Kraštotyra

	Alma Mater Vilnensis: trumpa universiteto istorija. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019. – 203, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml. – Turinio r-klėje aut.: Alfredas Bumblauskas, Birutė Butkevičienė, Ryšard Gaidis, Sigitas Jegelevičius, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Inga Leonavičiūtė, Eligijus Raila, Loreta Skurvydaitė, Arūnas Streikus, Tomas Vaiseta, Dalia Vitkauskaitė.   Knygoje glaustai pristatoma Vilniaus universiteto istorija nuo įkūrimo iki šių dienų, išskiriami esminiai jo raidos etapai, idėjos, pasiekimai ir asmenybės. Siekiama parodyti Universiteto istorijos tęstinumą, nepaisant sudėtingų ir kartais nepalankių istorinių aplinkybių, atskleisti jo svarbą valstybės ir visuomenės gyvenime. Pateikiama gausi ikonografinė medžiaga, papildanti, o kartais ir naujai prakalbinanti žinomus ar mažiau girdėtus Universiteto istorijos faktus.
	Antanavičiūtė, Rasa. Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse: 20 a. pirma pusė: monografija / Rasa Antanavičiūtė. – [Vilnius]: Lapas, [2019]. – 438, [1] p.: iliustr., faks., portr. Knygoje autorė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953 m.: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.
	Bakutytė, Vida. Vilniaus muzikas, fotografas ir poetas Faustynas Łopatyńskis (1825–1886): lietuviški kūrybinės veiklos punktyrai / Vida Bakutytė; [poetinio teksto vertėjas Vladas Braziūnas]. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, [2019]. – 215, [1] p.: iliustr., faks., nat., portr. Knygoje pristatoma XIX a. antroje pusėje Vilniuje gyvenusio, dirbusio ir Rasų kapinėse palaidoto F. Łopatyńskio kūrybinė biografija. Ji apima kelias menininko įvairiapusės veiklos sritis: muziką, fotografiją ir poeziją. F. Łopatyńskio kūrybos puslapiai byloja lituanistinės tematikos svarbą. Knygoje atskleisti biografijos faktai išryškina jo sąsajas su daugeliu žinomų Lietuvos kultūros veikėjų, tarp jų – rašiusių ir kalbėjusių lietuvių kalba. Vilniečio kūryba liudija dėmesį Lietuvos istorijai ir lietuvių kalbai, jo darytos fotografijos papildo žinias apie tos veiklos pirmeivius, dokumentuoja Vilniaus ir Lietuvos gyventojų paveikslą.
	Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes / Morta Baužienė; [žemėlapius parengė Daumantas Bauža]. – Vilnius: Savastis, 2019. – 615, [1] p.: iliustr., žml. Architektūros istorikė Morta Baužienė knygoje kviečia pakeliauti, pasidomėti Vilniaus apylinkių istorija ir paveldu. Pasižvalgymo maršrutai nusidriekia per kadaise klestėjusias, mūsų laikais nykstančias dvarų sodybas, skatina pavaikščioti sukilėlių takais, pamedituoti akmens mūro ar medinėse bažnyčiose, pamąstyti apie turtais apdovanotų vienuolynų klestėjimo ir nykimo laikus. Gausiai istoriniais faktais prisotintoje knygoje autorė leido sau įterpti vieną kitą lyrinį nukrypimą, emocinę pastabą. Knygoje daug iliustracijų, kurios liudija apie skirtingų laikmečių poveikį paveldui. Autorė tikisi, kad, remdamiesi knygoje pateiktais faktais, besižvalgantieji susikurs savo kelionių maršrutus, kurie skatins geriau pažinti gimtąjį kraštą.
	Bubnys, Arūnas. Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m. / Arūnas Bubnys. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2019. - 82, [2] p.: iliustr., faks., portr.  Dr. Arūno Bubnio knygoje pristatoma liūdnai pagarsėjusio Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingojo būrio (Sonderkommando) istorija, trumpos jo narių biografijos. Šis būrys nacistinės okupacijos metais Paneriuose nužudė dešimtis tūkstančių daugiausia žydų tautybės, taip pat lenkų, lietuvių, rusų ir kitų tautybių žmonių.
	Česnulis, Vytautas Valentinas. Merkinės cerkvė / Vytautas Valentinas Česnulis. – Vilnius: [Rotas], 2019. – 127, [1] p.: iliustr., faks., portr. Žurnalisto Vytauto Valentino Česnulio knygoje rašoma, kad Merkinės cerkvės istorija ilga ir turtinga. Merkinės stačiatikių parapija yra viena seniausių Lietuvoje. Dar Vytauto laikais, 1418 metais, Merkinėje buvo pastatyta mūrinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo cerkvė ir katalikų bernardinų vienuolynas. Merkinės cerkvė yra turėjusi žymių šventikų. Parapijai priklausė Merkinė, Alytaus miestas, Marcinkonys, Daugai, Nedzingė, Alovė, Kabeliai, dar keli po Dzūkiją išsimėtę kaimai, kuriuose gyveno stačiatikių. Nuosekliai aprašyta naujos mūrinės Merkinės cerkvės statyba 1886-1888 m. Knygoje pateikiamas įvairių metų parapijiečių skaičius, nurodomos klebonų pavardės. Rašoma, kad pokario metais cerkvė buvo uždaryta.  Dabar buvusios cerkvės patalpose įsikūręs Merkinės krašto muziejus. V. V. Česnulio knyga „Merkinės cerkvė" papildo istoriografinę literatūrą apie Merkinės praeitį.
	Fishman, David E. Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių / David E. Fishman; iš anglų kalbos vertė Olga Lempert. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, [2019]. – 415, [1] p.: portr., žml. Istorinė studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus, stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį. Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą. Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų Šmerkės Kačerginskio ir Abraomo Suckeverio kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.
	Gyvenimas – mozaika, mozaika – akmenėlių sutartinė: Vilniaus Užupio gimnazijos istorija 2011–2019 m. / sudarė Laima Namajuškienė ir Virginija Emilija Navickienė. – Vilnius: Andrena, 2019. -– 135, [1] p.: iliustr.   Knyga skirta Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui paminėti. Joje apžvelgiami 2011–2019 metų Užupio gimnazijos inicijuoti renginiai ir veiklos, susijusios su patriotizmu, meilės savo kraštui puoselėjimu. Pateikiama daug informacijos ir nuotraukų.
	Kaliūnas, Valentinas Algirdas. Varėnos kraštas: kūrybos versmės: [albumas] / Valentinas Algirdas Kaliūnas; [sudarytojas Antanas Andrijauskas]. – Vilnius: Bitutės; [Punskas]: Aušra, 2019. – 165, [2] p.: iliustr., portr.  Albumas skirtas Dzūkijos dailininko, fotomenininko Valentino Algirdo Kaliūno tapybai, piešiniams ir meninei fotografijai. Leidinyje atsispindi Varėnos krašto gamtos grožio bei kultūrinio paveldo įprasminimas.
	Kraševskis, Juzefas Ignacas. Vilnius nuo jo pradžios iki 1750. – Vilnius: Mintis, 2014-. - 4 t.: iliustr., faks., geneal. schem., portr. T. 3 / iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, iš lotynų kalbos vertė Violeta Radvilienė, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – 2019 (Vilnius: Spauda). – 324, [1] p.: iliustr. 1840–1842 m. lenkų kalba išleista keturtomė Vilniaus miesto istorija nuo pat jo pradžios iki 1750 metų – įspūdingas XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio palikimas. Veikalas perpasakoja dabar jau daugelį neegzistuojančių, neprieinamų šaltinių, kritiškai vertina tuose šaltiniuose aprašomus įvykius ar faktus. Pirmą kartą lietuvių kalba išleistos J. I. Kraševskio istorinės monografijos „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750“ trečiajame tome aptariama katalikų Bažnyčios dvasininkų vieta viduramžių Vilniaus ir Lietuvos gyvenime, dvasininkijos hierarchijų raida, įtakos kaita Vilniaus kultūros, mokslo, papročių, tradicijų vystymuisi; plačiai pristatoma reformacijos atsiradimo Vilniuje istorija, kovos tarp konfesijų dėl įtakos šalies politiniam, ūkiniam, kultūriniam gyvenimui; kitų konfesijų radimosi ir veiklos Vilniuje istorija; teisės, privilegijų, valstybės valdymo formų kaitos istorija, amatų ir cechų, prekybos, transporto, gyventojų ir valstybės pajamų, išlaidų, mokesčių, arsenalo, monetų kalyklos, rotušės, kitų svarbių objektų istorija, pasakojama apie vilniečių papročių, drabužių, iškilmių, apeigų ir kitų dvasinių gyvenimo sričių būklę ir keitimąsi viduramžių Vilniuje.
	Langas į žydiškąjį Vilnių: iš Michailo Duškeso Lietuvos judaikos rinkinio / [sudarytojai Michailas Duškesas, Lara Lempertienė]; [dailininkas Jokūbas Jacovskis]. – Vilnius: Inter Se, 2019. – 44, [3] p.: iliustr., faks. Šis katalogas sudarytas Kaune gyvenančio sportininko, verslininko ir kolekcininko Michailo Duškeso parodos „Vilniaus žydų gyvenimas iki Holokausto. Originalūs dokumentai iš Michailo Duškeso asmeninės kolekcijos“ pagrindu. Katalogą sudaro tarpukario judaikos artefaktai: žydų spaudiniai, spausdintinė efemera, paveikslai ir nuotraukos, įvairi religinė atributika.
	Leparskienė, Lina. Vietiniai: nepaprasta kelionė į Trakų kraštą / Lina Leparskienė, Arūnas Baltėnas; [žemėlapį parengė Aira Dubikaltienė  ir Gintaras Znamierovskis]. – Vilnius: [Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas]; [Trakai]: [Trakų krašto kultūros ir amatų asociacija], 2019. – 262, [1] p.: iliustr., žml. Trakų krašte susiduria baltų ir slavų kultūros, čia gausu ir karaimų, totorių bei žydų palikimo. Knyga „Vietiniai. Nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“ parengta atrinkus tekstus ir nuotraukas iš medžiagos, surinktos lankantis Trakų krašto miestuose, miesteliuose, kaimuose ir vienkiemiuose. Vietos gyventojų buvo prašoma pasidalyti pasakojimais iš savo gyvenimo, o knygoje skelbiamos tik atrinktos jų gyvenimo istorijos.
	Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte / Lietuvos nacionalinis muziejus; sudarytoja Jūratė Gudaitė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, [2019]. - 2 kn.: iliustr., faks., portr. Kn. 1. – [2019] (Vilnius: Petro ofsetas). – 597, [3] p.: iliustr., faks., portr. - Santr. angl. – Bibliogr.: p. 590-592. Dviejų dalių fotografijų ir dokumentų leidinyje „Lietuvių tautinis atgimimas ir švietimas Vilniaus krašte“ pateikiama vaizdų panorama, nušviečianti istorinius, politinius ir kultūrinius įvykius, susijusius su mūsų tautos kova už nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių. 1918 metų vasario 16-ąją Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriame skelbė „atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje“. Lietuvių visuomeninės ir politinės kovos už nepriklausomybę centru jau nuo amžiaus pradžios tapo istorinė Lietuvos sostinė Vilnius. Pagrindinės nuostatos, kuriomis toje kovoje vadovavosi lietuvių inteligentija, buvo išlaikyti gimtąją kalbą ir šviesti tautą. Tai liudija ne tik tuometinė spauda, amžininkų atsiminimai, dokumentai ar renginių afišos, bet ir istorinės fotografijos, kuriose įamžintos lietuvių kultūrinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo akimirkos, istoriniai įvykiai, jų dalyviai, taip pat pedagogai, švietimo įstaigų Vilniaus krašte organizatoriai, gimnazijų ir mokyklų vaizdai. Daugelio fotografijų autoriai – Aleksandras Jurašaitis, Aleksandra Jurašaitytė.
	Kn. 2. – [2019] (Vilnius: Petro ofsetas). – 469, [3] p.: iliustr., faks., portr. – Santr. angl. – Bibliogr.: p. 465-466. Antroji leidinio dalis skirta Vilniaus krašto lietuvių švietimo istorijai. Knygoje publikuojami lietuviškų švietimo įstaigų, veikusių Lenkijos okupuotoje teritorijoje 1920–1939 m., dokumentai ir fotografijos. Jose įamžinti Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos, taip pat vienintelės provincijoje įsteigtos lietuviškos Švenčionių gimnazijos, „Ryto“ draugijos išlaikomų kaimo mokyklų ir skaityklų vaizdai, užfiksuotos mokytojų veiklos ir gyvenimo akimirkos. Ši ikonografinė medžiaga – svarbus vaizdinis ir istorinis dokumentas, liudijantis apie sudėtingą lietuvių švietimo padėtį Rytų Lietuvoje.
