Nuo vasario 2 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Kūrybinėje laboratorijoje eksponuojama iliustracijų, sukurtų Jurgos Vilės knygai „Oseanas ir mama vėžlė“, paroda. Vaikų bibliotekoje parodą surengusi menininkė Viltė Žumbakytė Haisch kviečia iš arti išvysti iliustracijų kūrimo procesą ir atsekti daugiasluoksnį paveikslėlių knygos gimimo kelią – nuo anglimi, pastele ir spalvotais pieštukais atliktų darbų ir eskizų iki galutinio leidinio, kurį galima pavartyti parodoje.
2025 m. leidyklos „700 eilučių“ išleista Jurgos Vilės ir Viltės Žumbakytės Haisch knyga „Oseanas ir mama vėžlė“ sulaukė palankaus kritikų įvertinimo: knygos iliustracijos pateko į Bolonijos knygų mugės iliustracijų konkurso trumpąjį sąrašą, menininkė buvo nominuota Lietuvos leidėjų asociacijos knygos apdovanojimuose metų iliustracijos kategorijoje. „Oseanas ir mama vėžlė“ pateko ir į Metų knygų rinkimų 2025 vertingiausiųjų knygų vaikams ilgąjį sąrašą, iniciatyvos „Knyga + Kinas“ sudarytą 2025 m. kinematografiškiausių knygų vienuoliktuką.
Vokietijoje gyvenanti Viltė Žumbakytė Haisch dar neturėjo galimybės užsukti į biblioteką (iliustruotoja Lietuvoje viešės kitą savaitę, Vilniaus knygų mugės metu), tad labai apsidžiaugėme Vaikų bibliotekoje sutikę knygos sumanytoją ir teksto autorę Jurgą Vilę. Rašytoja mums papasakojo, kad iliustruoti knygą „Oseanas ir mama vėžlė“ Viltę Žumbakytę Haisch ji pakvietė dėl išskirtinio grafikės gebėjimo anglimi perteikti vandens raibuliavimą, bangavimą, gylį. Tokį gyvą ir įtraukiantį vandenyno pasaulį ji vylėsi išvysti ir savo knygoje. „Viltė labai gerai pajuto, kad knygos personažai – lyg iš kito pasaulio. Jie tarsi išplaukia iš vandenyno – tėtis su savo koraliniais plaukais ir Oseanas lyg pasigavęs bangą ir ją užsidėjęs ant galvos… Žvelgdamas į iliustracijas nelabai gerai supranti, kur jie gyvena. Man labai patinka šis balansavimas tarp realybės ir sapno“, – apžiūrinėdama iliustracijų parodą mintimis dalijosi ji.
Jūsų dėmesiui – septynios rašytojos Jurgos Vilės istorijos apie tai, kas slypi už Viltės Žumbakytės Haisch sukurtų iliustracijų
Kosminė vėžlių ligoninė. „Pagrindinio veikėjo Oseano tėtis dirba vėžlių ligoninėje. Jos atsiradimą knygoje įkvėpė realus vėžlių globos centras „Kélonia“, įsikūręs Reunjono saloje. Viltė sugalvojo šią ligoninę pavaizduoti kaip po vandeniu plaukiojantį vėžlio formos kosminį laivą. Iliustruotojų darbas man – labai gražus. Kaip rašytojas tik ir lauki, kad pamatytum, kaip iš tavo paprasto sakinio ar žodžio staiga išaugs visas pasaulis. Knygos iliustracijose matome, kaip Viltė pina savo vaizduotės gijas, kuria savo pasaulį.“
Liutnia. „Istorija apie liutnią ir ja grojančią Oseano mamą atsirado dėl vėžlio, prancūziškai vadinamo vėžliu-liutnia (tortue luth). Žmonės šiuos vėžlius taip pavadino, nes gyvūnas jiems priminė iš vandens iškilusias liutnias. „Vaikų knygų saloje“ vykusio knygos pristatymo metu prisilietėme prie šio muzikos instrumento. Rodėme jį vaikams ir matėme, kaip žiūrėdami į išgaubtą liutnią jie išvydo vėžlį. Man labai patinka Viltės iliustracija, kurioje liutnia pamažu virsta vėžliu su dideliais plaukmenimis.“
Nardančio sūnaus vaizdinys. Kaip dar vieną atliepiančią parodos iliustraciją Jurga Vilė išskyrė drauge su vėžle po vandeniu nardančio Oseano vaizdinį. Pastarasis rašytojai priminė sūnų: „Mano sūnus Emilis yra laibas ir aukštas, jis labai mėgsta nardyti. Žiūrėdavau į jį, plaukiantį po vandeniu, ir įsivaizduodavau šalia jo didelį vėžlį. Man norėjosi iliustracijos, kurioje jie būtų greta, visu ūgiu – beveik dviejų metrų Emilis ir apie dviejų metrų ar net dviejų metrų su puse dydžio vėžlys…“
Grikiniai lietiniai. „Šioje iliustracijoje matome uolas, vadinamas blynų uolomis. Šios uolos taip vadinamos, nes sluoksniuojasi tarsi lietinių tortas. Viltė jas nupiešė atvarte, kuriame kalbama apie tai, kaip Oseanas išaugo valgydamas grikinius lietinius, kuriuos jam kepdavo tėtis. Dėl grikinių lietinių jis išaugo aukštas, iki pat dangaus. Kai nežinai apie tokias blynų uolas, iliustracijose jų gali ir nepastebėti“, – šypteli rašytoja.
