Vidujybės literatūra: Friederike Mayröcker

Austrijoje šiais metais minimos 100 rašytojos, literatūros  Grande dame Friedericke’ės Mayröcker (1924-2021) gimimo metinės. Jos plati ir įvairi kūryba skatina suklusti  - mat savo jautriais stebėjimais užčiuopia subtiliąsias egzistencijos dimensijas.

Kalbant apie meniškumą literatūroje, apie dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžiaus žodžio meną, viena ryškiausių kūrėjų vokiečiakalbiuose kraštuose ir  yra austrų rašytoja modernistė Friederike Mayröcker. Ji kūrė eilėraščius, prozą, pjeses, radijo pjeses, knygas vaikams. Kūrybinio kelio pradžioje ryškios siurrealizmo ir dadaizmo įtakos, vėliau kūryboje vis daugiau dėmesio telkiama į eksperimentą su kalba. Friederike Mayröcker suranda patirčiai adekvačią kalbinę raišką. Rašymas – tai subjekto darbas su kalba, kalba atspindi ne pasaulį, o rašantįjį subjektą, jo tikrovę. Gal todėl Mayröcker būdingas asociatyvus rašymas, svarbi sapno, pasąmonės reikšmė, o tekstai – be siužeto. Jai nerūpi papasakoti kokią nors istoriją – daug svarbesnis vidinis vyksmas, jos literatūra – tai vidujybės literatūra. Autorė teigė: „Aš visada vengiau sukurti istoriją [...]. Savo gyvenimo tėkmėje ir apskritai gyvenime neaptinku į istorijas panašių reiškinių“ .

Jos tekstai pasižymi labai niuansuota kalba. Rašytoja naudoja pačias įvairiausias moderniosios literatūros technikas: ecriture automatique, sąmonės srautą, montažo ir koliažo technikas, kūrybiškai pasitelkia citatas. Tačiau, net ir kuriant koliažus, nepranyksta subjektas – jis jos tekstuose centrinis. Rašytojai svarbu įraštinti autentišką patirtį. Diskutuotuojama dėl autobiografiškumo jos kūryboje. Autobiografiškumo sąvoka čia, žinoma, naudojama labai plačiai: maža gyvenimo faktiškumo ir daug sielos virpesių. Galima teigti, kad jos kūryboje atsiveria platūs širdies kraštovaizdžiai, kur ypatingu subtilumu atveriamas kiekvienas jausmo ir minties niuansas. Meilė, draugystė, bendrystė – tai Mayröcker temos. Nuolat krypstama į kitą žmogų, pašnekovą, net jei tai ir įsivaizduojamas dialogo partneris. Neapeinamos skausmingos patirtys – romane „Die Abschiede“ („Atsisveikinimai“, 1980) kalbama apie pačias įvairiausias atsisveikinimo formas, taip pat ir atsisveikinimą meilėje, kol prieinama prie paties paskutiniojo atsisveikinimo – mirties.

Mąstoma ir rašoma pirmiausia vaizdais, tekstų vizualumas labiausiai ir užkalbina skaitytoją, nes literatūros tekstai tampa paveikūs ir dėl jutiminės plotmės atskleidimo. Apie savo kūrybinį metodą  Mayröcker yra pasakiusi: „Gyvenu vaizduose. Viską matau vaizdais, mano visa praeitis, mano prisiminimai – tai vaizdai. Aš vaizdus verčiu kalba, pati visiškai pasinerdama į vaizdą. Aš tol jame buvoju, kol jis virsta kalba.“

 Jos tekstuose, skirtuose tapytojos Linde‘os Waber gamtovaizdžiams, „Ubra. Der Schatten“ (Umbra. Šešėlis, 1989 ) ypatingai atskleidžiama gamta. Čia svarbios ir paskiros detalės  (nuorodos į konkrečią gėlę), ir platesni tapybiniai mostai. Greta pavaizduotos gamtos, pasirodo ir šiuos paveikslus suvokiantis ir per juos šią gamtą patiriantis subjektas. Centrinė tema – ilgesys: iš jo išauga visa šviesos ir šešėlių žaismė, ir „dalinės šviesos vizijos“, ir „spalvotas laikas“ ir „tiesos blykstelėjimas“.

Kūryba – tai ir rišlaus atsiminimo, ir bandymo atsiminti užmiršta, ir refleksijos erdvė. Rašymas – tai ir darbas su praėjusiu laiku, bandant užčiuopti, išgryninti esmes. Taip, nuolat grįžtant į praeitį, išklibinama tiesinio laiko samprata, nekalbama priežasties- pasekmės, tikslo kategorijomis. Rašytojai būdinga klausti ir suabejoti išankstinėmis reikšmėmis. Taip sukuriami ir interpretavimui atviri tekstai.

Dr. Inga Bartkuvienė