	Lietuvos miestai: vaizdų kaita: [fotografijų albumas] / [sudarytojas Vytas V. Petrošius]. – Vilnius: Vaga, 2019. – 295, [1] p.: iliustr. „Lietuvos miestai“ – tai paskutinis ciklo „Vaizdų kaita“ albumas, kuriame senieji (iki XX a. vidurio) Lietuvos miestų-savivaldybių centrų vaizdai gretinami su šiuolaikiniais tų pačių vietų kadrais. Šis smalsumą žadinantis leidinys patrauklia forma supažindina skaitytojus su miestų pokyčiais laikui bėgant. „Kalbant apie Vilnių, vis didesnį pagreitį įgauna pasiruošimas jo 700 m. paminėjimo jubiliejui. Galbūt šis albumas suteiks minčių tyrinėtojams ieškant naujų istorinių atradimų ir pasitarnaus konstruojant naujus pasakojimus apie sostinę“ – teigia leidinio sudarytojas Vytas Petrošius.
	Marganavičienė, Eleonora Violeta. Slaptoji Vilniaus istorija / Eleonora Violeta Marganavičienė; [viršelio dizainas Andrius Morkeliūnas]. – Kaunas: Obuolys, 2019. – 242, [2] p.: iliustr. Beveik kiekvienas Senamiesčio pastatas slepia mįslingas istorijas, galinčias daug papasakoti apie senojo Vilniaus miestiečių gyvenimą, apie iškilias asmenybes. Knygos „Slaptoji Vilniaus istorija“ autorė Eleonora Violeta Marganavičienė kalba apie miestą lyg apie žmogų – gerą draugą, kurį myli ir puikiai pažįsta. Surinkusi daugybę medžiagos apie Vilniaus kūrimąsi, vystymąsi ir augimą, daug duomenų ir faktų apie gražiausius pastatus ir jų architektūrą, autorė padeda pažinti paslaptimis apipintas senųjų gatvių ir namų istorijas, pamirštas ir nutylėtas. Knygoje galima rasti žemėlapių su pažymėtomis įdomiausiomis vietomis.
	Masaitis, Algimantas. Atkurtos lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla 2004–2018 metais. – 2-asis pataisyt. ir papildytas leid. – Trakai: „Vorutos“ fondas, 2019. – 71, [1] p.: iliustr., portr. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ arba „Ryto“ draugija – visuomeninė Lietuvos švietimo organizacija, steigusi mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, veikusi 1913–1938 m. Draugijos veikla atkurta 2004 m. Pirmininku tapo Algimantas Masaitis – ilgametis Marijampolio vidurinės mokyklos mokytojas. Jo pastangomis buvo išleistas informacinis leidinys apie atkurtos "Ryto" draugijos nuveiktus darbus, kur labai išsamiai aprašytos veiklos, joms išleistos pinigų sumos ir finansavimo šaltiniai. Knygoje t. p. yra trumpa bibliografija, kurią parengė Irma Stadalnykaitė.
	Motuzas, Alfonsas. Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio vadovai: istoriniai, liturginiai ir muzikiniai aspektai: tarpdalykinė mokslo monografija. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2019. – 166, [1] p.: iliustr., faks., nat.  Šioje mokslo monografijoje prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas nuodugniai pristato Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio vadovų istorinę, liturginę, etnomuzikologinę medžiagą. Autorius, remdamasis tyrimais, aptaria vadovų istorinę raidą šimtmečių raidoje, nagrinėja vadovuose pateikiamų maldynų maldų ir giesmynų giesmių literatūrinių ir muzikinių tekstų kilmę. Atskirai aptariamos šių maldų ir giesmių apeigos bei apeiginiai papročiai. Knygoje pateikiama tarpdalykiniu mokslu grįsta medžiaga atskleidžia, kad Vilniaus Kalvarijų 35 stočių Kryžiaus kelio vadovų atsiradimą, jų raidą ir kaitą nulėmė skirtingų laikotarpių geopolitiniai įvykiai bei Vilnijos krašto lietuvių ir lenkų tautybių tarpusavio santykiai. Monografija skirta istorikams, etnologams, etnomuzikologams bei religijotyrininkams. Taip pat ji bus naudinga kiekvienam, branginančiam ryšį su religija, ir leis geriau pažinti jos lobius.
	Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius / sudarytoja Zita Medišauskienė. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018-. - kn.: iliustr., faks. [Kn.] 2. – 2019 (Vilnius). - 252, [1] p.: iliustr., faks. - Aut.: Reda Griškaitė, Mieczysław Jackiewicz, Julijus Martovas, Olga Mastianica-Stankevič, Elmantas Meilus, Juozapas Paškauskas, Ričardas Žičkus. - Bibliogr. str. gale. Antroji serijos knyga tęsia pasakojimą apie vilniečių gyvenimą praeityje – nuo skaudžių išgyvenimų per XVII a. vadinamąjį Tvano laikotarpį iki modernių pramogų XX a. Skaitytojas knygoje ras spalvingas amžininkų poringes apie miestiečių būtį grėsmės akivaizdoje, kai 1655 m. prie miesto artėjo ir jį užėmė Maskvos caro kariuomenė. Po dviejų šimtų metų svetimos valdžios elgsena nedaug tebuvo pakitusi – apie rusinimo politikos grimasas XIX a. pabaigoje rašoma kitame įvykių amžininko tekste. Taip pat sužinosime, ko ir kaip mokėsi, kaip gyveno Vilniaus mergaičių pensionų auklėtinės. Ypač daug dėmesio šiame tomelyje skiriama vilniečių laisvalaikiui, pramogoms ir malonumams: su žymiuoju lietuvių tautos istoriku Teodoru Narbutu, pirmojo turistinio vadovo autoriumi, pasivaikščiosime po Vilniaus apylinkes, pasižvalgysime į miestą apsupusį dačių žiedą ir pažinsime susiformavusią vasarojimo kultūrą, pajausime triukšmingai į miesto gatves įsiveržusių Harley Davidson, Indiana ar Praha motociklų lenktynių įtampą ar šurmuliuojančių, kavos aromato, maisto kvapų ir cigarečių dūmų pritvinkusių tarpukario kavinių ir restoranų nuotaikas.
	Šulcė, Sonata. Vilniaus istorijos: gidas po XVIII a. miestą. – Vilnius: Tyto alba, 2019. – 222, [1] p.: iliustr., faks., portr. Knyga „Vilniaus istorijos“ – dar negirdėtos ir niekur neužrašytos XVIII amžiaus miesto istorijos, atidengiančios miesto praeities klodą, kurio nerasite jokiuose kelionių vadovuose. Penkiolikoje istorijų jungiami trys dėmenys – asmenybė, pastatas ir konkreti istorinė data, aplink kurią ir dėliojamas pasakojimas. Visos istorijos chronologiškai išdėstomos per XVIII amžių, todėl tai – pasakojimas ne vien apie Vilnių, bet ir apie epochą. Apie šį menkai pažintą ir nerimastingą laikotarpį S. Šulcės lūpomis pasakoja patys anos epochos žmonės: to meto Vilniaus didikai, vyskupai, dailininkai, karvedžiai, valstybininkai, vienuoliai, aukštuomenės moterys.
	Šv. Arkangelo Mykolo bernardinių vienuolynas: Vilniaus vienuolijos ir jų lobynai / sudarytoja ir tekstų autorė Dalia Vasiliūnienė. – Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2019. – 140, [3] p.: iliustr. Knygoje trumpai pasakojama Šv. Arkangelo Mykolo bernardinų vienuolyno istorija, primenami svarbiausi jos epizodai, atkreipiamas dėmesys į kultūrinę ir meninę bernardinų palikimo vertę. Pristatomi uždarius vienuolyną išblaškyti, tyrinėtojų, restauratorių ir muziejininkų pastangomis į dabar čia veikiantį muziejų sugrąžinti Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčiai priklausantys meno kūriniai.
	Turonienė, Ieva. Ko negaliu užmiršti: Ievos Turonienės atsiminimai ir tautosaka / [sudarė ir redagavo Birutė Būrienė, Dainius Būrė]; [tautosaką užrašė ir garso įrašus šifravo Modesta Liugaitė-Černiauskienė]. – Vilnius: Vilniaus etninės kultūros centras, 2019. – 419, [1] p.: iliustr., faks., nat., portr. ; + 1 garso diskas (CD) Knygoje pateikiami Ievos Turonienės autobiografiniai pasakojimai ir jos užrašyta tautosaka. Iš rankraščių į knygą sudėti įdomūs prisiminimai apie kaimo, šeimos ir bendruomenės papročius, darbus, senuosius tikėjimus, buitį, lenkų okupaciją ir mardasaviškių priešinimąsi jai, Šv. Kazimiero draugijos veiklą. Per paprasto kaimo žmogaus prizmę čia nušviečiamas Lenkijos valdyto Vilniaus krašto istorijos laikotarpis. Dokumentinis tekstų tikslumas, lakoniška raiška dera su vaizdinga kalba, gyvais dialogais. I. Turonienės atsiminimai – savotiška išpažintis, susišaukianti su tautosaka, Jos repertuare daugiausia vestuvinių, jaunimo ir meilės, karinių-istorinių dainų, romansų. Šis leidinys yra vertingas, unikalus šaltinis kalbininkams, tautosakininkams, Vilniaus krašto istorijos tyrinėtojams ir visiems besidomintiems etnografija bei folkloru.
	Valdovų rūmų muziejui – 10 metų: (2009–2018): 100 istorijos akimirkų / [sudarytojai Vydas Dolinskas, Ramunė Vaičiulytė]. – Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2019. – 125, [3] p.: iliustr., diagr., portr. Jubiliejinis leidinys „Valdovų rūmų muziejui – 10 metų“ yra skirtas apžvelgti pirmajam Valdovų rūmų muziejaus veiklos dešimtmečiui (2009–2018). Leidinyje pateikiamos svarbiausios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos istorijos datos, Valdovų rūmų muziejaus padėka 10 metų drauge buvusiems valstybės vadovams, mecenatams, rėmėjams, partneriams, bičiuliams ir bendražygiams, skelbiamose fotografijose užfiksuoti svarbiausi Valdovų rūmų muziejaus ir jo artimiausių pagalbininkų bendros veiklos faktai – daugiau nei šimtas įsimintinų dešimtmečio akimirkų, schemose ir diagramose galima pamatyti iškalbingus veiklos rezultatų skaičius.
	Valionienė, Oksana. Viduramžių Vilnius. Erdvės evoliucija: (XIII a. vidurys – XVI a. pirmas ketvirtis) / Oksana Valionienė; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019. – 299, [1] p.: iliustr.; + 1 elektron. opt. diskas (CD-ROM). Knygoje apibendrinti naujausių tyrimų rezultatai apie Vilniaus urbanistinę raidą laikotarpiu nuo miesto užuomazgų iki gynybinės sienos pastatymo 1503–1522 metais. Nagrinėta miesto erdvinė struktūra – materialių objektų visuma (topografija, rajonai, keliai ir gatvės, kultūrinis sluoksnis, statiniai) bei organizacija (funkciniai, komunikaciniai, erdviniai, socialiniai ryšiai). Analizuoti struktūros pokyčiai ir jiems įtaką darę veiksniai – gamtinis, istorinis-politinis ir sociokultūrinis kontekstas. Tyrimas atliktas taikant tarpdisciplininę prieigą, skaitmeninių technologijų metodus (GIS erdvinę analizę, matematinę statistinę analizę, virtualų imitacinį modeliavimą), kompleksiškai analizuojant didelius informacijos masyvus (Lietuvos istorijos instituto, Kultūros paveldo centro ir Vilniaus apskrities archyvuose saugomus Vilniaus istorinės dalies archeologinius, architektūrinius-stilistinius, istorinius, geologinius tyrimus bei istorinę kartografiją).
