užsuksite į kambarį jazmino krūme. Man jis netikėtai atsivėrė šią vasarą, nors visada jutau jį esant. Pamačiau jame begalybę ir išsigandusi atsitraukiau. Durys liko atviros.
Apysakoje gyvena prieblandos seserys - dukros ir motinos, suimtos į sudėtingų santykių gobeleną, susietos kraujo, meilės, kompleksų ir nuoskaudų ryšiais. Jos, kaip ir daugelis kitų mano personažų - bundančios sielos. Kai manęs klausia, kiek dar rašysiu apie tą patį, atsakau: pasaulyje gyvena milijardai žmonių, ir kiekvienas iš jų atsibunda, - jeigu atsibunda apskritai, - tik jam ypatingu būdu. Apie tai galima rašyti ir skaityti visą gyvenimą.

Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Aidai, 2005

Unė Babickaitė-Graičiunienė susirašinėjo su daugeliu žymių Lietuvos žmonių. Ne vienas nustebs sužinojęs, kad tarp jos korespondentu buvo net Žemaitė ir Adomas Jakštas. Šioje knygoje skelbiamas abipusis susirašinėjimas - ir Unės laiškai, ir atsakymai į juos. Antroje knygos dalyje pateikiamas naujas pluoštas atsiminimų apie garsiąją aktorę ir kultūros veikėją. Jie ne tik sudaro kontekstą laiškams, bet ir parodo Unę įvairiose gyvenimo situacijose.

Sigitas Parulskis. Alma littera, 2011

 „...anuomet viliodavo numanoma, bet sunkiai išnaudojama galimybė kur nors išvykti, o dabar atvirkščiai, - dabar mane traukia menas neišvykti. (...) Tai tam tikras etinių pratybų pakaitalas. Pavyzdžiui, turi galimybę tapti šūdžiumi, bet netampi. Turi galimybę susigundyti moters (gamtos) spendžiamais kerais, bet išsisuki. Gali įlipti į pirmą pasitaikiusį traukinį - bet neįlipi. Tai jaudinantis užsiėmimas. Juk kai kurie traukiniai važiuoja už ribos, iš kur nebegrįžtama."
Šioje knygoje - trumpi šiuolaikinio lietuvių rašytojo Nacionalinės premijos laureato Sigito Parulskio tekstai, rašyti paskutiniais metais. Kafkiškai sukrečiančios ir absurdiškai komiškos istorijos, magiški nutikimai ir, regis, nusistovėjusių visuomenės kanonų bei trumputės mūsų egzistencijos negailestingi permąstymai. Stilius - žemasis, žemiškasis arba kasdienis.
...aš nesu cinikas. Geriausiu atveju esu kinikas - nepatogios tiesos sakytojas.
Tegu į jūsų stiklinę su geru gėrimu laša jausmingos ašaros.
Knyga 2011 m. nominuota Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų kategorijoje.
 

Mario Vargas Llosa. Vertė Laura Liubinavičiūtė, Alma littera, 2007

Šešto dešimtmečio Lima. Vargitas, aštuoniolikmetis teisės studentas, uždarbiauja radijuje. Solidžiai skambančios pareigos – žinių redaktorius – tėra tik iš įvairių laikraščių surinktų žinučių skaitymas. Bet radijo klausytojai nesitenkina vien žiniomis – jiems reikia radijo dramų... Laimė, lyg iš dangaus nukrenta Pedras – puikiai rašantis, nepriekaištinga dikcija apdovanotas darboholikas. Jis stačia galva neriasi į scenarijų kūrimą. Jo kūrinių, prilipusi prie radijo imtuvų, rytais ir vakarais klausosi visa Lima. Tuo tarpu Vargitas, kurio prototipas – pats M. V. Llosa, susižavi beveik dvigubai vyresne išsiskyrusia „teta“. Neilgai trukus klausytojų dėmesį patraukia vis gausėjančios Pedro klaidos bei keistenybės serialų siužeto vingiuose. Jie vis dažniau gūžčioja pečiais, bandydami atspėti, kas nutiko pamėgtų serialų autoriui: gal jis susižavėjo avangardu? O gal užpuolė kokios negandos? Ne mažesnės intrigos komplikuoja ir Vargito bei „tetulės“ istoriją: jie vis dažniau kartu išsiruošia į kiną, jausmai kaista, ir jau nebeįmanoma nuspėti, kuo visa tai baigsis...

Susanna Tamaro. Vertė Algimantas Gudaitis, Tyto alba, 1998

Ši skaitomiausios italų rašytojos S. Tamaro (g. 1957) knyga – senelės laiškas dukraitei, autoįvykyje žuvusios (ar nusižudžiusios) dukters dukteriai. Moteris ją pasiėmė auginti pas save, bet jiedvi ne itin suprato viena kitą, ir mergaitė išvažiavo į Ameriką. Senelė – našlė, gyvena vieniša ir kasdien skiria laiko laiškui, kuriame atskleidžia visą spalvingą savo praeitį. Visas autorės knygas galima pavadinti dvasinių ieškojimų romanais. "...Širdis visais laikais buvo ta pati... Jauni žmonės nėra savaime egoistai, o seni savaime išmintingi. Protas nepriklauso nuo metų skaičiaus, o nuo nueito kelio... Kai prieisi daug kelių ir nežinosi, kuriuo pasukti, neskubėk ir palauk. Alsuok giliai ir patikliai tarsi ką tik gimęs kūdikis, apie nieką negalvok, tik lauk lauk ir lauk. Sėdėk ir tyloje klausykis širdies. O jai prabilus, stokis ir eik, kur ji tau liepia" 

Lucijus Anėjus Seneka. Vertė Dalia Dilytė, Tyto alba, 2009

Lucijui Anėjui Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne, o jo „Laiškai Lucilijui“ – vienas žymiausių antikos filosofinės ir etinės minties paminklų.

Antikos tyrinėtojai linkę manyti, kad Lucilijus buvo Senekos amžininkas, galbūt globotinis, geras bičiulis, ėjęs Romos imperatoriaus vietininko pareigas Sicilijoje.

„Laiškai Lucilijui“ - tai stoišką moralinio tobulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka rūpinasi Lucilijaus „pažadinimu filosofijai“, pagrindinių stoicizmo postulatų išaiškinimu, visapusišku jų aptarimu ir įtvirtinimu. Ne tik šiais laiškais, bet ir mažesniais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau perteikti gyvenimo pokyčių jautimą, padėti žmogui atsispirti negandoms. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir bandymu išsaugoti žmonijos užgyventas vertybes aiškiausios jų žūties akivaizdoje.

