Nuo spalio 4 dienos Vaikų bibliotekos Kūrybinėje laboratorijoje eksponuojama Simonos Buzės iliustracijų paroda Živilės Labutės knygai „Sesė“.
Paveikslėlių knyga „Sesė“ Kultūros ministerijos Knygos meno konkurse buvo išrinkta gražiausia 2024 metų knyga vaikams, o IBBY Lietuvos skyriaus buvo atrinkta į geriausių 2024 m. iliustruotų Lietuvos knygų trejetuką. Ši knyga taip pat buvo įtraukta į geriausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams 2024 m. katalogą „Best Lithuanian Books for Children and Young Adults 2024. Selection of the Lithuanian Section of IBBY“.
Jaukia šiluma spinduliuojančioje paveikslėlių knygoje pasakojama apie Gudrią lapę, kuri svajoja turėti sesutę. Vieną dieną jos troškimas beveik išsipildo – vietoje išsvajotos sesės ji sulaukia brolio! Laputė jaučiasi sumišusi, nusivylusi ir pyksta, kol galiausiai pasiryžta pati tapti pačia geriausia sese savo broliui.
Parodos eksponavimo dieną pakalbinome rašytoją Živilę Labutę ir iliustruotoją Simoną Buzę apie paveikslėlių knygos „Sesė“ kūrimo procesą ir tai, ko ši miela bei menine raiška vertinga knyga gali išmokyti vaikus bei suaugusiuosius.
– Živile, papasakokite, kaip gimė knygos idėja. Ar ji buvo įkvėpta tikrų įvykių?
Živilė: Buvo. Laukiausi sūnaus, savo antragimio. Tai buvo inspiracija visai šiai istorijai. Nors dukra neišreiškė noro, kad būtinai, būtinai nori sesės, belaukiant sūnaus kilo idėja parašyti šią istoriją. Pamaniau, kad knyga sėkmės sulauks tik tuomet, jeigu ją iliustruos Simona. Sakau visiškai atvirai, buvo vidinis jausmas. Prieš tai buvome visiškai nepažįstamos ir kažkaip taip iki šiandien, atrodo, puikiai sutariam. Viskas taip netikėtai gimė ir išsivystė iki tokio gražaus rezultato.
– Kaip jūs atradote Simoną? Ar jus patraukė kažkuri Simonos iliustruota knyga?
Simona: Na? (juokiasi)
Živilė: Be abejo, mačiau ir kitus Simono darbus. Draugystė užsimezgė labai paprastai – socialiniuose tinkluose pateikiau užklausą ir Simona atsiliepė. Tokia buvo pirmoji pažintis. Paskui sekė peržiūrėti darbai, pradėjome dirbti ir viskas, mano manymu, labai sklandžiai pavyko.
– O kaip atsirado Gudri lapė – veikėja, kurią galime sutikti ir kitose jūsų knygelėse? Lapės neretai vaizduojamos kaip klastingos veikėjos, o šioje knygoje lapė yra labai miela, šilta, geraširdė.
Živilė: Kai aš tapau Labute, žmonėms kildavo asociacijos – vieną raidę pakeičiam ir esu nebe Labutė, o Laputė. Pradėjau nuo edukacinių knygų, užduočių knygų vaikams. Maniau, kad vaikams sudominti būtinai reikalingas personažas. O kas daugiau, jei ne lapė? Gudri, nes knygos yra edukacinės, mokomosios. Šie žodžiai sulipo į duetą. Personažą jau turėjome ir istorija galvoje gimė būtent kalbant apie sesę. Jau nebuvo jokių minčių keisti personažą. Tai – ir prekės ženklas, įkurtas tokiu pavadinimu, ir su Simona esame užduočių knygelę sukūrusios su šiuo personažu.
– Simona, ar galėtume papasakoti, kaip vyko jūsų tarpusavio dialogas? Ar reguliariai susitikdavote, ar, galbūt, sukūrėte paveikslėlių knygos pasaulį ir tik tuomet parodėte Živilei?
Simona: Kaip Živilė ir minėjo, lapės personažas buvo pradėtas kurti prieitame leidinyje, užduočių knygelėje. Nors ši lapė jaunesnė ir Živilė nurodė jos amžių (šiek tiek padiskutavome apie personažą, koks jisai turėtų būti), kūryboje jaučiau pakankamai didelę laisvę ir pasitikėjimą iš rašytojos. Nebuvo, kad kažkas neįtiktų ar kad reikėtų kažką kardinaliai keisti. Tikrai buvo vietų, kur padiskutuodavome, kaip tai galėtų atrodyti, bet spalvinė raiška, kompozicijos, buvo palikta kūrėjo laisvei. Labai džiaugiuosi, kad galėjau iliustruoti taip, kaip aš jaučiau kūrinį, kuris buvo parašytas.