	Vasilenko, Andrej. Tai yra Vilnius = This is Vilnius: [fotoalbumas] / Andrej Vasilenko; [sudarytojai Gerda Paliušytė, Gediminas G. Akstinas]. – [Vilnius]: [A. Vasilenko], [2019]. – [160] p.: iliustr. Andrejaus Vasilenko fotografijos knyga „Tai yra Vilnius“ atskleidžia Vilniaus, kaip įvairaus, nuolat kintančio miesto, portretą. Leidinyje užfiksuota daugiasluoksnė Vilniaus istorija, lakoniškai kuriamos jo alternatyvių versijų siužetinės linijos ir išbandomos galimybės chimerišką miesto tapatybę atskleisti meninės ir tiriamosios dokumentikos pagalba. Pasak vienos iš knygos redaktorių Gerdos Paliušytės, šiose fotografijose Vilnius, panašiai kaip pasivažinėjimas aplink miestą be apibrėžto tikslo, yra toks pat asmeniškas, kaip ir universalus, o jo apibrėžimas, taip pat romantizmas, humoras ar melancholija taigi, priklauso ne tik nuo ilgalaikių socialinių ir kultūrinių pokyčių, bet ir nuo kasdienės individualios miesto patirties bei natūralių sezonų pokyčių.
	Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai: [mokslinės konferencijos medžiaga, 2016, Vilnius] / Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas; [sudarytojos Alma Lapinskienė, Jolanta Paškevičienė]. – Vilnius: [Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas], 2019. – 262, [2] p.: iliustr., faks., portr.  Knygoje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai“ sudėta mokslinės konferencijos, skirtos paminėti 6 jubiliejus ir išaugusios į dviejų dienų renginį, medžiaga. Konferencijoje skaityti pranešimai ne tik naujais atspalviais nudažė XX a. kultūrinio Vilniaus gyvenimo kontekstą, bet ir atskleidė iki tol negirdėtų faktų bei užminė netikėtų mįslių.
	Vilnius dailėje, 1939–1956 = Vilnius in art, 1939–1956: parodos katalogas [2019, Vilnius] / [sudarytoja Rima Rutkauskienė]; [vertėja Irena Jomantienė]. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2019. – 287, [1] p.: iliustr. Šis leidinys – tai parodos „Vilnius dailėje. 1939–1956“ katalogas. Leidinio tikslas yra parodyti, kokį Vilnių matė ir vaizdavo sostinėje gyvenę ir kūrę menininkai sunkiais karo ir sudėtingais pokario metais. Vilniaus vaizdų įvairovė dailėje nėra didelė, dažnai menininkai vaizduodavo tuos pačius objektus, bet jų kūriniai skyrėsi dėl individualaus požiūrio, stilistinių ypatybių. Dažniausiai tai Vilniaus senamiesčio vaizdai, neretai nedideli etiudai, nutapyti žvelgiant pro langą. Katalogą sudaro 6 dalys: „Panoramos“, „Gatvės“, „Kiemai“, „Senoji architektūra“, „Miestas ir gamta“, „Priemiesčiai“. Iš viso pristatoma per 200 tapybos, grafikos, skulptūros darbų bei piešinių.
	Vilnius, 1915: diena po dienos / Michał Brensztein, Czesław Jankowski, Vasilij Kravkov, Stanisław Aleksandrowicz, Tadeusz Hryniewicz, Peliksas Bugailiškis, Petras Klimas, Aleksandr Svečin, Max Hoffmann, Štukaturov, Wacław Wincenty Łubieński; [sudarė Norbertas Venckevičius]; [vertėjai Vidas Morkūnas, Leonardas Vilkas, Vitalijus Michalovskis]. – Vilnius: Briedis, 2019. – 229, [1] p.: iliustr., faks., portr., žml. Norberto Venckevičiaus sudaryta knyga „Vilnius, 1915 m. Diena po dienos“ – tai Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje gyvenusių žmonių dienoraščių ir prisiminimų fragmentai. Iš skirtingų tautybių žmonių prisiminimų fragmentų ir dienoraščių ištraukų atkuriamas karą išgyvenančio miesto vaizdas. Pasakojimui pasirinktas dramatiškiausias miestui laikotarpis – antroji 1915-ųjų pusė. Tai laikas, kai Rusijos imperijos okupaciją keitė kaizerinės Vokietijos administracija. Knygos puslapiuose atsiminimais dalinasi Peliksas Bugailiškis, Petras Klimas, Michalas Brenszteinas, Aleksandras Svečinas ir kiti. Jų istorijas praturtina miesto nuotraukos, to meto žemėlapiai, miesto gynybos bei puolimo planai. Ši knyga – unikali galimybė pažvelgti į 1915-ųjų Vilniuje tvyrojusią atmosferą įvykių dalyvių akimis.
	Žvirgždas, Stanislovas. M. K. Čiurlionis ir Vilnius. – Vilnius: Lietuvos spaudos fotografų klubas, 2019. – 107, [2] p.: iliustr.  Fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas knygoje įprasmino M. K. Čiurlionio gyvenimo Vilniuje akimirkas, lankytinas vietas, kurių svarbą istoriškai pagrindžia greta savų fotografijų pateikdamas Čiurlioniui artimų žmonių atsiminimų ištraukas, atvirukus, archyvines nuotraukas. Fotografijos papildomos su vaizduojama vieta susijusiais tekstais iš M.K. Čiurlionio ar S. Kymantaitės-Čiurlionienės atsiminimų, bei iliustratyvia ikonografine medžiaga. S. Žvirgždas šioje knygoje pristato Čiurlionio gyvenimo ritmą kalbėdamas apie visus jo gyvenimo aspektus: muzikavimą, dalyvavimą posėdžiuose, kur rėmino savo paveikslus, nuo kokių aukštumų žvalgėsi į miestą, kur mokėsi lietuvių kalbos ar fotografavosi.
	Cmentarz Na Rossie w Wilnie: historia, sztuka, przyroda / pod redakcją Anny Sylwii Czyż i Bartłomieja Gutowskiego]; [tłumaczenie: Greta Deprati, Inesa Szulska]. - Warszawa: Narodowy Instytut Polskiego Dziedzictwa Kulturowego za Granicą Polonika; Kraków: Towarzystwo Naukowe Societas Vistulana, 2019. – 606 p.: iliustr. Monografijoje „Cmentarz Na Rossie w Wilnie: historia, sztuka, przyroda“ pristatomi lenkų ir lietuvių tyrinėtojų dokumentavimo darbų, atliktų 2013–2016 m. Rasų kapinėse, rezultatai. Sujungus Lenkijos ir Lietuvos tyrinėtojų pajėgas, buvo sukurtas leidinys, kuriame pateikiamas išsamus Rasų nekropolio, kaip Lenkijos ir Lietuvos kultūros paveldo liudijimo, vaizdas. Tai knyga, kurioje itin kruopščiai parengti straipsniai. Čia pristatoma iki šiol nežinoma archyvinė medžiaga, daug šiuolaikinių iliustracijų. Knygoje pateikiama Rasų kapinių istorija, antkapių, laidojimo rūsių ir koplyčių, antkapinių epigrafijų meninės vertės vertinimai, aptariama kapinių erdvės kompozicija su želdiniais. Leidinys išleistas lenkų ir lietuvių kalbomis.
	The discovered Kernavė: a cataloque of the Archaeological Site Museum of Kernavė / [editors Dovilė Baltramiejūnaitė, Justina Poškienė, Rokas Vengalis, Gintautas Vėlius]; [translation by Violeta Stankūnienė]. – Vilnius: Petro ofsetas; Kernavė, Širvintai distr.: Administration of the State Cultural Reserve of Kernavė, [2019]. – 238, [1] p.: iliustr. Leidinys anglų kalba „The discovered Kernavė“ pristato Kernavės archeologinės vietovės muziejuje eksponuojamus archeologinius radinius, surastus Kernavėje arba jos apylinkėse. Katalogo turinys atkartoja ekspozicijos struktūrą, kuri yra paremta ne archeologinėms ekspozicijoms labiau įprastu radinių išdėstymu chronologiniu ir tipologiniu principu, bet siekiu atskleisti praeities bendruomenių gyvenseną. Katalogo rengėjai viliasi, kad kataloge pateikta informacija apie Kernavės priešistorę ir viduramžius, čia gyvenusių bendruomenių veiklas ir amatus, pasaulėžiūrą ir laidojimo papročius, detalūs per 900 eksponatų aprašai ir vaizdai bus naudingi muziejininkams, mokslininkams bei visiems, besidomintiems archeologiniu paveldu ir Lietuvos istorija. Įvadinėje katalogo dalyje skaitytojas taip pat ras informacijos apie į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytą Kernavės archeologinę vietovę, Archeologinės vietovės muziejų, archeologinių tyrimų istoriją ir rezultatus.
	Dzisiewicz, Alicja. Trochę Wilna z Mickiewiczem w tle. - [Vilnius]: [A. Dzisevič], [2019]. – 159, [1] p.: iliustr., faks., portr. Alicjos Dzisiewicz knyga „Trochę Wilna z Mickiewiczem w tle“ – esė rinkinys apie XIX amžiaus Vilnių, kuriame buvo aprašytos romantizmo epochos moralinės realijos, Vilniaus miesto žmonių likimai. Adomo Mickevičiaus biografija atskleidžiama per jo santykių su draugais ir žmonėmis iš artimiausios aplinkos prizmę.
	Machulak, Mieczysław. Nad Solczą i Wisińczą / Mieczysław Machlak ; zdjęcia Irena Kołosowska, Inesa Suchocka, Henryk Leśniak, Andrzej Kołosowski, Mieczysław Machulak. – Wojkówka-Połaniec: Pracownia Wydawniczo-fotograficzna APLA Andrej Skibicki, 2019. – 304 p.: iliustr. Mečislavo Machuliako (Mieczysław Machulak) knyga lenkų kalba „Nad Solczą i Wisińczą“ („Prie Šalčios ir Visinčios“) – istorinė monografija, kurioje aprašyta Šalčininkų rajono gyvenviečių istorija. Remdamasis archyvų duomenimis autorius pateikia turtingą Šalčininkų rajono gyvenvietės panoramą per kelių amžių prizmę. Knygoje rašoma apie Šalčininkų rajono gyvenamas teritorijas prie Šalčios ir Visinčios, jų žmones, įvykius, žymiausius kultūros paveldo ir gamtos objektus.
	Szkice Ponarskich wspomnień: biogramy / oprac. Maria Wieloch, Anna Bach; Stowarzyszenie „Rodzina Ponarska“. – Gdańsk: [Stowarzyszenie Rodzina Ponarska], [2019]. – 66, [2] p.: portr. 1994 m. Lenkijoje Helenos Pasierbskos (1921-2010), Antrojo pasaulinio karo lenkų pasipriešinimo Vilniaus krašte (Ginkluotos kovos sąjungos, vėliau – Armijos krajovos) dalyvės, iniciatyva buvo įkurta asociacija „Rodzina Ponarska” („Panerių šeima“). Vienas iš asociacijos tikslų – lenkų, nužudytų Paneriuose, atminimo įamžinimas. Asociacijos 25–mečio proga išleistas nedidelis leidinys „Szkice Ponarskich Wspomnień: biogramy” („Panerių prisiminimų eskizai: biogramos”). Asociacijos „Panerių šeima” prezidentė Marija Vielioch (Maria Wieloch) publikacijos  įžangoje rašo, kad prisiminimai dažniausiai būdavo perduodami žodžiu savo šeimos nariams. Jos prašymu memuarai buvo užrašyti ir skelbiami šioje brošiūroje. Tai asmeniniai, sunkūs ir skaudūs prisiminimai.
	W oparach diesla: Szwajcar w Wilnie, 1937–1940 / [koncepcja – Ričardas Žičkus]; [tłumaczenie – Andrzej Osiak]; [słowo wstępne – Juliusz Szymczak-Gałkowski]. – Wilno; [Warszawa]: Fundacja „Pomoc Polakom na Wschodzie“, 2019. – 142 p.: iliustr., portr. Leidinyje lenkų kalba „W oparach diesla: Szwajcar w Wilnie, 1937–1940”  („Dyzelino dūmuose. Šveicaras Vilniuje 1937-1940 m.”) pateikiamos Alfredo Rytmano (Rietmann) fotografijos ir užrašai bei prisiminimai apie gyvenimo Vilniuje laikus. A. Rytmanas – šveicarų inžinierius, prieš Antrąjį pasaulinį karą „Sauer“ įmonės atsiųstas vadovauti Vilniaus autobusų garažui. Neprofesionalaus fotografo žvilgsnis suteikia galimybę pamatyti, kuo Vilnius gyveno Antrojo pasaulinio karo priešaušryje. Transporto istorijos eksperto Ričardo Žičkaus iniciatyva buvo parengta fotografijų paroda ir katalogas, papildytas prisiminimais. Lenkijos fondo „Pagalba lenkams rytuose“ finansuotas leidinys išleistas lenkų kalba.