Marius Ivaškevičius. Tyto alba, 2010

Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais“. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti skaitytoją: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti.
Viskas prasidėjo 1840-ųjų gruodį, kai pačiame Paryžiaus centre, Napoleono Bonaparto perlaidojimo iškilmėse pasirodė tas keistas vyras iš Lietuvos, pasivadinęs Mistru. Paryžius pasidalijo į dvi stovyklas ir dvi nuomones: tikinčių, kad šis pranašas atves žmoniją į Dangų ir bijančių, kad tas padaras nusitemps ją į pragarą.
Marius Ivaškevičius

Alessandro Barico. Vertė Audrius Musteikis, Alma littera, 2009

XX a. pradžia, garlaivis Virdžinijietis, plaukiojantis maršrutu Europa - Amerika. Keleiviai - nuo milijardierių iki vargšų emigrantų. Sako, kad laive kas vakarą pasirodydavęs nepaprasto talento pianistas virtuozas, skambinęs niekuomet anksčiau negirdėtą muziką. Sako, kad jo istorija beprotiška, kad jis gimęs laive ir niekuomet neišlipęs į krantą. Sako, kad niekas nežinojęs kodėl. O apie pasaulį Denis Budmenas T. D. Novečentas šnipinėjęs keleivių akyse ir sielose.

Sandro Veronesi. Vertė Inga Tuliševskaitė, Tyto alba, 2007

Taigi jaučiuosi puikiai: lėtai leidžiasi sutemos, Romos stogai, karštis, kregždės, migloti jausmai ir protas, pasiruošęs priimti pačius netikėčiausius mano problemos sprendimus.

Sandro Veronesi (g. 1959 m. Florencijoje) – vienas žymiausių šiuolaikinių italų rašytojų. Jo romanas „Praeities galia“ apdovanotas dviem svarbiausiomis literatūrinėmis Italijos premijomis - Campiello ir Viareggio. 2006 metais už romaną „Ramus chaosas“ autoriui buvo skirta Strega premija.
Ką mes iš tiesų žinome apie savo tėvus? Ar galėtume pasakyti, kokie buvo jų idealai, ką tėvai mylėjo, kuo tikėjo, ko neapkentė? Gali atrodyti, kad tėvų gyvenimai mums atviri, kad juose neglūdi jokia paslaptis; kad kaip tik dėl skaidrių ir nuspėjamų gyvenimų, kuriuos gyveno mūsų tėvai, šiandien saugūs ir ramūs galime jaustis mes patys. Tačiau kas nutinka tuomet, kai pasirodo, kad tėvų praeitis – visai kitokia, nei visą gyvenimą žinojome?
Ramaus vaikiškų knygučių rašytojo Džianio Ordzano gyvenimo pamatai susvyruoja, išgirdus neįtikėtiną žinią: neseniai miręs jo tėvas buvo visai ne tas, kuo dėjosi. Žinia apie tėvo praeitį, griaunanti įprastą autoriaus gyvenimo tėkmę – tik vienas iš daugelio likimo smūgių, ištinkančių Džianį. „Aš esu praeities galia, tik tradicijoje slypi mano meilė…” – žymaus italų režisieriaus P. Pasollini eilėraščio pirmosios eilutės. Ką daryti, kai praeities galia griauna mūsų dabartį?

Jean-Marie Gustave Le Clezio. Vertė Birutė Gedgaudaitė, Trugrama, 2008

Žanas Mari Giustavas Leklezijo (g. 1940) — žymus prancūzų rašytojas, jau pirmuoju romanu „Protokolas” (1963) atkreipęs skaitytojų ir literatūros kritikų dėmesį. Visą jo kūrybą galima apibūdinti kaip maištą prieš vartotojų civilizaciją, žlugdančią žmogaus dvasią. 2008 m. rašytojui buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Romanas „Dykuma”, 1980 m. pelnęs Didžiąją Prancūzijos akademijos premiją, nukelia skaitytoją į smėlynų kraštą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nykus, tuščias ir atšiaurus. O išties ten visas oras pulsuoja gyvybe, saulės ir praėjusių kartų sukaupta energija. Dykumos gyventojai visa siela ir širdimi jaučia ryšį su gamta ir protėvių dvasia. Deja, jie neįstengia pasipriešinti geriau ginkluotiems „civilizacijos nešėjams” ir turi pasitraukti. Bet jų palikuonys — paskutiniai laisvi žmonės — tebegirdi nenumaldomą dykumos šauksmą...

Theodor Kallifatides. Vertė Zita Mažeikaitė, Gimtasis žodis, 2008

Theodor Kallifatides – garsus graikų kilmės švedų rašytojas ir vertėjas. Gimė 1938 m. Peloponese, dvidešimt šešerių emigravo į Švediją, skaitydamas Strinbergą savarankiškai išmoko švedų kalbą. Stokholmo universitete studijavo filosofiją, dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, vadovavo Švedijos PEN klubui. 1969 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu. Rašo švediškai. Sukūręs per 30 prozos kūrinių. Švedų kritikų laikomas itin geru stilistu. Jo kūriniai verčiami į kitas kalbas. Pelnęs ne vieną literatūrinę premiją. 2000 m. Švedijos vyriausybė už talentingą kūrybą suteikė jam profesoriaus vardą.

„Heraklis“ – trisdešimt septintoji rašytojo knyga. Ji suteikia mums puikią galimybę susipažinti ne tik su šio mitologinio herojaus istorija, bet ir didele graikų mitologijos dalimi. Pasakojama šmaikščiai, nenuobodžiai, išradingai, su humoru, įdomiai saistoma su mūsų laikų aktualijomis.

Andreï Makine. Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Tyto alba, 2007

Andreï Makine (g. 1957 m.) – sibirietis, nuo 1987 m. gyvenantis Paryžiuje.

Atvykėliui iš Rusijos Prancūzija tebuvo vaikystės laikų vizija, kurią įskiepijo prancūzė jo senelė Šarlotė. Iš senelės jis paveldėjo meilę Prancūzijai ir prancūzų kalbai – ją ėmė laikyti sava. Tačiau Paryžius greitai išsklaidė šį artumo pojūtį. Autobiografiškiausiame savo romane “Prancūziškas testamentas” rašytojas puikiai perteikia tą keistą būseną – jausmą, kad savo tėvynėje esi visiškai svetimas.
Kūrybinės biografijos pradžia buvo nepaprastai sunki, tačiau dešimt beviltiško skurdo metų Paryžiuje baigėsi, kai rašytoją staiga užgriuvo netikėta šlovė. 1995 m. už “Prancūzišką testamentą” jis gavo ne tik Goncourt’ų, bet ir Médici premijas. Tai buvo dar negirdėta literatūros premijų istorijoje, – tas pats rašytojas pelnė du iš penkių reikšmingiausių apdovanojimų. Emigrantas, vienišius, skurdžius, nesuprastas leidėjų, menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų. Dabar Andreï Makine – žinomas autorius, tačiau, nors ir pelnęs šlovę, toks pats fatalistas kaip anksčiau.

Garsiausias Andreï Makine romanas “Prancūziškas testamentas” – subtilia kalba pasakojama reta likimo nublokštos į Rusiją prancūzės gyvenimo istorija. Pasakojama jos vaikaičio lūpomis, vaikaičio, kuris ir yra A. Makine; rusiška ir prancūziška vaikystė uždeda spaudą visam likusiam herojaus gyvenimui. Viskas romane be galo tikra, o drauge – be galo meniška.