Žvaigždės paženklinta vėžlė. „Ši iliustracija man įdomi ir brangi savo abstraktumu. Tai pavyzdys, kad kartais, norint perteikti itin svarbų momentą knygoje, reikia išties nedaug. Iliustracija fiksuoja momentą, kai vėžlė yra pažymima žvaigždės. Krisdama į vandenyną, žvaigždė pataiko į vėžlės kiautą. Nuo šio momento vėžlė visą laiką plaukios su geltona dėme ant nugaros. Visa tai įvyksta akimirką, kai gimsta Oseanas.“
Paukštis, kurio knygos tekste nebuvo. „Iliustracijų parodoje paukščio matome gerokai daugiau nei knygoje – leidinyje jį sutiksime tik pasakojimo pradžioje ir pabaigoje. Iliustruodama kažkuriuo momentu Viltė sugalvojo paukštį, kurio tekste nėra. Staiga jis atsirado visur – paukščio buvo daug ir jis man patiko. Galiausiai mums pasirodė, kad jis dvejinasi, dubliuojasi su vėžle. Be to, ėmė atrodyti, kad paukštis reprezentuoja mirtį, vis kilo klausimas, ar jo ne per daug, tad jis pamažu ėmė dingti iš atvartų. Tarsi atsisveikinome su juo, o kažkas, kas vartys knygą, net nežinos, kad paukštis ten išvis buvo… Tai yra labai paslaptinga ir gražu.“ (Šypsosi)
Mamos striukė. „Iliustracijoje, kurioje Oseanas laiko rausvą augalėlį, norėčiau atkreipti dėmesį į geltoną striukę. Bretoniškos geltonos jūreiviškos striukės man visą laiką atrodė lyg ryškus, per skirtingus kūrinius keliaujantis simbolis to, ką ne visai galiu suprasti, apčiuopti. Ji tarsi simbolizuoja stiprų vėją, nuo kurio norisi apsigaubti, o taip pat ir nuo vėjo ir žvarbumo saugančią meilę. Man labai gražu, kad šioje iliustracijoje Oseano mamos striukė yra išaugta – jis ją nešioja neįprastai, tarsi veliumą. Per šią striukę Oseanas tarsi tampa ir savo mama. Juk kiekvienas vaikas yra savo mamos dalis. Skaitant knygą, siūlyčiau atkreipti dėmesį į striukės kelionę per knygą, apsvarstyti, kiek ji yra svarbi.“
Pabaigai. Apie ką knyga „Oseanas ir mama vėžlė“ yra pačiai rašytojai? „Ši knyga – apie draugystę, meilę, praradimą ir tai, kaip mes jį išgyvename, paverčiame labiau turtu nei netektimi. Niekas visiškai nepranyksta – mes galime nutiesti siūlą iki to, kas mums brangu, tam, ko šalia mūsų nebėra. Kartu ši knyga yra ir apie atgimimą. Nenoriu vartoti tokių skambių žodžių kaip reinkarnacija, tačiau mąstau apie tai, kad net jeigu taip neįvyksta, mums taip gali pasirodyti – kartais kitame gyvyje galime įžvelgti mums brangų žmogų ar kitą gyvą sutvėrimą.“
Tikimės, kad išgirdus vienos iš „Oseanas ir mama vėžlė“ autorių mintis, paveikslėlių knygos skaitymo patirtis jums prisipildys naujais sluoksniais. Viltės Žumbakytės Haisch iliustracijų parodą aplankyti galite iki pat vasario mėnesio pabaigos. Paroda eksponuojama Vaikų bibliotekos Kūrybinėje laboratorijoje.
Daugiau informacijos apie knygos „Oseanas ir mama vėžlė“ iliustracijų autorę rasite ČIA.
Komentarai