	Ambrulevičiūtė, Aelita. Prabilę namai = Houses that talk: Žydų gatvės kasdienybė XIX–XX a. (iki 1940 m.) / Aelita Ambrulevičiūtė, Gintė Konstantinavičiūtė, Giedrė Polkaitė-Petkevičienė; [vertėjai Adomas Gricius, Gintė Konstantinavičiūtė]. – Vilnius: Aukso žuvys, [2018]. – 279, [1] p.: iliustr., faks., portr. Šis kultūrinis pažintinis gidas po Žydų gatvę – tarsi surastas pradingęs archyvas. Jame nuosekliu pasakojimu, nuotraukomis, brėžiniais ir kita medžiaga atkuriamas XIX-XX a. gatvės vaizdas: išlikę ir neišlikę pastatai, gyventojų vardai, jų veiklos barai ir kasdienio gyvenimo detalės. Knyga bus įdomi Vilniaus mylėtojams, žydų istorijos tyrinėtojams, esamiems ir buvusiems Žydų gatvės gyventojams, jų palikuonims, miesto gidams ir svečiams.
	Andriulytė, Algė. Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum / Algė Andriulytė; [vertėjai iš lenkų kalbos Danuta Balašaitienė, Giedrius Židonis, vertėja į anglų kalbą Aušra Simanavičiūtė]. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018. – 463 p.: iliustr., faks. Ferdinando Ruščico (Ferdynand Ruszczyc) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. F. Ruščico pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją. Knygoje „Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum” ne tik analizuojama F. Ruščico kūryba Vilniuje, bet ir gvildenami jo kilmės, studijų, kūrybos, socialinių ryšių klausimai iki vilnietiškojo periodo: siekiama rekonstruoti svarbiausius gyvenimo įvykius, pateikti juos platesniame dailės, kultūros ir visuomeninių procesų kontekste. Knygą „Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum” papildo gausi ikonografinė medžiaga, išsami santrauka anglų kalba. Prieduose pristatomi vilnietiškojo periodo F. Ruščico skelbtų straipsnių, skaitytų paskaitų, sakytų kalbų vertimai į lietuvių kalbą.
	Aukštadvaris per laiko tėkmę / [tekstus parengė Aukštadvario bendruomenė]; [vertėja Judita Gliauberzonaitė]. – Kaunas: Terra publica, [2018]. – 69, [3] p.: iliustr. Fotoalbume „Aukštadvaris per laiko tėkmę“ atskleidžiama Aukštadvario praeitis ir dabartis, gamtos grožis, kūrybingai veikiančios įstaigos, mokyklos, per pirmąjį Lietuvos šimtmetį čia gyvenantys darbštūs ir Aukštadvarį mylintys žmonės.
	Junevičius, Dainius. Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas / Dainius Junevičius; [knygos dailininkė Rasa Janulevičiūtė]. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018. – 790, [1] p.: iliustr., nuotr., faks., žml. Naujausioji Lietuvos fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus knyga skirta XIX a. fotografui Abdonui Korzonui (apie 1824 – apie 1874). Nors Korzono ateljė Vilniuje veikė vos kelis metus, jis mums svarbus dėl to, kad apie 1860 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti miestą ir jo apylinkes. Tai kruopščiai ištirta ir įdomiai parašyta Lietuvoje dirbusio fotografo biografija. Knygoje skaitytojas pamatys A. Korzono nusifotografuotų žmonių portretų galeriją, ankstyviausias Vilniaus nuotraukas, o su specialiais akiniais išvys seniausius Lietuvos 3D vaizdus. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, grafika, dokumentais, žemėlapiais ir planais, archyvinių dokumentų faksimilėmis. Autorius spalvingą pasakojimą apie Abdono Korzono gyvenimą, veiklą ir dalyvavimą 1863 m. sukilime kuria remdamasis spausdintais šaltiniais ir Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Prancūzijos archyvuose, muziejuose bei bibliotekose surinkta archyvine medžiaga. Skaitytojai taip pat sužinos daug intriguojančių faktų apie to laikmečio kasdienybę ir sukilimo eigą Vilniaus gubernijoje. Išsamūs vietovaizdžių nuotraukų aprašymai padeda pažvelgti į XIX a. septintojo dešimtmečio pradžios Vilnių tuo metu gyvenusių žmonių akimis. Labai vertingos knygoje pateiktos A. Korzono nufotografuotų žmonių biografijos.
	Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos: atgal į periferiją. – [Vilnius]: Gatvės gyvos, [2018]. – 300 p.: iliustr., faks., žml.  Alberto Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“ kviečiama susipažinti su Savanorių prospekto pramone, blokiniais Karoliniškių kvartalais, žila Verkių senove, „kolonijine“ Pavilnio praeitimi, menkai pažįstamu Lentvariu ir dar daugybe kitų objektų, nepatenkančių į tradicinį turistinį taką. Knygos turinys gausiai iliustruotas istorinėmis nuotraukomis, senais žemėlapiais, iškarpomis iš laikraščių, gamyklų lankstinukų. Knyga sudaryta taip, kad ją būtų galima ne tik skaityti, bet ir naudoti kaip kelionių vadovą – kiekvieno skyriaus pradžioje pateikti 4–7 km ilgio maršrutai, kuriuos išbandę papildysite savo žinias gyvu prisilietimu prie miesto istorijos.
	Kitkauskas, Napaleonas. Vilniaus arkikatedros požemiai / Napalys Kitkauskas; Lietuvos kultūros politikos institutas. – Vilnius: "Kultūros" leidykla, [2018]. – 127, [1] p.: iliustr.  Architekto Napaleono Kitkausko knygoje „Vilniaus arkikatedros požemiai“ aptariami daugiau kaip dvidešimt metų vykdyti istoriniai, architektūriniai, archeologiniai vieno reikšmingiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų, svarbiausios Lietuvos katalikų šventyklos – Vilniaus arkikatedros požemių tyrimai. Pateikiama Lietuvos didžiųjų kunigaikščių mauzoliejaus kūrimo istorija. Analizuojamos prielaidos, ar dar netyrinėtose požemių vietose galėtų būti Vytauto Didžiojo kapavietė ir palaikai.
	Klimka, Libertas. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos / Libertas Klimka; [iliustracijos Vilijos Mačiulytės]. – 2-asis patais. ir papild. leid. – Vilnius: Žara, [2018]. – 423, [1] p.: iliustr. Skaitytojų susidomėjimo sulaukė Liberto Klimkos knyga „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“. Išleistas jau antras šios knygos leidimas. Čia rašoma apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje. Pasakojama apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorijos faktus, kurie turėjo didelę įtaką miesto raidai. Čia pat pateiktos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Rašoma ir apie vilniečių spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų kultūrai. Leidinį sudaro tekstai, per pažinimą skatinantys miestą mylėti ir jį globoti. Kursyvu išskirti tekstai, panašesni į laiko pagražintus ir nušlifuotus kuriozus ar net anekdotus.
	Lietuvos valdovo žodis pasauliui: atveriame mūsų žemę ir valdas kiekvienam geros valios žmogui: Gedimino laiškų pirmųjų skaitymų tekstai: iš 2018–2022 m. įgyvendinamų tarptautinių parodų, skirtų pasirengti Vilniaus 700 metų jubiliejui, ciklo "Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai": katalogas. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018. – 24, [1] p., įsk. virš.: iliustr., faks. Tai pirmosios parodos iš 2018–2022 m. įgyvendinamų tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirtų pasirengti Vilniaus 700 metų jubiliejui, katalogas. Parodoje eksponuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas, rašytas 1323 m. sausio 25 d., juo krikščionys pirkliai, kariai, amatininkai, žemdirbiai ir dvasininkai iš viso pasaulio, ypač Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno miestiečiai, kviečiami atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Šis laiškas itin svarbus, nes tai pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame paminėtas Vilnius. Šis Gedimino laiškas parašytas lotynų kalba, atvežtas iš Latvijos valstybinio istorijos archyvo Rygoje. Kataloge pristatomas bendras laiško kontekstas, Gedimino veikla bei lietuvių literatūroje vaizduojami Gedimino laiškų fragmentai.
	MO muziejus, Vilnius = MO Museum, Vilnius / [atsakingosios redaktorės Daina Narbutienė, Ugnė Paberžytė, Ieva Stasevičiūtė]; [vertėjai Darius Sužiedėlis, Irena Jomantienė]. – [Vilnius]: MO muziejus, [2018]. – 180, [4] p., įsk. virš.: iliustr. MO muziejus – modernaus meno muziejus Vilniuje, įsikūręs buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje. Muziejaus kolekciją sudaro lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių menininkų-modernistų kūriniai, sukurti nuo „atšilimo“ laikotarpio (maždaug nuo 1960 m.) iki nepriklausomybės atgavimo bei nepriklausomoje Lietuvoje kuriančių šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbai. Rinkinys yra nuolat papildomas, šiuo metu jį sudaro apie 4500 kūrinių. Knyga supažindina su Modernaus meno muziejaus istorija, pastato projektu, eksponuojamos kolekcijos darbais.
	Monty, Paul. Vilniaus kelrodis: 1918-ųjų miesto veidas / Paul Monty ; iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis; redagavo Giedrė Sodeikienė ; su Laimono Briedžio įvadu. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 222, [4] p.: iliustr.  „Vilniaus kelrodis“, unikalus dingusio Vilniaus gidas, pasirašytas Paulio Monty slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išleistas vokiškai Vilniuje 1918 m. Tai pasakojantis žemėlapis, leidžiantis palyginti dabartinį miestą su 1918-ųjų Vilniumi. Leidinyje kviečiama tuometinį vokiečių karį mieste atrasti, kas nepriklauso karui, o vietinį gyventoją – įžvelgti, kas per karą išliko nepakitę.
	Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius / sudarytoja Zita Medišauskienė; [iliustracijas straipsniuose piešė Audronė Uzielaitė, Aliona Voronič]. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2018-. – kn. : iliustr., faks. [Kn.] 1. – 2018 (Vilnius : Petro ofsetas). – 207, [1] p.: iliustr., faks. – Aut.: Domininkas Burba, Zita Medišauskienė, Vytautas Petronis, Jolita Sarcevičienė, Tatjana Voronič. – Bibliogr.: p. 206-207. Straipsnių ir publikacijų rinkinys „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius“ itin vaizdžiai perteikia Vilniaus ir vilniečių gyvenimą, kunkuliavusį XVIII–XX a. pradžioje. Knygos dalyje, skirtoje XVIII a. Vilniui, parodyta privati miestiečių erdvė – gyvenamieji namai, kurių duris pravėrus ryškėja patalpų planavimas ir funkcijos, apstatymas, miestiečių apranga ar turėti prabangos daiktai. Anų laikų vilniečių kasdienybę iliustruoja tekstas apie smurtą prieš moteris ir moteris smurtininkes, apie gajas burtų ir raganavimo tradicijas. Remiantis gausiais Vilniaus žurnalistų feljetonais, išspausdintais XIX a. antros pusės laikraščiuose, pristatomos vilniečių pramogos mieste ir užmiestyje, dažni vieši renginiai, margas nuolat šurmuliuojančios gatvės paveikslas, nenuilstanti prekyba ir mugės, miestiečių apdarai, kolektyvinio masinio kraustymosi tradicijos ir daugybė kitų unikalių miesto kasdienybės detalių. Taip pat knygoje aprašomos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios nelaimės ir nusikaltimai, parodoma augančio ir modernėjančio miesto tamsioji pusė. Prisimenamos miesto bendruomenės pastangos gerinti mažųjų vilniečių gyvenimo ir laisvalaikio sąlygas, organizuoti pirmąsias vaikų vasaros stovyklas, spręsti vaikų nusikalstamumo problemas dvidešimto šimtmečio pradžioje.