Kristina Sabaliauskaitė. Baltos lankos, 2008

Silva Rerum - lotyniškai „daiktų miškas" - taip vadinta XVI-XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga", kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą - su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais - ir dovanoja tikrą kelionę laike.Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai.Ji - kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį - dėl visa pikta...Jūsų rankose - pirmasis žinomos žurnalistės, menotyrininkės, dr. Kristinos Sabaliauskaitės romanas. Studijuodama Baroko dailės istoriją Kristina Sabaliauskaitė nemažai laiko praleido Lietuvos ir Europos archyvuose prie XVII amžiaus istorinių šaltinių - laiškų, memuarų, testamentų, raštų, aprašų, iš kurių, pasak jos, „tiesiog veržėsi ano meto aistros, konfliktai, likimai ir istorijos, kurių nesugalvotų nė lakiausia fantazija." Visa tai ji supina į magišką, įtraukiantį, trilerio tempo Silva Rerum pasakojimą, kuriame fatališka meilės istorija pinasi su detektyvo elementais, o į būties įtampas žvelgiama patyrusia akimi ir dažnai - su šiai autorei būdingu subtilaus humoro ir ironijos žiupsniu.

Per Petterson. Vertė Eglė Išganaitytė, Tyto alba, 2008

Peras Pettersonas (g. 1952) – šiandien skaitomiausias pasaulyje Norvegijos rašytojas; jis ilgą laiką dirbo bibliotekininku, vertėju ir tik vėliau ėmė rašyti knygas. „Vogti arklius” – šeštasis jo romanas, tapęs tikra literatūros sensacija. Už šį romaną autoriui buvo skirta International IMPAC Dublin Literary Award premija, „New York Times“ redaktoriai ir žurnalistai įtraukė jį į geriausių 2007 metais pasirodžiusių knygų penketuką.

Knyga beveik provokuojamai lėta ir intymi; tarsi basomis kojomis eitum per svetimą pasaulį – berniukiškai aiškų ir senatviškai ramų. Tai – tarsi Norvegijos kvintesencija, tas gyvenimas šiaurėje, susidedantis iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege.

Trunas atsisveikina su miestu; pasitraukia į miško namelį, kur pro langus matyti ežeras. Pasitraukia į tipišką norvegišką vienumą. Būdamas šešiasdešimt septynerių, trokšta ramios ir išmintingos vienatvės – be muzikos, televizijos, su radijo žiniomis ir kale Lyra jis nori ramiai nugyventi jam skirtą laiką. Tačiau kaimynystėje taip pat gyvena vienišas vyriškis su šunimi. Tai – berniukas iš seniai praėjusios 1948-ųjų vasaros, po kurios viskas pakrypo kitaip.

Mintimis Trunas nuolat persikelia į aną vasarą: paskutiniąją, kurią praleido su tėvu. Auksinę, šiltą, pilną iš tėvo perimtos gyvenimo išminties, nutviekstą kaimynų šeimoje įvykusios tragedijos, tėvo meilės draugo motinai ir pašėlusio lėkimo per mišką ant vogto arklio. Aną tolimą vasarą, kuriai praėjus tėvas nebesugrįžo į šeimą. Tačiau… mes juk patys nusprendžiame, kada mums skauda, sako herojus. Todėl viskas ne tragiška, o ramu ir vyriška. Šiame skandinaviškai tyliame, išmintingame, rūsčiame romane vėl atrandame išsiilgtą šiaurietišką ramybę.

Bernardinai.lt

Timo K.Mukka. Vertė Danutė Sirijos-Giraitė, Charibdė, 1998

Romanas „Žemė - nuodėminga giesmė" dvelkia kankinamu ilgesiu, kaustančiu gyvybę nelyginant kaamos - ilgas poliarinės tamsos metas, slogučio įvaizdis, kuris kursto traukyti pančius ir skatina aklus instinktus, dažnai vedančius į pražūtį.

Žmogus negali išsilaisvinti iš gamtos galių ir jų keliamų prieštaringų jausmų, nepajėgia keisti jam skirto likimo. Savitas romano turinys, neįprasta ir forma: nuo natūralistinės tikrovės netikėtai peršokama prie romantizmo, net sentimentalumo, taip išreiškiama tiek paties autoriaus, tiek jo personažų esminė problema - tolydžio besikartojanti kova tarp gyvybės gaivalų ir gyvenimo nuovargio. Pirmąjį simbolizuoja kūdikio gimimas, jau lydimas antrojo - biologinės mirties šešėlio. Jie rėmina aistrų prisodrintą žmogaus gyvenimą, kurio paveikslas Mukkos romane prilygsta viduramžių meistrų tapytoms drobėms.

Algimantas Zurba. Gimtasis žodis, 2007

Atgimimo atnešti pokyčiai žinomam fotomenininkui Algirdui Čiurliui – sudėtingas išbandymų metas. Vertybių kaita trikdo dvasinę pusiausvyrą. Blaškantis pavargsta širdis. Tenka operuotis. Reabilitacijos sanatorijoje, tarsi retrospektyviniame filme, šmėsčioja komplikuota praeitis ir nesubalansuota šiandienos realybė. Gavęs stebuklingą pratęsto gyvenimo dovaną, žmogus neišlaiko – pavargsta psichika.

Nelauktai išryškėjo stulbinantys, sveiku protu nesuvokiami persirikiavimai. Suburbuliavo aistros. Pasitvirtino sena tiesa – kai protingi tyli, kvailiai veržiasi į priekį. Užvirė lenktynės, kas greičiau išvers kailį, kas pirmiau... Didžioji gamtos dovana - talentas - niekam nerūpėjo. Atsirado naujas, iki tol lyg ir nenaudotas savęs įtvirtinimo būdas: ne visai pritariančius naujajam entuziazmui, ramiai ir išties neprastai dirbančius tiesiog nutylėdavo. Sykiu tai buvo rafinuotas, gerai apgalvotas sąžiningų žmonių kankinimas: darbuokis, kiek nori, o tavęs vis tiek nėra.

Torgny Lindgren. Vertė Zita Mažeikaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006

„Dorė Biblija“ – naujausias T. Lindgreno romanas, pasirodęs 2005 m
Knygos herojus – keistuolis Vesterboteno krašto gyventojas, vienišius, atstumtasis, „apsigimėlis“, kenčiantis dėl įgimtos disleksijos – negebėjimo skaityti. Jis į magnetofoną pasakoja apie tragikomišką savo gyvenimą, apie tai, ką nuo pat mažumės jam reiškė šeimos Biblija, iliustruota garsaus prancūzų dailininko Gustavo Dorė (1833–1883) piešiniais.Biblijos pasaulis, šiurpios ir sykiu gražios Dorė iliustracijos šiam nelaimingam, bet įdomiausiai filosofuojančiam keistuoliui buvo ne tik pasaulio pažinimas, Biblija tapo alegoriniu jo paties gyvenimo atspindžiu. Rašytojas siurrealistiškai vaizduoja jo vaikystę, išvarymą iš rojaus, – gimtojo lizdo, – ironiškai herojaus lūpomis kalba apie meilę tėvui, kuris savo sūnų laikė šeimos katastrofa. Tačiau romano herojui atrodė, kad jis visada buvo visų mylimas. Toks įsitikinimas, arba gyvenimo melas, kaip sako rašytojas, jo herojui padėjo savotiškai įveikti negalią, susitaikyti su savimi bei gyvenimu, atkurti dingusią šeimos Bibliją ir netgi padaryti stulbinančią karjerą – tapti Riksdago narės padėjėju.