– Kas lėmė ar įkvėpė tokią knygos iliustravimo raišką: spalvas, formas, knygoje juntamas tekstūras?
Simona: Tekstūriškumas, ryškių spalvinių dėmių tendencija vyrauja visoje mano kūryboje, šios knygos neišskirčiau. Šioje knygoje yra daug rašto, jautrumo „su gėlytėmis“. Atsispyriau nuo vaikiškų vystyklų idėjos ir pati pergalvojau, kokius vystyklus aš turėjau ir kokie dabar vyrauja... Švelnumo, meilės, šilumos, šeimyniškumo jausmui sukurti pasirinkau vieną foną, kuris vyrauja visose iliustracijose. Jis kažkiek padiktavo spalvinę gamą ir tai, kaip toliau dėliojosi knygos vaizdas.
– Knyga sulaukė tikrai didelio pasisekimo, apdovanojimų. Įdomu, kokių patirčių ar netikėtumų jums atnešė ši knyga? Galbūt turite įspūdžių, susijusių su netikėta sėkme? O gal sėkmė vis tik buvo tikėta?
Živilė: Gal ir tikėta. Kaip ir sakiau, aš visiškai neabejojau, kad ši užduotis būtų skirta Simonai. Tikėjau, kad įmanoma pasiekti ne tik skaitytojų, bet ir žinovų, kritikų dėmesį. Labai džiugu, kad ir skaitytojai įvertino knygą, ir žmonės, kurie supranta. Tai man atrodo, čia yra dviguba sėkmė, už kurią esu labai dėkinga.
Simona: Tiek nominacija, tiek ir už gražiausią knygą gautas apdovanojimas, mane kaip kūrėją įkvepia toliau kažką daryti. Tai patvirtinimas, kad kažką darau gerai, kad kažkas tai įvertina. Tai iš tikrųjų labai džiugina ir labai vertinu tokius dalykus, nes dažnai atrodo, kad kažką gali sukurti, paleisti į pasaulį, bet šiandieninėje visuomenėje, kai visko yra tiek daug – ir knygų, ir šiaip visų vaizdinių perteklius, kartais atrodo yra – būti pamatytai yra dovana.
– Nusakykite sakiniu ar dviem, ko paveikslėlių knyga „Sesė“ gali išmokyti tiek vaikus, tiek ir suaugusiuosius, kurie skaitys šią knygą.
Živilė: Jeigu trumpai, manyčiau, jausmų pažinimo. Knygoje atsiskleidžia tikrai plati amplitudė, ką patiria vaikas ir suaugusysis; yra dvigubas adresatas.
Simona: Labai pritariu. Dirbdama ikimokyklinio ugdymo įstaigoje pati šią knygą dažnai parodau vaikams. Jiems patinka stebėti, kaip skiriasi labai paprastos emocijos – vienur esi laimingas, kitur – sutrikęs, piktas, vėl laimingas. Bet pagrindinės emocijos, kurias kiekvienas vaikas iš tikrųjų patiria, nebūtinai šitoje situacijoje, bet įvairiose, yra tikrai atpažįstamos, pastiprina vaikų pažintį su jausmais ir emocijomis.
– Pastebėjau, kad ant sienų kabinant kai kuriuos parodos darbus, jūsų akys sušvytėjo. Ar egzistuoja ypatinga iliustracija ar veikėjas, kuris kiekvienai iš jūsų šioje paveikslėlių knygoje yra brangiausia(s)? Jei taip, ar galėtumėte atversti atitinkamą knygos puslapį?
Živilė: Aš dievinu šitą iliustraciją. Detalių nenoriu atskleisti, noriu sau pasilikti, bet labai, labai jautri ji.
Simona: Labai įdomu. Paminėsiu, kad ši iliustracija yra pati pirmoji, kuri susikūrė šitoje knygoje kaip galutinis variantas. Dažniausiai pradedi eskizuoti nuo vienos, nuo kitos iliustracijos, truputėlį šokinėji, ieškai to vientiso braižo, kuris tiktų visoje knygoje, visiems tekstams. Ir ši iliustracija buvo ta, kuri susidėliojo, tada sakiau: „Va! Pagavau tą jausmą, tą spalvų gamą.“ Nuo šios iliustracijos, tiesą sakant, taisėsi visos kitos, į tą patį braižą pasikoregavo. O aš šiandien išskirčiau iliustraciją, kurioje yra kelios segmentuotos iliustracijos. Jos man yra apie žaismingumą ir apie tai, kas yra draugystė tarp sesės, brolio, šeimos narių.
Labai ačiū už pasidalinimus!
Parodą aplankyti bus galima iki pat lapkričio 29 dienos bibliotekos darbo metu.
Komentarai