	Pocevičius, Darius. Istoriniai Vilniaus reliktai, 1944-1990. – [Vilnius]: Kitos knygos, [2018]-. – d.: iliustr., faks. D. 1. – 2018 ([Vilnius] : BALTO print). – 999 p.: iliustr., faks.  „100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį, 1944–1990 m., laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Leidinyje papasakotos istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.| Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
	Puzynina, Gabriela. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815-1843 metų dienoraštis / Gabrielė Giunterytė-Puzinienė; iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 534, [2] p.: iliustr. – Orig. antr.: W Wilnie i w dworach litewskich. – Bibliogr. komentaruose: p. 457-485. – Pavardžių r-klė / sudarė Reda Griškaitė, p. 487-534. Poetės, dramaturgės Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis lietuvių kalba jau buvo publikuotas 2005 m. Šioje atsiminimų knygoje „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“ pristatomas XIX a. pirmosios pusės Vilniaus kultūrinis ir akademinis gyvenimas, 1830-1831 m. sukilimo bei represijų atgarsiai. Autorė pasakoja apie garsiausias to meto Lietuvos ir Lenkijos šeimas, pristato karūnuotas galingiausių to meto valstybių asmenybes, daug dėmesio skiria moterims, atskleisdama įvairiapusę kūrybinę tos epochos moters prigimtį. Tai XIX a. istorijos šaltinis.
	[Rudaševskis, Icchokas]. Vilniaus geto dienoraštis = טאגבוך פון ווילנער געטא / [Icchokas Rudaševskis]; [vertimas, sudarymas, įvadas: Mindaugas Kvietkauskas]; [vertimas į jidiš k., dienoraščio komentarai: Akvilė Grigoravičiūtė]. – Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, [2018]. – 337, [15] p.: iliustr., faks., portr. Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ – Mindaugo Kvietkausko iš originalo (jidiš) kalbos į lietuvių kalbą išverstas penkiolikmečio berniuko Icchoko Rudaševskio (1927–1943) dienoraštis. Jis rastas 1944 m. liepą vieno Dysnos gatvės namo, buvusio Vilniaus geto teritorijoje, palėpėje. Dienoraštis apipavidalintas knygų dailininkės Sigutės Chlebinskaitės. Šie užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis. Dienoraštyje daug pasakojama apie gete atsikūrusią realinę gimnaziją, moksleivių kultūrinę veiklą, geto teatrą, išlikti bandančios bendruomenės vidinį susiskaldymą, atsirandančias vidines geto kastas.
	Sveika, Mergele!: Vilniaus arkivyskupijos marijinės ikonografijos aspektai / sudarytoja Tojana Račiūnaitė ; [monografijos tekstai: Rūta Janonienė, Aušra Vasiliauskienė, Tojana Račiūnaitė, Dalia Panavaitė]; [katalogo tekstai: Rūta Janonienė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Rita Pauliukevičiūtė, Tojana Račiūnaitė, Aušra Vasiliauskienė]. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla: Bažnytinio paveldo muziejus, 2018. – 381, [2] p.: iliustr. Knygoje „Sveika, Mergele!: Vilniaus arkivyskupijos marijinės ikonografijos aspektai“ nagrinėjama ir šiandien malonėmis garsėjančių, ir jau kulto apeigose nedalyvaujančių senųjų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų ikonografija, pamaldumo tradicijos, pristatomi kai kurių paveikslų fizikiniai ir cheminiai tyrimai, restauratorių ir menotyrininkų darbą vainikuojantys atradimai. Žymių mokslininkų patirtis ir įžvalgos, archyviniai ir empiriniai tyrimai, istorinių šaltinių, poetinių tekstų ir atvaizdų ikonografijos apibendrinimai – tai skirtingos priemonės, kuriomis papasakota Švč. Mergelės Marijos atvaizdų Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose istorija, nušviesta sudėtinga ir įvairialypė jų ikonografija ir ikonologija.
	Urbanavičius, Vytautas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje. – Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. – 223, [1] p.: iliustr. Archeologo Vytauto Urbanavičiaus knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje“ – tai serijos „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų studijos“ XXIX tomas. Vilniaus katedra – ne vien tikinčiųjų šventovė, istorijos, architektūros bei kultūros ir meno paminklas. Ji yra ir panteonas. Čia keletą šimtmečių buvo laidojami patys žymiausi Katalikų bažnyčiai ir valstybei nusipelnę žmonės – valdovai, vyskupai, kunigaikščiai, didikai, kultūros ir meno mecenatai, jų šeimų nariai. XX a. pradžioje buvo atrasti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Aleksandro, Elžbietos ir Barboros kapai, nustatyta didžiųjų kunigaikščių giminės rūsio vieta. Šiame rūsyje 1430 m. palaidotas ir Vytautas Didysis. Į šį leidinį stengtasi sudėti iki šiol atliktų Katedros tyrimų faktus, daugiausia dėmesio skiriama kapams, jų vietai nustatyti, kapų tyrimams nušviesti.
	Uzdila, Juozas Vytautas. Istoriko Jono Aničo Vileišiada. – Vilnius: Gairės, 2018. – 93, [1] p.: iliustr., faks., portr.  Knygoje apžvelgiamos istoriko Jono Aničo knygos – analitiška, istorinių šaltinių pagrindu sukurta šešiatomė Vilniuje gyvenusios ir dirbusios Vileišių giminės istorija. Vileišiada – originalus paminklas lietuvių šviesuolių giminei, kurios trys kartos žadino mūsų tautą, kūrė ir stiprino suverenią Lietuvos valstybę.
	Vaiseta, Tomas. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija (1944-1990): monografija. – Vilnius: Lapas, 2018. – 270, [1] p. Istoriko ir rašytojo Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis. Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ analizuojama Vilniaus psichiatrijos ligoninės istorija, pasakojama apie psichiatriją sovietmečiu (1944–1990), nagrinėjamas ligoninės darbas.
	Valstybė – Lietuva. Sostinė ‒ Vilnius: 1918 – 100 – 2018: albumas / sudarė Eugenijus Ivanauskas. – Kaunas [i.e. Alytus]: Netimeras, 2018. – 507, [1] p.: iliustr., faks., portr. Albume pateikiamos koncentruotos žinios apie svarbiausius 1918–1940 m. Lietuvos įvykius, sutelkiant dėmesį į valstybės valdymo struktūras ir visuomenines organizacijas bei daugiau kaip 200 temų iliustruojantys vaizdai. Leidinyje yra ir su Vilniaus apskritimi susijusių nuotraukų.
	Vilniaus paveikslų galerijos vadovas / parengė Dalia Tarandaitė. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018. – 95, [1] p.: iliustr., portr. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerija, veikianti beveik pusšimtį metų, 1994 m. įsikėlė į dabartines patalpas Chodkevičių rūmuose, Didžiosios gatvės pradžioje. Šis vadovas pristato 2000 m. lapkričio mėn. baigtą rengti nuolatinę ekspoziciją. Atsižvelgus į pačių rūmų istorinę ir architektūrinę vertę, ekspozicija sudaryta iš dviejų – įvadinės ir pagrindinės – dalių. Pirmojoje atkurtas XIX a. rūmų interjeras, paveikslai ir skulptūros primena to meto Vilnių ir vilniečius. Pagrindinėje dalyje chronologine seka supažindinama su Lietuvos dailės raida nuo XVI a. iki Pirmojo pasaulinio karo. Vadovas yra kišeninio formato, itin gausiai iliustruotas, jo tekstas supažindina su Lietuvos dailės istorija, žymiausiais atskirų epochų dailininkais ir paveikslais. Informacija pateikta pagal ekspozicinių salių išsidėstymą.
	pagal ekspozicinių salių išsidėstymą.   Vilniaus universiteto simboliai: herbas, akademinės regalijos ir tradicinės ceremonijos / [teksto autoriai Ramūnas Kondratas, Vaiva Kubeckienė]; [priedą iš lenkų kalbos vertė Vytautas Gricius, Irena Katilienė, o teksto dalis iš lotynų kalbos – Irena Katilienė]. – Vilnius: [Vilniaus universitetas]: Vilniaus universiteto leidykla, 2018. – 87, [1] p.: iliustr., faks., portr. Vilniaus universiteto simboliai (herbas, rektoriaus regalijos, tradicinės ceremonijos) yra neatsiejami nuo šios aukštosios mokyklos istorinių virsmų. Vilniaus universiteto rektoriaus regalijos ir herbas – tai universiteto teisių, akademinės savivaldos simboliai. Nuo universiteto įkūrimo šie atributai buvo naudojami iškilmingomis progomis: pradedant ir baigiant mokslo metus, ginant doktoratus, priimant Universitete aukšto rango asmenis, valstybinių ir bažnytinių švenčių metu. Universiteto regalijų ir svarbiausių simbolių reikšmė ilgą laiką prilygo karališkosioms. Šiame leidinyje siekiama pristatyti pagrindinius minėtų atributų elementus, kūrėjus ir istorinius etapus. Taip pat norima Vilniaus universiteto simbolinę atributiką atskleisti kaip aktualų iki šių dienų išlikusį paveldą, kuris telkia akademinę bendruomenę ir padeda atpažinti universitetą kaip ilgas tradicijas turinčią instituciją.
	Žemaitkiemis – mūsų tėvų ir protėvių žemė / [sudarė R. Mikutienė, G. Mikutis]. – 2-as papild. ir patais. leid. – Ukmergė: Valdo leidykla, 2018. – 109, [1] p.: iliustr., portr. 76 puslapių apimties leidinyje „Žemaitkiemis – mūsų tėvų ir protėvių žemė“ patalpinta 16 straipsnių, atspindinčių Ukmergės r. esančio miestelio, šv. Kazimiero bažnyčios, mokyklos, bibliotekos, kitų miestelyje esančių įstaigų istorijas. Aprašytas Žemaitkiemio meteoritas, pakliuvęs ir į neseniai sukurtą Žemaitkiemio herbą, keli prie miestelio tyvuliuojantys ežerai, ūkininko Z. Vaičiulio ūkio istorija ir dabartis... Knygelėje spausdinamas straipsnis apie poetą Vladą Šlaitą, čia praleidusį savo vaikystę, publikuojami keli jo eilėraščiai. Leidinys gana gausiai iliustruotas spalvotomis, dabarties įvykius įamžinusiomis, fotografijomis, iš archyvų ir asmeninių albumų atkeliavusiomis, ankstesnį miestelio ir jo žmonių gyvenimą atspindinčiomis nuotraukomis.

	Académie de Vilna : Vilniaus piešimo mokykla 1866-1915 = Vilnius drawing school : parodos katalogas : Nacionalinė dailės galerija 2017 m. 4 d. - lapkričio 26 d. / sudarytoja Jolanta Širkaitė ; [vertėja Aušra Simonavičiūtė]. - Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017 (Vilnius : Petro ofsetas). - 365, [3] p. : iliustr. Kataloge apžvelgiama Vilniaus piešimo mokyklos veikla 1866–1915 m. – mokyklos įkūrimo istorija, veiklos pobūdis, dailės dėstymo ypatumai. Išsamiai pristatomi su mokykla susiję dailininkai bei jų darbai.
	Čiurlionio namai Vilniuje: istorija ir veikla / Vytautas Landsbergis, Remigija Bukaveckienė, Nida Gaidauskienė, Rokas Zubovas ; [sudarytojai: Nida Gaidauskienė, Rokas Zubovas] ; [dokumentiniai filmai Rimvydas Markeliūnas]. - Vilnius : Čiurlionio namai, 2017 (Vilnius : Petro ofsetas). - 215, [1] p. : iliustr., faks., portr. + 1 vaizdo diskas (DVD). Čiurlionio namai yra memorialinis kultūros centras, teikiantis visuomenei informaciją apie M. K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą, taip pat organizuojantis įvairius renginius, susijusius su M. K. Čiurlioniu bei jo epocha ir su šiandieninės kultūros aktualijomis. Knygoje prof. Vytautas Landsbergis aprašo kompozitoriaus gyvenimą ir veiklą Vilniuje, doc. Remigija Bukaveckienė pasakoja, kaip buvo sukurti MKČ namai, dr. Nida Gaidauskienė apžvelgia MKČ namų veiklą 1995–2015 m. Knygą papildo trys tapytojo R. Markeliūno sukurti dokumentiniai filmai, skirti profesoriui Vytautui Landsbergiui, docentei Remigijai Bukaveckienei ir buvusiam MKČ namų direktoriui Stanislovui Urbonui. Leidinys skirtas dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio namų muziejaus 20-mečiui.
	Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos : gidas po miesto periferiją / Albertas Kazlauskas. - Vilnius : Gatvės gyvos, 2017 (Vilnius : Standartų sp.). - 261, [1] p. : iliustr., faks., žml. Autorius siekė kuo labiau atsiriboti nuo Senamiesčio ir kitų visiems ir taip gerai žinomų objektų. A. Kazlauskas nusprendė eiti gilyn į Vilniaus pakraščius ir remdamasis ekskursijomis, kurias veda po įvairius Vilniaus mikrorajonus, aprašė vietoves, į kurias daugelis neatkreipia dėmesio ir žino apie jas labai mažai. Kaip pažymi autorius, viena stipriausių šios knygos pusių yra nuotraukos, kurios pasakoja istoriją ir padeda labiau pajausti Vilniaus dvasią. Knygą sudaro 11 maršrutų su žemėlapiais, išsamiais objektų aprašymais, vertinga archyvine medžiaga.
	Kraševskis, Juzefas Ignacas. Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 / [iš lenkų kalbos vertė Irena Katilienė]. - Vilnius : Mintis, 2014-. - 4 t. : iliustr., faks., geneal. schem., portr. - Orig. antr.: Wilno od początków jego do roku 1750. T. 2 / iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, iš lotynų kalbos vertė Antanas Vitkauskas. - 2017 (Vilnius : Spauda). - 471, [1] p. : iliustr. 1840–1842 m. lenkų kalba išleista keturtomė Vilniaus miesto istorija nuo pat jo pradžios iki 1750 metų – įspūdingas XIX a. lenkų rašytojo, istoriko, publicisto, leidėjo Juzefo Ignaco Kraševskio palikimas. Veikalas perpasakoja dabar jau daugelį neegzistuojančių, neprieinamų šaltinių, kritiškai vertina tuose šaltiniuose aprašomus įvykius ar faktus. Pirmą kartą lietuvių kalba išleistos J. I. Kraševskio istorinės monografijos „Vilnius nuo jo pradžios iki 1750“ antrajame tome – miesto istorija nuo 1632 m. iki 1750 m. Leidinyje pateikiama Vilniaus katalikų bažnyčių, vienuolynų kronika nuo pat jų įkūrimo. Atskiras skyrius supažindina su Vilniaus vyskupais.
	Kraševskis, Juzefas Ignacas. Vilnius per amžius / Juzefas Ignacas Kraševskis ; [sudarė ir vertė Kazys Uscila]. - Vilnius : Briedis, 2017 (Vilnius : Standartų sp.). - 117, [1] p. : iliustr., faks., žml. Gausioje J. I. Kraševskio kūrinių bibliografijoje nepavyks surasti knygos „Vilnius per amžius“, nes tokios tiesiog nėra. Ją sumanė ir taip pavadino leidinio sudarytojas Kazys Uscila, į vieną vietą sudėjęs Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio (J. I. Kraszewski, 1812–1887) kūrinių fragmentus. Knygą sudaro prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojamas XVI a. pabaigos – XIX a. pirmos pusės Vilnius ir jo gyventojai. Į Vilniaus gyvenimą J. I. Kraševskis žvelgia įvairiais aspektais. Jis pasakoja apie bažnyčias ir religines šventes, palėpėse organizuojamus vaidinimus, Vilniuje leidžiamus laikraščius ir knygynus, puikiuosius parkus ir prašmatniuosius dvarus ir kt.
	Liubavas : Rapolas Slizienis / sudarė ir parengė Gintaras Karosas. - [Joneikiškės, Vilniaus r.] : Europos parkas, 2017 (Vilnius : Petro ofsetas). - 150, [1] p. : iliustr. Knygoje panaudota 2016 m. rugsėjo 8 d. Europos parko muziejuje ir Liubavo dvaro sodyboje vykusios mokslinės konferencijos „Rapolas Slizienis – tiltas tarp paribio tautų“, skirtos Liubavo dvare gyvenusiam ir kūrusiam garsiam XIX a. lietuvių skulptoriui Rapolui Slizieniui (1804–881), medžiaga. Pateikiama daug faktų iš Liubavo dvaro istorijos, jos valdytojus, čia buvusius meno kūrinius, dabar įsteigtą Liubavo dvaro malūną-muziejų ir kt.
	Matonienė, Liuda. Vilnius: meilės stotelės : romantiškasis miesto žemėlapis / Liuda Matonienė. - Vilnius : Tyto alba, 2017 (Vilnius : BALTO print). - 215, [1] p. : iliustr., portr. Profesionalios gidės pirmoji knyga apie Vilnių. Daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių senajame Vilniaus žemėlapyje. Pagaulūs, intriguojantys pasakojimai apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorines miesto raidos detales, o kartais leidžia kitaip pažvelgti ir į aprašomas asmenybes.
	Onuškis / [sudarytoja Živilė Driskiuvienė]. - Vilnius : Versmė, 2017. - 1569, [3] p. : iliustr., faks., nat., portr., žml. ; 27 cm. - (Lietuvos valsčiai, kn. 34). „Lietuvos valsčių“ serijoje išleista knyga apie nedidelį Dzūkijos miestelį – Onuškį ir jo apylinkes. Monografijoje aprašyta Onuškio (Trakų r.), Grendavės, Dusmenų, Žilinų ir Vytautavos apylinkių gamta, svarbiausi šio krašto istorijos raidos etapai, parapijų, kaimų, giminių istorijos, partizanų kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės, tremtinių atsiminimai, švietimas ir kultūra, papročiai, tradicijos, Onuškio krašto kalbos ypatybės, tarmės ir tautosakos lobiai, įamžinti žmonės, kurie paliko šiame krašte ryškius pėdsakus. Leidinys gausiai iliustruotas istorinėmis bei dabarties nuotraukomis, brėžiniais, žemėlapiais.
	Pabradė / [sudarytojai Kęstutis Marcinkevičius, Laima Markauskienė]. - Vilnius : Versmė, 2017. - 476, [2] p. : iliustr., faks., portr., žml. - Santr. angl.„Lietuvos valsčių“ serijos įžanginėje monografijos „Pabradė“ knygoje aprašytas Baliulių pilkapynas, 1941 m. Laisvės kova Pabradės valsčiuje, 1943–1945 m. Pabradės krašto istorijos ir kultūros paveldas, Pabradės miesto bendruomenės „Domus“ veikla, Pabradės „Ryto“ gimnazijos istorija ir dabartis, Pabradės miesto biblioteka, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Pabradės grupės veikla ir Pabradės savivalda. Taip pat nagrinėjama lenkų kalbos vartosenos raida Pabradėje, vietovės tiltų sociolingvistinis aspektas, Pabradės sąsajos su Lenkijos valstybės veikėju maršalu Juzefu Klemensu Pilsudskiu.
	Poškus, Vidas. Menininko dirbtuvė : 42 istorijos / Vidas Poškus. - Vilnius : Tyto alba, 2017. - 308 p. : iliustr. Vidas Poškus - dailės kritikas, parodų kuratorius, tapytojas pasakoja 42 menininkų, tarp jų ir vilniečių, istorijas. Autorius lankosi menininkų, kurių kūrybą mėgsta ir vertina dirbtuvėse, pas kūrėjus, kuriuos pažįsta. Didelė dalis knygoje minimų dirbtuvių įkurtos nestandartinėse erdvėse, keistose Vilniaus vietose, į kurias sunku patekti žmogui iš šalies. Pagrindinė tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo apie menininkų dirbtuves misija - per kūrėjų darbo vietas pabandyti rasti raktą į jų kūrybą ir į pačias asmenybes.
	Pranaitytė, Elė. Vilniaus senamiestis per 3 valandas / Elė Pranaitytė ; [dailininkė Asta Puikienė]. - Vilnius : [Tyto alba], 2017 (Vilnius : Standartų sp.). - 194, [6] p. : iliustr. Knygos autorė Elė Pranaitytė – vilnietė, gidė, anglų kalbos mokytoja, keliautoja. Jos pirmoji knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“ – tai pasivaikščiojimas Vilniaus senamiesčiu per trys valandas. Autorė veda keliautoją po lankytinus senamiesčio objektus, pasakoja istoriją, atkreipdama dėmesį į Vilniaus miesto reikšmę europiniame kontekste.
	Samalavičius, Almantas. Nuo nekropolio iki akropolio : Vilniaus miestovaizdžio metamorfozės. - Vilnius : Kultūros barai, 2017 (Vilnius : Spauda). - 190, [2] p. : iliustr. Leidinyje analizuojamos Vilniaus urbanistikos, miestovaizdžio ir viešųjų sostinės erdvių problemos. Knygos autorius kultūrologas, humanitarinių ir menotyros mokslų daktaras Almantas Samalavičius, plėtodamas iškilių praėjusio amžiaus analitikų Lewiso Mumfordo ir Jane`s Jacobs tradiciją, aptaria, kaip drastiškai per pastaruosius tris dešimtmečius pakito urbanistinė Vilniaus struktūra, nagrinėja priežastis, kodėl šis nuostabus miestas taip sparčiai praranda vietos dvasią, saugotą net okupacijų ir kolonizacijų laikais.
	Sarcevičius, Saulius. Kreivoji pilis: tarpdisciplininių tyrimų atvejis / Saulius Sarcevičius, Oksana Valionienė, Virgilijus Pugačiauskas ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2017 (Vilnius : Petro ofsetas). - 283, [1] p. : iliustr. Nagrinėjama viduramžių Vilniaus vienos iš trijų pilių – Kreivosios pilies (lot. Curvum Castrum) – problematika. Tik XX a. 4-7 dešimtmečiuose lokalizavus šią pilį dabartinėje Kalnų parko teritorijoje ir atlikus vėlesnius archeologinius tyrimus įsitikinta, kad šioje vietoje buvo įkurtas visas miestas, tad iškilo būtinybė nustatyti jo ryšį su Žemutine ir Aukštutine pilimis. Tarpdisciplininių tyrimų duomenų pagrindu, taip pat remiantis anksčiau vykdytų archeologinių tyrimų analize, atkurtas Vilniaus viduramžių Kreivosios pilies pirminis reljefas, sprendžiama šios pilies įtaka miesto genezei.
	Siuvinėtas dangus : Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV-XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai / sudarytoja ir tekstų autorė Rita Pauliukevičiūtė ; [vertėja Aušra Simanavičiūtė]. - Vilnius : Bažnytinio paveldo muziejus, 2017 (Vilnius : Petro ofsetas). - 221, [2] p. : iliustr.  Siuvinėtas dangus“ – antroji Bažnytinio paveldo muziejaus knyga, skirta liturginei tekstilei, kurioje publikuojami muziejaus fonduose saugomi vertingiausi ir unikaliausi siuvinėti liturginiai drabužiai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių. Knygoje pristatomi seniausi ir vieninteliai Lietuvoje išlikę siuviniai, liudijantys viduramžių siuvinėjimo tradiciją, spėjusią pasiekti Lietuvą po krikšto 1387 metais. Chronologiškai išdėstytos knygos dalys atspindi gotikos, baroko, rokoko ir klasicizmo stilių kaitą bei XIX ir XX a. dekoratyviojo bažnytinio meno krypčių įvairovę.
	Svečin, Aleksandr. Kovose prie Vilniaus : caro pulkininko atsiminimai [vertėjas Vitalijus Michalovskis]. - Vilnius : Briedis, 2017. - 297, [3] p. : iliustr., portr., žml. Knygoje pasakojami Pirmojo pasaulinio karo dalyvio, carinės kariuomenės pulkininko Aleksandro Svečino atsiminimai apie 1915 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje Maišiagalos ir Vilniaus apylinkėse vykusias kovas su kaizerio kariuomene, aprašytas didysis rusų armijos atsitraukimas į dabartinės Gudijos teritoriją. Skaitytojams pristatoma mažai pažįstama Didžiojo karo niokojama 1915 m. Rytų Lietuva.
	Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių / Irena Vaišvilaitė ; [fotografas Andrej Vasilenko]. - Vilnius : "Baltų lankų" leidyba, [2017] ([Silakrogs] : PNB Print Ltd). - 349, [3] p. : iliustr. Tai nuoseklus kultūrinis vadovas po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių. Nuolat pabrėžiama, kad Vilniuje sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas, tačiau ne tik tai, bet ir ilgalaikė Rytų ir Vakarų, arba graikų ir lotynų, krikščioniškųjų tradicijų kaimynystė Lietuvos sostinėje yra išskirtinė Europoje. Leidinyje kalbama apie Rytų ir Vakarų krikščionybės palikimą ir dabartį Vilniuje, suprantamai atskleidžiamos ir susiejamos su šių dienų patirtimi pamirštos arba dabarties kasdienybei tolimos kultūros vertybių prasmės. Knyga siekiama atgaivinti pasivaikščiojimų žanrą ir urbanistiniame Vilniaus audinyje išskirti su religiniu miesto gyvenimu susijusias temas. Pasivaikščiojimų žanras turėtų skaitytoją įspėti ir apie kitą knygos savitumą - tai ne žinynas, o asmeniškas pasakojimas, kuriame nestinga įspūdžių, nuomonių ir prisiminimų.
	Kazio Varnelio namai-muziejus: trumpas gidas po muziejų / [parengė Daliutė Ivanauskaitė, Aistė Bimbirytė-Mackevičienė]. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, [2017]. - 94, [2] p. : iliustr., faks. Leidinyje pristatomi dailininko, kolekcininko Kazio Varnelio (1917–2010) namai-muziejus. Nedidelėse salėse, kur gausu senosios gotikinės architektūros detalių, įrengtos istorinės grafikos, žemėlapių ir Vakarų Europos skulptūros ekspozicijos, jas papildo renesansinių, barokinių baldų ansambliai ir K. Varnelio kūrybos abstrakcijos. Penkiasdešimt metų kaupta ir Lietuvai padovanota K. Varnelio kolekcija esmingai praturtina Lietuvos kultūros vertybių rinkinius, užpildo Lietuvoje turimų kolekcijų spragas, pristato naujus eksponavimo principus. Knygoje yra informacijos apie muziejaus įkūrėją Kazį Varnelį, paskelbta trumpa muziejaus pastatų istorija.
	Venclova, Tomas. Vilniaus vardai / Tomas Venclova. - Nauja laida. - [Vilnius] : R. Paknio leidykla, 2017 ([Vilnius] : Petro ofsetas). - 446 p. : iliustr., faks., portr. Knygoje pasakojama apie Vilniuje – nuo pat jo įkūrimo iki mūsų dienų – gyvenusius, dirbusius, apsilankiusius ir miesto istorijoje pėdsaką palikusius žmones. „Vilniaus asmenybių galerija – vienas netikėčiausių reginių, kurie yra atsiskleidę man prieš akis“, – rašo pats autorius šios knygos įžangoje.
	Vilniaus arkikatedros mįslės / [kūrybinė grupė: Violeta Indriūnienė, Rita Pauliukevičiūtė, Alina Pavasarytė, Birutė Valečkaitė] ; [dailininkai Artur Shirin, Justina Norkutė-Širin]. - Vilnius : Bažnytinio paveldo muziejus, [2017] (Vilnius : S. Jokužio l-kla-sp. Vilniaus fil.). - [18] p. : iliustr. „Vilniaus arkikatedros mįslės“ – pirmas leidinys vaikams apie žymiausią Lietuvos šventovę, kurią pažinti svarbu ne vien suaugusiems. Daugybė į pažintinę knygelę įtrauktų kūrybinių užduočių ir galvosūkių padeda jauniesiems skaitytojams lengviau ir įdomiau suprasti informaciją apie katedros istoriją ir dabartį, jos požemiuose palaidotas asmenybes ir mūruose paslėptus lobius.
	Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika : vadovas / sudarytoja Alina Pavasarytė ; [fotografai Arūnas Baltrėnas, Evaldas Lasys, Antanas Lukšėnas, Aloyzas Petrašiūnas, Kęstutis Stoškus, Birutė Vijeikienė]. - Vilnius : Bažnytinio paveldo muziejus, 2017. - 93, [2] p. : iliustr. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika – viena seniausių ir svarbiausių katalikų šventovių Lietuvoje. Katedros istorinę ir dvasinę svarbą iki šiol liudija joje išlikusios didikų funduotos koplyčios, įvairių laikotarpių dailės, skulptūros, auksakalystės šedevrai, kelios dešimtys memorialinių lentų, antkapinių paminklų, epitafijų. „Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos vadovas“ praplečia pažintį su šiuo ilgametės katedros istorijos paveldu, taip pat supažindina su neatskiriamos katedros dalies – jos varpinės – raida ir dabartine ekspozicija.
	Wołkanowska-Kołodziej, Ewa. Vilnius. Šeimos skonių istorija / Ewa Wołkanowska-Kołodziej ; receptai Genowefos Wołkanowskos ; [vertėja Irena Aleksaitė]. - Kaunas : Terra publica, [2017] (Spausd. Latvijoje). - 301, [1] p. : iliustr. „Vilnius. Šeimos skonių istorija“ – tai ne tik Vilniaus krašto lenkų šeimos istorija ar receptų knyga. Tai savotiškas turistinis gidas po Vilnių ir jo apylinkes, mitybos tradicijų studija, kalbos skirtumų tarp Vilniaus krašto bei Lenkijoje gyvenančių lenkų apžvalga.
	Briedis, Laimonas. Vilnius : Reisen in die ferne Nähe / Laimonas Briedis ; aus dem Englischen von Cornelius Hell, Jelena Dabić, Mascha Dabić, unter Mitarbeit von Veronika Zoidl. - Klagenfurt : Wieser, 2017. - 282 p. : iliustr., faks., žml. Vilnius, senoji Lietuvos sostinė, jau nuo Viduramžių tapo Europos istorijos ir kultūros centru. Per šimtmečius Vilniuje apsilankė politikai, rašytojai ir keliautojai iš įvairių pasaulio šalių: Napoleonas Bonapartas, Fiodoras Dostojevskis, Teodoras Herclis, Alfredas Döblinas, Josifas Brodskis ir daugelis kitų. Kultūros geografas dr. Laimonas Briedis parašė ir vokiečių kalba išleido unikalią, gausiai iliustruotą šio Rytų-Vakarų kryžkelėje esančio, daugiakultūrinio miesto kultūros istoriją, leidžiančią į Vilnių pažvelgti naujai ir padedančią geriau suprasti Europą.
	The Cathedral Basilica of St Stanislaus and St Ladislaus in Vilnius : a guide / compiled by Alina Pavasarytė ; [translator of Aušra Simanavičiūtė] ; [fotografai Arūnas Baltrėnas, Evaldas Lasys, Antanas Lukšėnas, Aloyzas Petrašiūnas, Kęstutis Stoškus, Birutė Vijeikienė]. - Vilnius : Bažnytinio paveldo muziejus, 2017. - 93,[2] p. : iliustr. - Bibliogr. p.: [92]. „Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos vadovas“ supažindina su katedros istorijos paveldu, jos varpinės raida ir dabartine ekspozicija.
	Machulak, Mieczysław. W Eiszyskiej stronnie / Mieczysław Machulak ; [zdjęcia: Mieczysław Machulak, Michal Wołosewicz (junior), Grzegorz Iwaszko, Edward Łunkiewicz, Sonia Solarz-Taciak, Samorząd Rejonu Solicznickiego]. - Wyd. 1. - Wojkówka ; Połaniec : [Pracownia Wydawniczo-Fotograficzna APLA Andrzej Skibicki] : [Mazowiecki Centrum Poligrafii], 2017. - 304 p. : iliustr., žml. Lenkų istoriko knyga apie Šalčininkų kraštą, Eišiškių miestelį ir apylinkes. Daug dėmesio knygoje skiriama Eišiškių krašto daugiakultūriškumui.  Autorius rėmėsi rašytiniais šaltiniais, gyventojų pasakojimais ir prisiminimais.
	Mažul, Henrik. Palmy Wileńszczyzny = Vilniaus krašto verbos = Palms from Vilnius region / [tekst: Henryk Mażul, Wojciech Piotrowicz] ; [tłumaczenie: Lina Lūre (j. litewski), Beata Mażul (j. angielski)]. - Borejkowszczyzna, Rej. Wileński : Muzeum Władysława Syrokomli, 2017 (Wilno : Standartų sp.). - 127, [1] p. : iliustr., faks., portr. „Palmy Wileńszczyzny = Vilniaus krašto verbos = Palms from Vilnius region“ albume pasakojama apie Vilnijos krašto kaimų dailųjį amatą, gimstančias verbas ir jų kūrėjus.
	Podwilénskie bajanie : legendy, podania, bajki z okolic Wilna / [wybór, komentarze oraz opracowanie literackie: Józef Szostakowski]. - Wilno [i.e. Borejkowszczyzna, Rej. Wileński] : Muzeum Władysława Syrokomli, 2017 (Vilnius : Standartų sp.). - 95, [1] p. : iliustr. „Podwilénskie bajanie : legendy, podania, bajki z okolic Wilna“ – padavimų rinkinys apie Vilniaus rajone esančius gamtinius, kultūrinius, architektūrinius ir istorinius objektus. Rinkinyje pateikti padavimai, atrinkti iš įvairių spaudinių ir rankraštinių šaltinių, taip pat pirmą kartą užrašyti jų tekstai, pateikiami literatūrine forma. Rinkinys skiriamas etnokultūra, kraštotyra bei savo krašto pažinimu besidomintiems skaitytojams.
	Kazys Varnelis House-Museum : a short guide to the museum / [National Museum of Lithuania] ; [compilers Daliutė Ivanauskaitė, Aistė Bimbirytė-Mackevičienė] ; [translator Aušra Simanavičiūtė]. - Vilnius : National Museum of Lithuania, [2017]. - 96 p. : iliustr., faks., portr. Leidinyje pristatomi dailininko, kolekcininko Kazio Varnelio (1917–2010) namai-muziejus. Knygoje yra informacijos apie muziejaus įkūrėją Kazį Varnelį, paskelbta trumpa muziejaus pastatų istorija, yra salių ekspozicijų nuotraukų.

	Česnulis, Vytautas. Kanauninkas Klemensas Maliukevičius : [istorinė apybraiža] / Vytautas Valentinas Česnulis. - Trakai : „Vorutos“ fondas, 2016 (Vilnius : BALTO print). - 159, [1] p. : iliustr., faks., portr. Knygoje, remiantis archyviniais dokumentais, aprašytas žymaus Vilniaus krašto bažnyčios veikėjo, lietuvybės puoselėtojo kanauninko Klemenso Maliukevičiaus (1876-1934) gyvenimas ir veikla. Jis buvo vienas iš lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ steigėjų, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto ir daugelio Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuvių organizacijų narys, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios klebonas ir dekanas.
	Drėma, Vladas. Vilniaus amatininkai XVI-XIX a. : iš Vlado Drėmos archyvų / Vladas Drėma ; [sudarytojas Arturas Mickevičius]. - Vilnius : Versus aureus, [2016] (Vilnius : Petro ofsetas). - 894, [2] p. : iliustr. Knygą sudaro V. Drėmos 1950–1980 m. kaupti archyvinių dokumentų išrašai, kuriuose pateikiama informacija apie Vilniuje ir jo apylinkėse 1500–1850 m. dirbusius amatininkus. Medžiaga sukaupta dirbant Lietuvos archyvuose ir iš spaudos, suskirstyta pagal amatus ir chronologiją. Knygoje pateikiama medžiaga leidžia susidaryti vaizdą apie Vilniaus amatų raidą, miestiečių viešąjį bei privatų gyvenimą.
	Griškaitė, Reda. Nuo botanikos iki istorijos: Paluknio dvaro literatė Aleksandra Volfgangaitė : Aleksandra Tekla Sofia Wolfgang, 1805-1861 / Reda Griškaitė ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2016 (Vilnius : Standartų sp.). - 265, [2] p. : iliustr., faks., portr. Knygoje pasakojama apie Vilniuje gimusią XIX a. pirmosios pusės botanikę, literatę, istorikę ir labdarę Aleksandrą Volfgangaitę. Leidinyje siekiama atkurti žinomo botaniko, Vilniaus universiteto profesoriaus, Paluknio dvaro savininko Jono Fridricho Volfgango dukters kūrybinę biografiją. Tekstą papildo gausi ikonografinė medžiaga.