Kazuo Ishiguro. Vertė Jovita Liutkutė, Alma littera, 2006

„Neleisk man išeiti“ – dar viena įstabi istorija apie meilę ir giliai slypinčias tiesas. Tai naujausias vieno žinomiausių šiuolaikinių britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanas – rafinuotas ir subtilus, kaip ir kiti jo kūriniai. Keitė, Rūta ir Tomis mokėsi Hailšeme – idiliškoje mokymo įstaigoje, įkurtoje toliau nuo žmonių akių Anglijos provincijoje. Ten vaikai buvo rūpestingai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi, o visų svarbiausia – jų sveikata. Bet kaip jie išvydo pasaulį ir kam gyveno? Tik praėjus daugeliui metų Keitė, jau sulaukusi trisdešimt vienerių, pagaliau neatsispiria prisiminimams ir prabyla. Palengva atsiskleidžia kvapą gniaužianti istorija. Keitė, Rūta ir Tomis turi galų gale pažvelgti tiesai į akis ir suvokti, kokia iš tikrųjų buvo jų „laiminga“ vaikystė ir kas jų laukia ateityje. „Neleisk man išeiti“ – nepaprastai jaudinantis romanas, nuo pirmo iki paskutinio puslapio persmelktas mūsų gyvenimo trapumo pajautos.

Apie autorių:
Kazuo Ishiguro (g. 1954 m. ) – britų rašytojas, gimęs Nagasakyje, o nuo penkerių gyvena Britanijoje. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. rašytojui už nuopelnus literatūrai suteiktas garbingas Britų imperijos titulas (OBE), o 1998 m. jis tapo Prancūzijos menų ir literatūros kavalieriumi. Šiuo metu su šeima gyvena Londone.
Romanas „Neleisk man išeiti“, nominuotas 2005 m. Booker premija, išverstas į 28 pasaulio kalbas.

Wislawa Szymborska. Vertė Laura Liubinavičiūtė, Pasviręs pasaulis, 2006

Wislawos Szymborskos feljetonai turi vieną bendrą bruožą - juose rašoma apie knygas, kurios nebuvo pamirštos, kai vyravo chaosas, keitėsi laikai, santvarkos, vyriausybės, skaitytojų skonis ir užgaidos, jos ištvėrė leidyklų privatizaciją ir knygų platinimo krizę, cenzūrą ir jos nebuvimą. Galų gale šie rašiniai pasiekė mūsų nuvargusias sukvailėjusias galvas, palikdami jose krislą išminties, juoko ir santūraus draugiškumo.

Ulla Lachauer. Vertė Rūta Savickytė, Baltos lankos, 2004

Žurnaliste ir kino režisierė Ulla Lachauer gimė 1951 metais Alene (Vestfalijoje, Vokietijoje), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją, politinius mokslus. 1994 metais išleista jos knyga „Tiltai iš Tilžės“. „Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais“, 1996 metais – „Rojaus kelias“. Rytprūsių ūkininkės Lenės Grigolaitytės prisiminimai (Baltos lankos, 2001).

„Rytprūsiški likimai“ - Klaipėdoje, Tilžėje, Mozūrijoje, Gumbines apskrityje, Kuršių nerijoje gyvenusių žmonių biografijos. Jos daugiau išskirtines nei tipiškos, tad ne tiek atskleidžia bendrą to krašto žmonių likimą, kiek liudija, kokios skirtingos gali būti tėviškės netekties dramos. Šios labai asmeniškos biografijos koreguoja paplitusią nuomonę, kad tremtis – grupinė patirtis, o milijonų panašaus likimo tremtinių prisiminimai nedaug kuo skiriasi.

Tad kas gi sieja pelkių gyventoją Erdmutę Gerolytę ir nuo vokiečių naikinimo stovyklos išgelbėtą žydą berniuką Benną Gritzmacheri? Panelę iš aukštesniojo visuomenės sluoksnio Anną Becker, po nesėkmingos santuokos tapusią joanite ir dirbusią medicinos seserimi Kuršių nerijoje, ir Rytų Berlyno intelektualą komunistą Wolfgangą Buddrų? Juos sieja jų gimtasis kraštas – Rytprūsiai, - jau išnykęs iš žemėlapio, ir to krašto netekties patirtis.

Bruno Schulz. Vertė Leonija Malakauskienė, Baltos lankos, 2000

Bruno Schulz (1892-1942) gimė Drohobyčiuje, netoli Lvovo. Čia mokėsi, dirbo, kūrė ir tragiškai žuvo nuo gestapininko kulkos. Jis išleido tik du kūrinius, kurie publikuojami šioje knygoje. Bruno Schulzas pasaulinėje literatūroje pelnytai užima vietą greta Kafkos, kartais netgi su juo tapatinamas. Jo kūrybą labai vertino įžymiausieji Lenkijos rašytojai.
Abi B.Schulzo knygas sudaro istorijos, kurias jungia pasakotojo personažas. Jis porina apie nuotykius provincijos mieste, kur viskas deformuota, padidinta, iškreipta ir autoriaus vaizduotės paversta sapnu. Kūrinių tekstas labai tankus, pilnas metaforų, netikėtų sugretinimų, tačiau juos labai lengva skaityti, nes kalbos vingrybėse niekada nepasimeta pasakojamos istorijos siūlas.

Lars Saabye Christensen. Vertė Asta Grybauskienė, Alma littera, 2005

Šis jaudinantis epinis romanas – tai vienos netradicinės Oslo šeimos keturių kartų gyvenimo istorija. Pagrindiniai dramos herojai – istorijos pasakotojas Barnumas ir Fredas, prievartos vaisius. Nors autorius yra pelnęs pripažinimą už sukurtą jauno vyro portretą, nemažiau iškilūs ir moterų portretai – Veros, jos vienišos mamos Boletos ir močiutės, Senolės. Iš tiesų visi šio romano veikėjai, nesvarbu, kokia jų įtaka būtų įvykių raidai, yra jaudinančiai tikroviški, ryškūs, mįslingi ir artimi skaitytojui.
Nepaisant pasakojimo aiškumo ir tikroviškumo, knygos esmė yra paslaptingumas. Didžiausia paslaptis glūdi pačiame knygos pavadinime. Apie Fredą, įbrolį, mes žinome mažiau nei apie jo šeimos moteris ir Barnumo, Pederio bei Vivjenos trijulę, bet jo buvimą jaučiame visoje knygoje. Jis tampa viso ko matas. Per Fredą suvokiame, kad visi mes esame pusiau broliai ir šiame gyvenime niekam neduota pilnatvė...

