Pažintis su austrų rašytoja avangardiste Friedericke Mayröcker

Friedericke Mayröcker (1924-2021) – austrų rašytoja avangardistė, unikalaus braižo autorė, įnešusi svarbų indėlį į antrosios dvidešimtojo amžiaus pusės vokiečiakalbę literatūrą. Mayröcker buvo labai produktyvi rašytoja – parašė eilėraščių, prozos kūrinių, radijo pjesių (kai kurias kartu su Ernstu Jandliu). Ankstyvojoje kūryboje ryški siurrealizmo įtaka, vėliau buvo artima poetų sambūriui „Vienos grupė“ („Wienergruppe“), kuriai priklausė Ernstas Jandlis, Oswaldas Wieneris, H. C. Artmannas, Konradas Bayeris ir kt., tačiau jos poetinė kūryba, kaip pastebi autorė, eina kitais keliais nei konkrečioji poezija. Su kalba ji eksperimentuoja ne vardan žaidimo kaip tokio, o siekdama autentiško kalbėjimo ir vedama prasmės paieškų.

Kūrybinę brandą pasiekė prozos kūriniuose Mano Širdis, mano kambarys, mano vardas (Mein Herz, mein Zimmer, mein Name), Kelionė naktimi (Reise durch die Nacht), Atsisveikinimai (Die Abschiede), Natiurmortai (Stillleben). Rašytoja apdovanota pačiomis svarbiausiomis Vokietijos ir Austrijos literatūrinėmis premijomis – tarp jų Georgo Büchnerio bei Bremeno miesto. Nors daugelį metų mokytojavo, tačiau svarbiausia jai visada buvo kūryba.

Jos kūriniuose ryški kalbinė savirefleksija. Ir poezijos, ir prozos kūriniai, ir pjesės savaip išbando vokiečių kalbos galimybes ir praplečia jos ribas. Mayröcker prozoje nesikliauja tradiciniu pasakojimo būdu, ji atsisako siužeto, pasakoti jai nereiškia pasakoti istoriją. Viename interviu rašytoja teigia: „Ir aš visada vengiau, rašyti istoriją, aš niekur nematau istorijos. Net ir savo gyvenimo eigoje, ar gyvenime apskritai, aš nematau į istoriją panašių reiškinių. Aš netgi negaliu skaityti knygos, kurioje būtų istorija.“ Mayröcker rūpi pasąmoniniai, iracionalūs dalykai, todėl ji rašo kurdama asociacijų grandines, naudoja modernistines rašymo technikas montažą, koliažą, ecriture automatique, eilėraščiai dažnai įgauna litanijos formą, kur svarbūs pasikartojimai. Kartotė būdinga ir rašytojos prozai. Kūrybai svarbus ekspresyvumas ir simboliškumas.

Į kūrybą įsirašo autentiška autorės patirtis, prozos kūriniai parašyti iš „aš“- pasakotojos, rašančios moters, perspektyvos. Užuot aprašinėjusi tikrovę ar savo gyvenimą, ji tyrinėja dvasines teritorijas. Žvilgsnis į pasaulį – padiktuotas matymo ir mąstymo. Itin svarbus vizualumas, jos kalbai reikalingas vaizdas, kurį tenka fiksuoti ir įkalbinti. Rašymo užduotis – ne imituoti esamą pasaulį, o kurti kalbinį pasaulį, kuriame dėmesys telkiamas į sielos gyvenimą - sąmonės būsenas ir procesus, patirties įreikšminimą, aplinkos, gamtos stebėjimą. Mayröcker yra viena tų autorių, kuriems svarbiausia yra vidujybės pavaizdavimas. Visas dėmesys yra sutelktas į mąstantį, jaučiantį, suvokiantįjį subjektą. Kertiniai jos kūryboje yra egzistenciniai klausimai.

Į lietuvių kalbą Kęstutis Navakas yra išvertęs pluoštelį eilėraščių.

Šaltiniai:

• Siegfried J. Schmidt, (Hg.), Friederike Mayroecker, Suhrkamp, 1984.
• Hilde Schmoelzer, Frau sein und schreiben. Oesterreichischer Bundesverlag, Wien, 1982.

Informaciją parengė dr. Inga Bartkuvienė.