Apie autorių:

Garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, scenaristas, poetas ir dramaturgas, tarptautinių premijų laureatas, 11 romanų, 3 apsakymų rinkinių, poezijos ir dramų rinktinių autorius. 2001 m. pasirodęs romanas “Įbrolis” tapo sensacija ir buvo apdovanotas prestižiškiausiomis premijomis: Šiaurės Tarybos premija (vadinama Skandinavijos Nobeliu), kritikų ir knygų leidėjų premijomis – Bokhandler, Brager. “Įbrolis” pripažinta “geriausia XXI a. pradžios knyga”, lyginama su tokiais pasauliniais epiniais šedevrais kaip “Forsaitų saga” ir “Vėjų nublokšti”. Knyga išversta į 25 kalbas.

Edward Docx. Vertė Rasa Drazdauskienė, Alma littera, 2006

Britų rašytojo debiutinio romano pagrindinis veikėjas yra jaunas londonietis Džasperas – profesionalus kaligrafas, žavus intelektualas, protingas, moterų mylėtojas ir širdžių ėdikas. Sutikęs mįslingą gražuolę, jis įsimyli ir pirmą kartą gyvenime pasijunta pažeidžiamas. Turtingo amerikiečio užsakymu Džasperas perrašinėja kito moterų mylėtojo, garsiojo Džono Dono Dainas ir sonetus. Perrašinėdamas ir pasakodamas apie nuostabų kaligrafo meną, jis pajaučia, kad šiuose gražiuose ir išmintinguose eilėraščiuose atsispindi ir jo paties išgyvenimai. Tai abejonės dėl meilės ir geidulio, tiesos ir apgaulingų vyrų ir moterų žaidimų, ištikimybės ir pastovumo.

Kaligrafe ne tik nutapytas gyvas šiuolaikinio Londono paveikslas, bet ir atidžiai, skvarbiai perteikti jo gyventojų santykiai bei papročiai. Po spinduliuojančiu paviršiumi slepiasi ironiškos, tačiau nuoširdžios Džaspero aimanos dėl kultūros nykimo – svarbą įgijusių banalybių, plintančio nemokšiškumo, žemiausio bendro vardiklio triumfo. Šis stilingas, įdomus ir žavus romanas yra sąmoningas ir rimtas, švelnus ir ciniškas, romantiškas ir filosofiškas.

Nicolle Rosen. Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Alma littera, 2006

Prancūzų rašytoja ir psichoanalitikė Nicolle Rosen ištraukė į dienos šviesą ponios Froid (garsiojo Zigmundo Froido žmonos) gyvenimo istoriją. Visose Z. Froido biografijose apie jo žmoną Martą užsimenama tik keliais žodžiais, nors jie pragyveno penkiasdešimt trejus metus kartu. Biografai ją vaizdavo tobuliausia, nuolankiai atsidavusia žmona. Kaip liudija dokumentai, Marta buvo kultūringa moteris, kuriai nesvetimas humoro jausmas. Kodėl ji sutiko likti šešėlyje, paaukoti savo gyvenimą ir būti tik vyro tarnaite? Romane Marta pasakoja apie savo gyvenimą, ji apmąsto ir kartu griauna auksinę legendą apie psichoanalizės išradėją, aykštyn kojom apvertusį žmonių mąstymą.

Suteikdama žodį šiai nuolat priverstai tylėti moteriai, N. Rosen iškelia ją į privilegijuotas liudininkes: Froido gyvenimo, vaizduojamo be jokio nuolaidžiavimo, psichoanalizės atsiradimo bei iškilimo ir savo laiko. Tai lyg psichoanalizės seansas, kurio metu subjektas pagaliau prabyla savo vardu.

Ingmar Bergman. Vertė Zita Mažeikaitė, Alma littera, 2003

Tai ketvirtoji Ingmaro Bergmano knyga lietuvių kalba. Knygą sudaro trys pasakojimai, trys scenarijai - „Neištikimoji“, „Dvasiniai reikalai“, „Meilė be mylimojo“, vaizduojantys menininko pasaulį, jo aistras, kūrybinius ieškojimus, nesėkmes. Visa tai paremta ilgamete teatro ir kino režisieriaus I. Bergmano patirtimi. Tai spalvinga, intriguojanti herojų veiksmų analizė, subtilus moters psichologijos perteikimas.

Jolanta Kryževičienė, Gailutė Jankauskienė. Versus aureus, 2007

Prieš jus – trisdešimt pokalbių, įrašytų ir transliuotų Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“. Be abejonės, tai ne visi susitikimai, kurie įvyko per daugiau kaip aštuonerius laidos gyvavimo metus. Iš puspenkto šimto per tą laiką įvykusių pokalbių bandėme išrinkti tuos, kuriuose yra gyva žmogaus dvasia, kuriuose matome skaudžiausias kultūros gyvenimo akimirkas ir jaučiame prabėgusio laiko ryšį su ateitim. Gal todėl vienuose interviu jūs pajusite nemažai nevilties, kituose – tvirtumo, išminties ir laimės pojūčio, o dar kiti, atkeliavę iš praeities, bus pilni pranašiškų ženklų. Norėdamos išsaugoti to laiko, kada vyko įrašas, akimirkas, pokalbiuose palikome ir tuos įspūdžius, emocijas, detales, kurios vėliau keitėsi. Po to buvo parašytos naujos knygos, gimė nauji vaidmenys, ir šiandien mūsų pašnekovai greičiausiai jau yra šiek tiek kitokie. Kai kurių tarp mūsų nebėra. Taip pat šiuose tekstuose siekėme išsaugoti žmonių individualumą – tik jiems būdingą kalbėjimo manierą, mąstymo būdą, asmenybės išskirtinumą. Todėl stengėmės „neliteratūrinti“ ir ypatingai neredaguoti pašnekovų kalbos, stengėmės perteikti pokalbių autentiškumą. Šiuose susitikimuose prie mikrofono jūs rasite ir nebaigtų minčių, ir spontaniškų reakcijų, ir netikėtų atsivėrimų... Tikimės, kad knygoje per mūsų sutiktus ir pakalbintus žmones jums atsivers pastarųjų metų kultūros laikas: skaudus, viltingas, kupinas praradimų ir naujų galimybių. Todėl šiandien kaip ir kiekvieną šeštadienio rytą kviečiame jus – sėskim ir pakalbėkim

Per Olov Enquist. Vertė Zita Mažeikaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005

Garsus švedų romanistas, dramaturgas ir žurnalistas Peras Olovas Enkvistas (Per Olov Enquist) gimė 1934 m. šiaurės rytų Švedijoje, Vesterboteno krašte. Šis kraštas yra davęs Švedijai penkiolika garsių rašytojų, vienas jų - Torgny Lindgrenas, kurio septyni kūriniai jau pasirodė lietuviškai. Iš to paties kaimo, kuriame užaugo Peras Enkvistas, net penki žmonės tapo rašytojais.

Enkvistas mano, kad rašytojais juos padarė tų vietų, per tūkstanti kilometrų nutolusių nuo Stokholmo, griežta religinė aplinka. „Mes augom apsupti klausimų: kas yra gera, kas bloga? Ar egzistuoja amžinybė? Kas yra anapus žvaigždynų? Religija galėjo atsakyti į visus tuos klausimus, tačiau tie atsakymai buvo apgailėtini. Juos galėjai rasti fundamentalistiniuose Biblijos tekstuose, bet jų nepakako.“

Rašytojas anksti neteko tėvo – jis buvo medkirtys, jį užmušė medis. Po tėvo mirties buvo rasta jo užrašų knygutė, kur jis slapta rašė eilėraščius, tačiau motina juos sudegino, nes tokį rašinėjimą laikė nuodėme, nors pati buvo mokytoja, tačiau labai religinga ir prietaringa. Didžiausia jos svajonė – kad sūnus taptų pastorium. Skaudūs autobiografiniai motyvai atsispindi rašytojo knygoje „Kapitono Nemo biblioteka“ (1991), apdovanotoje Augusto premija (ši premija siejama su Augusto Strindbergo vardu, ji - viena reikšmingiausių Švedijoje). Romaną „Kapitono Nemo biblioteka“ sykiu su apysaka „Išguitas angelas“ išleido „Alma litera“ 1994 metais.

Enkvistas debiutavo 1961 m., pripažinimo susilaukė tik po trečiojo romano „Penktoji magnetiko žiema“ (1964) pasirodymo. Už dokumentinį romaną „Legionieriai“ (1968), pasakojantį, kaip Švedijos valdžia tuoj po karo grąžino atgal į Sovietų Sąjungą Pabaltijo kraštų pabėgėlius (tarp jų daugiausia buvo estų, latvių ir septyni lietuviai), rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės kraštų Ministrų tarybos premija.

Romanas „Asmens gydytojo viešnagė“ (1999 m.; lietuviškai 2002 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) atnešė jo autoriui ne tik kūrybinę, bet ir komercinę sėkmę, jis išverstas beveik į trisdešimt kalbų, ekranizuotas, antrąkart pelnęs rašytojui Augusto ir kelias užsienio kraštų premijas.

Enkvistas vadina save dokumentalistu, dokumentine medžiaga jis yra naudojęsis daugelyje savo kūrinių (romanai „Hesas“, „Penktoji magnetiko žiema“ – apie vokiečių daktarą, hipnozės pradininką Mesmerį, „Sekundantas“ – apie tikrus įvykius švedų sporto istorijoje. Beje, pats rašytojas buvo vienas iš penkių geriausių Švedijos šuolininkų į aukštį. Knygoje „Levio kelionė“ vaizduoja sekmininkų judėjimo atsiradimą Švedijoje).

„Blanša ir Marija“ – dvyliktas Enkvisto romanas, jo veikėjai – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios asmenybės, ne tik Blanša Vitman, legendinė „isterikių karalienė“, Marija Sklodovska Kiuri, du kartus gavusi Nobelio premiją, bet ir garsus to meto psichoneurologas Z. M. Šarko, fizikas P. Langevenas, Z. Froidas ir kt.

Blanša šešiolika metų buvo gydoma profesoriaus Šarko psichiatrinėje Salpetrijero ligoninėje, paskui dirbo Marijos Kiuri laboratorijoje, tai bene pirmoji radiacijos auka, jai buvo amputuota ranka ir abi kojos. Gulėdama medinėj geldoj ant ratukų, ji mėgino aprašyti savo skaudų gyvenimą ir meilę, kuri viską nugali.

Čia kalbama ne tik apie jos santykius su daktaru Šarko, bet ir apie Marijos Kiuri dramatišką meilę vedusiam vyrui.

Taigi šis romanas nėra vien pramoginis postmodernistinis kūrinys apie meilę, Čia pateikiama labai daug įdomios pažintinės medžiagos, kurios dažnokai trūksta panašaus turinio knygoms.

Zita Mažeikaitė

Gintarė Adomaitytė. Gimtasis žodis, 2005

Lyg ir atsitiktinis įvykis šurmulingomis knygų mugės dienomis apniaukia iš pirmo žvilgsnio darnų „Giedros“ leidyklos gyvenimą. Romano autorė lakoniška, bet gyva, intriguojančia fraze ne iškart išpainioja pačios supintą intrigą ir atskleidžia gana raizgius knygos veikėjų tarpusavio santykius.

Wilhelm Genazino. Vertė Jurgita Mikutytė, 2006

Šiuolaikinis vokiečių rašytojo tragikomiškas romanas, kuriame puikiai suderintas sąmojingumas ir įžvalgumas, subtilumas ir psichologizmas.

Vilhelmas Genazino (g. 1943) – vienas garsiausių šiuolaikinės vokiečių literatūros meistrų. Jo seneliai – italų kilmės. Studijavo germanistiką, filosofiją ir sociologiją. Baigęs studijas dirbo žurnaluose. Pirmasis romanas pasirodė 1965 m. Nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios – laisvas rašytojas. Rašo romanus, apsakymus, esė, radijo pjeses. Gyvena Frankfurte. V.Genazino išleido daugiau nei 20 knygų, už kurias gavo daug literatūros premijų, tarp jų – ir prestižiškiausią Vokietijoje Georgo Büchnerio premiją 2004 m.
V.Genazino kūrybai būdingas jautrumas, subtilumas, šiuolaikiškas įžvalgumas, psichologizmas, autoironijos ir melancholijos, filosofiškumo ir sąmojingumo derinys. Romanas “Skėtis šiai dienai”, vos pasirodęs 2001 m., iš karto susilaukė paties aukščiausio kritikų įvertinimo. Tai viena tų retų knygų, kurios atitinka “aukštosios literatūros” reikalavimus ir sykiu yra įdomiai skaitoma bei dažnai priverčia juoktis.
Pagrindinis, galima sakyti, tragikomiško romano “Skėtis šiai dienai” veikėjas – “gyvenimo meno filosofas”, užsisvajojęs vaikšteiva, dykinėja didmiesčio gatvėmis, įdėmiai ir ironiškai stebi aplinką, ieškodamas žodžių “gyvenimo keistumai” nusakyti, susitinka senus pažįstamus, kurie kažkodėl jam nuolat nemaloniai primena vaikystę, ir intensyviai išgyvena vidurinio amžiaus vyro krizę. Jam 46 metai, jis dirba vieno brangių batų fabriko batų bandytoju (jis turi panešioti naujai sukurtus batus ir parašyti ataskaitą apie jų kokybę bei patogumą) ir uždirba labai mažai. Neseniai dėl jo “nepakankamo finansinio įsišaknijimo pasaulyje” jį paliko draugė. Dėl to vyriškį apniko melancholija. Jis šiek tiek bijo, kad jo asmenybė “sutrupės” ar “išsiardys”, o gyvenimas atrodo “dulkinas” ar “apsivėlęs”. Jį erzina visuomenės, o ypač moterų keliami reikalavimai turėti padorų darbą, daryti karjerą, uždirbti daug pinigų.
Autorius meistriškai savo knygos filosofiškumą ir veikėjo melancholiją apvainikuoja lyg ir “happy end’u”, meilės pergale ir susitaikymu su pasauliu. Tik ar ilgam? – teisingai įtars įdėmesnis skaitytojas. Ko gero, tinkamiausias veikėjo apibūdinimas – laimingai žlugęs.

Paulo Coelho. Vertė Laura Tupe, Mafalda Tupe, vaga, 2005

Vienas garsus rašytojas, gyvenantis Paryžiuje, rašo apie dvasingumą, eina Šventojo Jokūbo keliu, ir vis dėlto vieną dieną, nieko nepaaiškinusi, jį palieka žmona. Jis leidžiasi į ilgą kelionę jos ieškoti. Jam, tarsi šių laikų Ulisui, tenka nugalėti daugybę pagundų ir sunkumų, kol galiausiai atranda, kas svarbiausia ir ko išties verta ieškoti, - savo tikrąjį „aš“.

Knygoje daug apmąstymų ir minčių apie turtą, sėkmę, santuoką. Zahiras lydi autorių ir pagrindinį veikėją – šiame romane matome autoriaus ir pagrindinio veikėjo gyvenimo paralelę, - lydi visada, o ypač tada, kai įkyrios mintys jiems neduoda ramybės, kai jie skausmingai klausia savęs, kodėl paliko mylima moteris.

Rašydamas šį kūrinį, Paulo Coelho sėmėsi įkvėpimo iš islamo tradicijos ir Jorge Luiso Borgeso novelės „Alepas“. Manoma, kad Zahiro sąvoka atsirado XVIII amžiuje. Zahiras arabiškai reiškia „matomas, esantis, visada pastebimas“. „Kažkas“, kas prisiartinęs pamažu užvaldo mūsų mintis ir nebeleidžia galvoti apie nieką kita. Tai gali būti laikoma šventumu arba beprotybe.

Dan Brown. Vertė Indrė Žakevičienė, Jotema, 2003

Leonardas da Vinčis savo paveiksluose paslėpė įmantrių simbolių
Desperatiškos lenktynės per garsias Europos bažnyčias ir pilis
Pagaliau atskleista... sukrečianti ištisus amžius slėpta tiesa.

Viešėdamas Paryžiuje simbolių tyrinėtojas Robertas Lengdonas iš Harvardo universiteto sulaukia netikėto naktinio skambučio. Muziejuje nužudytas pagyvenęs Luvro kuratorius, o šalia jo kūno rastas keistas šifras. Lengdonas ir talentinga kriptologė Sofi Nevė sprendžia painias mįsles; juos pribloškia Da Vinčio darbuose atrastos paslėptos užuominos, kurias mato visi, tačiau jų prasmę tapytojas sumaniai įslaptino.

Uždanga tarsi pakyla Lengdonui atskleidus neabejotiną tiesą – velionis kuratorius buvo "Siono vienuolyno" brolijos narys; tai slapta draugija, kuriai kadaise priklausė seras Izaokas Niutonas, Botičelis, Viktoras Hugo ir Da Vinčis. Lengdonas nujaučia, kad jie gali atskleisti kvapą gniaužiančią istorinę paslaptį, apie kurią jau seniai sklando gandai, tik, deja, ji kelia didžiulį pavojų. Jeigu jiems nepavyks iššifruoti painios mįslės, slaptosios draugijos sensacinga senoji tiesa bus amžinai prarasta.

Garsusis D. Browno romanas, sulaukęs didžiulio dėmesio visame pasaulyje, savo tematika ir įdomybių gausa vienus pakeri, kitus apstulbina, bet abejingų nepalieka.

Atsiliepimai

Tarptautinis persekiojimas... ieškojimas... kodai koduose. Šis Deno Brauno romanas – tikra proto mankšta... ir jau niekada požiūris į "Paskutinę vakarienę" nebus toks pats kaip anksčiau.
* The Christian Science Monitor

"Da Vinčio kodas" peržengia intelektualaus detektyvo rėmus; tai išties genialu.
* Nelson Demille, New York Times bestselerių autorius

Greitas tempas, pinklus siužetas. Meistriškai parašytas skaitymas, pilnas paslaptingų kodų, anagramų, sudėtingų technologijų, pagoniškų atributų, netikėtų fortūnos pasikeitimų, ilgaamžių sąmokslų, ikikrikščioniškų derlingumo kultų, tamplierių istorijos, gnostikų doktrinų, policininkų korupcijos, brutalių žmogžudysčių, feministinių "teorijų" ir pašėlusių lenktynių per naktinį Paryžių.
* National Catholic Reporter

Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau norėjosi. Denas Braunas "Da Vinčio kode" sukūrė nuostabių detalių kupiną pasaulį, kuriuo negali pasisotinti.
* Robert Crais

"Da Vinčio kodas" intriguoja taip, kaip neintriguoja niekas. Puslapis po puslapio jis veda akis atveriančiu keliu. Tiesiog negali paleisti šios knygos iš rankų.
* Vince Flynn

Tobulas trileris... Romanas, kupinas erudicijos ir įtampos. Nuo tada, kai atsirado Haris Poteris, joks autorius taip atvirai nesidžiaugė galimybe vesti skaitytojus kvapą gniaužiančiais nuotykių keliais ir versti juos įveikti kliūtis.
* New York Times

Geriau parašytą trilerį sunku įsivaizduoti.
* Denver Post

Gausybė siužeto posūkių, ir visi labai netikėti, teikiantys malonumą... jei skaitant šį romaną jūsų pulsas nepagreitės, verta nueiti pasitikrinti sveikatą... Didžiulė pramoga – nelyginant steroidų pripumpuotas Umberto Eco romanas.
* San Francisco Chronicle

Kvapą gniaužianti, kantrybę išbandanti, nepaprasto sumanumo kupina pramoga. Brownas nesulėtina galingo savo pasakojimo variklio apsukų, nors greta pateikia tiek įdomios istorinės medžiagos, kad jos pakaktų kelioms daktaro disertacijoms... Aukščiausios kokybės greitas maistas smegenims.
* Chicago Tribune

Didžiuliu greičiu lekiantis trileris, primygtinai skatinantis peržiūrėti du religijos istorijos tūkstantmečius. Sunku atidėti į šalį neperskaičius, neįmanoma pamiršti.“
* Atlanta Journal-Constitution

Šis šedevras turėtų būti privalomas perskaityti visiems. Brownas patvirtina savo – vieno didžiausių trilerio žanro meistrų pasaulyje – reputaciją.
* Library Journal

Skaitykite šią knygą ir pasirenkite įžvalgoms.
* Washington Post Book Worl

Rimantas Šavelis. Lietuvos rašytojų sąjunga, 2004

...Kai Paulius baigė, kaip visada šiek tiek painiodamasis ir klysdamas, kambaryje tvyrojo mirtina tyla. Ilga tyla! Ir tik paskui pratrūko plojimai.
Tarpduryje pamačiau stovinčią motiną pilnomis ašarų akimis...

...Nedyla atmintyje vaizdai: vėlyva šalta naktis, tuščia gatvė, negyva žibintų šviesa ir pilki nejautrūs miesto mūrai. Žmogaus žingsniai. Atpažįstu netvirtą Pauliaus eigastį. Kaip visada vienplaukis, atsilapojęs, su smilkstančia saujoje cigarete...

Prisiminimų autorių ir garsųjį poetą skyrė beveik dviejų dešimtmečių amžiaus tarpsnis, bet dvasinė giminystė juos suartino visiems laikams. Atsargiai dėliodamas žodžius, nubraukdamas užmaršties dulkes, Rimantas Šavelis iš mažų krištolo trupinių lipdo įspūdingą Poeto gyvenimo mozaiką. Į ją įkomponuoja ir kitų to meto literatų – Jono Šiožinio, Broniaus Mackevičiaus, Algio Skinkio, Vytauto Misevičiaus, Broniaus Radzevičiaus – gana ryškius portretus.
Lyriškas, kartais pro ašaras besišypsantis rašytojas visur išlieka autentiškas, geranoriškas, pagarbus kitiems, ironiškas sau.

Margaret Atwood. Vertė Valdas V. Petrauskas, Alma littera, 2004

Naujausias Kanados rašytojos, Booker, Giller ir daugelio kitų prestižinių literatūros premijų laureatės Margaret Atwood romanas lietuvių kalba.
Paklaikusi planeta prie katastrofos slenksčio: teroro aktai, epidemijos, genų inžinerijos eksperimentai, kol vieną dieną savaip išprotėjęs mokslininkas paverčia vartotojiško absurdo pasaulį negyvenama dykuma.
“Oriksė ir Griežlys” nukelia skaitytoją į ne tokią jau tolimą ateitį, kuri laukia žmonijos, visas vertybes paaukojusios dėl vartotojiškos gerovės. Pagrindinis veikėjas Džimis, išlikęs po globalinės katastrofos su būreliu mutantų ir pasivadinęs Sniego žmogumi, stengiasi suvokti, kas atsitiko, kodėl staiga sugriuvo pasaulis. Kurdama jai įprastą dviplanį pasakojimą, autorė sugrąžina jį į praeitį: Sniego žmogus mintimis grįžta atgal į jaunystę, dar sykį išgyvena savo keistą ir tragišką meilę pornožvaigždei Oriksei, kurią, beje, savaip myli ir globoja jo vienintelis draugas ir blogio genijus Griežlys. Meilės drama pavirsta viso pasaulio katastrofa.


Margaret Atwood – viena žymiausių Kanados rašytojų, parašiusi daugiau kaip trisdešimt knygų: prozos, poezijos, eseistikos. Ypač išgarsėjo romanais. Hamnaid’s Tale (1986), Cat’s Eye (1989) buvo nominuoti Booker premijai, vėliau sukurti The Robber Bride, Alias Grace taip pat buvo nominuoti Booker premijai, gavo prestižines Kanados Giller ir Italijos Mondello premijas. Jos kūriniai išversti į 33 kalbas. Rašytoja pagerbta įvairių šalių literatūros premijomis: D. Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, JAV.
Nebe pirmą kartą Margaret Atwood knygoje yra panaudojama mokslinės fantastikos elementų: pagal jos romaną “Tarnaitės istorija” Volkeris Schlondorffas 1987 m. pastatė filmą “Tarnaitė purpuriniu apdaru” su tokiomis ekrano žvaigždėmis kaip Natasha Richardson, Faye Dunaway, Aidan Quinn.
Rašytoja gyvena Toronte su vyru taip pat rašytoju Greame’u Gibsonu.
Leidykla “Alma littera” yra išleidusi (2003 m.) dešimtąjį Margaret Atwood romaną Aklasis žudikas, pelniusį jai Booker ir Kanados nacionalines premijas.

Jurga Ivanauskaitė. Tyto alba, 2003

Ar kada jautėtės svetimi šiame pasaulyje? Ar kartais pagalvojate, kad gyvenate pagal kažkieno Kito sukurtą scenarijų? Ar nemanote, kad Jūsų slapčiausių minčių klausomasi? Ar Jūs naudojatės kompiuteriu, ar kompiuteris - Jumis? Ar skaitote laikraščius? Ar perjungiate TV kanalą, kai rodoma reklama? Ar reguliariai valotės dantis? Ar dažnai žiūrite į veidrodį? Ar sapnuojate košmarus? Ar vengiate piktų šunų? Ar mylite kates? Ar bandėte žudytis? Ar esate vyras? O gal - moteris? Ar visos jūsų meilės liūdnai baigiasi? Ar norite būti laimingi? Ar bijote mirties? Jei bent į vieną klausimą atsakėte teigiamai, tai „Placebas“ - kaip tik Jums!

Šis romanas - įtaigus, sukrečiantis psichologinis, filosofinis, fantastinis kūrinys. Jame, plėtojant būrėjos žūties intrigą, su ironija ir sarkazmu gvildenami kai kurie neigiami Lietuvos dabarties reiškiniai, nujaučiamos pragaištingos šiandieninės visuomenės - naujojo Placebo pasaulio pagrindo - elgesio pasekmės.

Marlen Haushofer. Vertė Jurgita Mikutytė, Tyto alba, 2004

Marlen Haushofer (1920–1970), viena žymiausių Austrijos rašytojų, išleido šešis romanus, kelis apsakymų rinkinius, knygų vaikams, buvo apdovanota daugybe literatūrinių premijų. Tačiau iš tikrųjų garsi ji tapo tik po mirties, devintajame XX a. dešimtmetyje, kai jos kūrybą tarsi iš naujo atrado ir deramai įvertino literatūros kritikai bei tyrinėtojai. „Siena“ — neabejotinai geriausias M. Haushofer romanas — laikoma ir vienu reikšmingiausių austrų literatūros kūrinių, neretai lyginama su F. Kafkos ir I. Bachmann kūryba. Knygos herojė, bevardė moteris, atvykusi pailsėti į kalnus, vieną rytą suvokia esanti atskirta nuo viso pasaulio nematoma, tačiau neįveikiama siena…

Carlos Ruiz Zafon. Vertė Alma Naujokaitienė, Tyto alba, 2001

...ši vieta – paslaptinga, tai lyg šventovė. Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo. Kaskart knygai patekus į naujas rankas, kai skaitančiojo žvilgsnis perbėga eilutėmis, jos dvasia dar labiau sustiprėja.

1945 metai, pokario Barselona. Dešimtmetis Danielis, pabudęs iš baisaus košmaro, suvokia, kad nebegali atsiminti savo velionės mamos veido. Norėdamas paguosti savo vienturtį, jo tėvas bukinistas, prisaikdinęs saugoti paslaptį, nuveda Danielį į slaptą biblioteką, kurioje leidžia išsirinkti vieną knygą... Berniukas pasirenka Vėjo šešėlį, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė.

Danielis imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti...

„Vėjo šešėlis“ – kupina paslapčių Barselonos istorija, meilės rašytojams ir knygoms persmelktas nepamirštamas pasakojimas apie aistrą, ištinkančią netikėtai, apie mirtį ir gyvenimą.

Carlos Ruiz Zafón (Karlosas Ruisas Safonas; g. 1964 m.) užaugo Barselonoje. 1994 m. išvyko į Los Andželą, ten išleido keturias knygas paaugliams, kūrė scenarijus kino filmams. Vėliau, atsisakęs visų papildomų darbų, rašė „Vėjo šešėlį“, tapusį viena perkamiausių visų laikų ispaniškų knygų pasaulyje. Europoje šis romanas tapo literatūros sensacija, imta kalbėti apie Zafónmanijos reiškinį. š