	Halė : Vilniaus turgaus istorija / [Aelita Ambrulevičiūtė, Marius Skerniškis, Gediminas Kulikauskas, Lina Kulikauskienė]. - Vilnius : Aukso žuvys, 2016 (Vilnius : Standartų sp.). - 206, [1] p. : iliustr. Halės turgus – ilgiausiai veikianti Vilniaus turgavietė. Knygoje aprašoma miesto ir turgaus formavimosi sąsajos, turgavietės architektūra, vilniečių buitis, apsipirkimo įpročiai, kainos, pateikiami įdomūs faktai. Spalvingą turgaus kasdienybę iliustruoja skirtingų epochų nuotraukos, piešiniai, brėžiniai. Knygoje rašoma ir apie turgaus apylinkių, vadinamojo Aštriojo galo priemiesčio, istoriją.
	Fleury, Stanisław Filibert. Stanisław Filibert Fleury, 1858-1915 : fotografijos : [albumas] / sudarytoja Jūratė Gudaitė. - 2-asis patiksl. ir papild. leid.. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, [2016] (Vilnius : BALTO print). - 582, [2] p. : iliustr., portr.   Antras patikslintas ir papildytas knygos leidimas. XIX–XX a. sandūroje F. Fleury buvo vienas geriausių Vilniaus fotografų. Fotografijose užfiksuoti tradicijų bei papročių momentai, miesto kasdienybės vaizdai, leidžiantys persikelti į praeitį ir pažinti anuometinį Vilnių. Miesto ir apylinkių vaizdai pateikti laikantis jų geografijos, portretai sudėti atsižvelgiant į chronologiją pagal Fleury ateljė fotokortelių signatūras, naudotas skirtingais laikotarpiais.
	Jašiūnų dvaras – kultūros židinys : [straipsnių rinkinys] / sudarytoja Aurelija Arlauskienė. - Vilnius : [Vilniaus universitetas] : Vilniaus universiteto leidykla, 2016 (Vilnius : Standartų sp.). - 279, [1] p. : iliustr., faks., portr. Knygos idėjos autorė ir sudarytoja žurnalistė Aurelija Arlauskienė, gyvenanti netoli Jašiūnų, kviečia skaitytojus į „Mykolo Balinskio Jašiūnus – garsiausią intelektinę salą XIX a. Lietuvos provincijoje“. Knygą sudaro kelių autorių straipsniai apie Jašiūnų dvaro sodybą, parką, Jašiūnų dvarininkus ir jų palikuonis. Leidinys gausiai iliustruotas Lietuvos archyvuose, muziejuose, bibliotekose saugomais paveikslais, fotografijomis, dokumentais, taip pat asmeninių archyvų nuotraukomis.
	Yossman, Sam. Šaltojo karo samdinys : [atsiminimai] / Sam Yossman kartu su Inga Liutkevičiene. - Vilnius : Mažoji leidykla, 2016 (Vilnius : Standartų sp.). - 335, [1] p., [16] iliustr. lap. : iliustr. Vilniuje gimęs, kelis dešimtmečius Londone gyvenantis žurnalistas ir vertėjas Samas Josmanas (Sam Yossman) (kartu su Inga Liutkevičiene) biografinėje knygoje vaizdingai aprašo pokario Vilnių. Tam skirta knygos dalis „Vaikis iš senamiesčio kiemo“. Toliau knygoje atsispindi įdomus autoriaus gyvenimas įvairiose šalyse. Didelė knygos dalis skirta įspūdingai autoriaus karjerai BBC radijuje.
	Kaip gyveni, Ukmergės melioratoriau : Ukmergės melioracijai – 60 : prisiminimų knyga / [sudarytoja Genė Vaitkūnienė]. - Ukmergė : Valdo leidykla, 2016 (Ukmergė : Valdo leidykla). - 370 p. : iliustr., faks., portr. Leidinys skirtas Šventupio miestelyje įsikūrusios įmonės "Ukmergės melioracija" 60-mečio jubiliejui. Knygoje darbuotojų lūpomis papasakota įmonės istorija, kuri prasidėjo 1956 m. Knygos sudarytoja – Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Šventupės kaimo padalinio vyresnioji bibliotekininkė Genė Vaitkūnienė.
	Kamarauskas, Juozas (1874-1946). Juozapas Kamarauskas : dailininko, inžinieriaus architekto kūrybinis palikimas Lietuvos dailės muziejuje : kūrinių katalogas / [sudarytoja Rima Rutkauskienė] ; [vertėja Albina Strunga]. - Vilnius : Lietuvos dailės muziejus : Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2016 (Vilnius : Petro ofsetas). - 195, [1] p. : iliustr., faks., portr. Knygoje publikuojamas dailininko, inžinieriaus architekto Juozapo Kamarausko (1874–1946) kūrybinis palikimas, saugomas Lietuvos dailės muziejuje, pateikta išsami dailininko gyvenimo ir kūrybos apžvalga. Visi leidinio tekstai - lietuvių ir anglų kalbomis. J. Kamarausko akvarelėse užfiksuotas Vilniaus paveldas – miesto planai, panoramos, pilys, buvusių sienų vartai, bažnyčios, gatvių pastatai. Dailininkas vaizdavo senosios architektūros paminklus remdamasis išlikusiais istoriniais jų aprašymais, archeologinių tyrimų ataskaitomis, archyvuose, bibliotekose, muziejuose saugomais istoriniais šaltiniais, senosiomis graviūromis, planais.
	Klimka, Libertas. Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos / Libertas Klimka ; [iliustracijos Vilijos Mačiulytės]. - Vilnius : Žara, [2016] (Vilnius : Spauda). - 383, [1] p. : iliustr. Knygos autorius etnologas L. Klimka kviečia pasidairyti po Vilnių jo vaikystės takais. Knygoje autorius bando atskleisti Vilniaus magijos paslaptį, išsiaiškinti, kodėl šis miestas taip traukia, kodėl čia taip malonu gyventi, kuo Lietuvos sostinė išskirtinė. Leidinyje pasakojama apie mažai žinomus istorinius faktus, kurie turėjo didelę įtaką Vilniaus raidai, apie vilniečius, jų spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų kultūrai. Daugelis šių pasakojimų panašūs į laiko pagražintas ir nušlifuotas istorijas ir anekdotus. Įdomius autoriaus pasakojimus iliustruoja dailininkės V. Mačiulytės akvarelės su Vilniaus vaizdais.
	Narkovič, Liliana. Tiškevičių koplyčia Vokėje = Kaplica Tyszkiewiczów w Wace / Liliana Narkowicz ; [vertimas iš lenkų kalbos: Emilija Stankevičienė]. - [Vilnius] : [L. Narkovič], [2016]. - 224 p. : iliustr. Knygoje rašoma apie Trakų Vokės Švč. Mergelės Marijos koplyčią-mauzoliejų, kur palaidoti Tiškevičių giminės atstovai. Koplyčia įrašyta į kultūros paveldo registrą ir priklauso Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijai. Knyga lietuvių ir lenkų kalbomis, gausiai iliustruota autentiškomis nuotraukomis, Tiškevičių šeimos gyvenimo epizodais, portretais.
	Liubavas : [Liubavo dvaro baroko architektūros ansamblio restauravimas] : [ataskaita] / [teksto autorius Gintaras Karosas]. - [Joneikiškės, Vilniaus r.] : Europos parkas, [2016] (Vilnius : Petro ofsetas). - 23, [1] p. : iliustr. Gausiai iliustruotame leidinyje lietuvių, anglų, rusų, lenkų ir gudų kalbomis pateikiama viešosios įstaigos „Europos parkas“ vykdyto projekto „Liubavo dvaro sodybos oficinos ir oranžerijos restauravimas ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ ataskaita. Restauravimo patirtimi dalinasi Europos parko ir Liubavo muziejaus kūrėjas Gintaras Karosas.
	Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų : [nuo XIV a. iki 1944 m.] / Darius Pocevičius. - Vilnius : Kitos knygos, [2016] (Vilnius : Spauda). - 839, [1] p. : iliustr., brėž., faks., portr., žml. Knygoje pasakojama apie Vilnių nuo XIV a. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daug istorinių reliktų sunaikino urbanizacija ir laikas. Ši knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai. „Knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija...“– sako D. Pocevičius.
	Poškus, Vidas. Nedingęs Vilnius : miesto akupunktūros / Vidas Poškus. - Vilnius : Tyto alba, 2016 (Vilnius : Standartų sp.). - 303, [1] p. : iliustr. Knygos autorius dailėtyrininkas V. Poškus pasakoja, kad, pragyvenęs Vilniuje dvidešimt metų, prisirišo prie šio miesto, o ir pats miestas – dėkinga medžiaga papasakoti istorijas ir parašyti knygą. Autorius savo knygoje kviečia į asmenišką kelionę po Vilnių ir teigia, kad net tie žmonės, kurie mano gerai pažįstantys miestą, ras joje netikėtumų. Knygoje autorius papasakoja beveik 100 istorijų, kurios, kaip pats sako, kildavo einant į darbą, vaikštant ir stebint miestą, smulkiausias jo detales.
	Šventės šiuolaikinėje vilniečių šeimoje : [monografija] / Rasa Paukštytė-Šaknienė, Jonas Mardosa, Žilvytis Šaknys, Irma Šidiškienė ; [sudarytoja Rasa Paukštytė-Šaknienė] ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Lietuvos istorijos institutas, 2016 (Vilnius : Petro ofsetas). - 372, [1] p. : iliustr., diagr. Monografijoje analizuojamos lietuvių, lenkų, rusų vilniečių šeimose švenčiamos tradicinės šventės (Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Velykos, Joninės, Žolinė ir Mirusiųjų paminėjimo) bei modernios, susijusios su Lietuvos valstybingumu, – Lietuvos valstybės atkūrimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, taip pat Moters, Motinos bei Tėvo dienų šventės. Autoriai remiasi kelerius metus kauptais etnografiniais duomenimis, gautais anketavimo, interviu, stebėjimo metodais.
	Viliūnė, Gina. Magdalė, smuklės merga : romanas apie XVI a. Vilnių / Gina Viliūnė. - Vilnius : Alma littera, 2016 (Kaunas : Spindulio sp.). – 267 p. Profesionali gidė G. Viliūnė, išleidusi kelias knygas, literatūriškai vaizduojančias Vilnių, šiame romane tęsia pasakojimą apie vilniečių gyvenimą. Romano siužetas kupinas intrigų ir netikėtų vingių. Vilniaus istorija prabyla eilinių XVI amžiaus miestiečių lūpomis. Greta sąmokslų ir pinklių, čia rasite pasakojimų apie miestiečių buitį, kasdienybę ir šventes, amatus ir papročius, marui gydyti pasitelkiamus stebuklingus vaistus ir burtus.
	Vilnius, 1900-2016 : architektūros gidas / [Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Karolis Kučiauskas, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Indrė Ruseckaitė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė] ; [sudarytojos Marija Drėmaitė, Rūta Leitanaitė, Julija Reklaitė] ; Architektūros fondas. - 3-iasis atnauj. ir papild. leid.. - Vilnius : Lapas, [2016] (Vilnius : BALTO print). - 351, [1] p. : iliustr. Trečiasis lietuviškas Vilniaus architektūros gido leidimas gausiai papildytas vaizdine medžiaga ir aktualiais faktais. Naujasis architektūros gidas apima šimtas šešiolika Vilniaus architektūros metų (1900 – 2016), 238 pastatų istorijas. Pastatų aprašymai iliustruoti nuotraukomis ir brėžiniais. Įtraukta naujų šiuolaikinės architektūros objektų.
	Žvirgždas, Stanislovas. Stanislovas Žvirgždas : 2010-2016 metų fotografijos : parodos katalogas [2016, Vilnius], parodos, apdovanojimai, bibliografija / [vertėja Aušra Simanavičiūtė]. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, [2016] (Vilnius : Petro ofsetas). - 82, [2] p. : iliustr. Tai žymaus fotografo, fotografijos istoriko, vertėjo parodos katalogas. Knygoje pristatomos 2010 – 2016 m. fotografijos, autoriaus parodos, apdovanojimai, bibliografija.

	Ambrulevičiūtė, Aelita. Prabilę namai = Houses that talk : XIX a. Vokiečių gatvės eskizai / Aelita Ambrulevičiūtė ; [vertėjas Adomas Gricius]. - Vilnius : Aukso žuvys, [2015] ([Vilnius] : Standartų sp.). - 271, [1] p. : iliustr. Knyga lietuvių ir anglų kalbomis supažindina su Vokiečių gatvėje buvusių namų istorija, jų savininkais, veikusiomis verslo įmonėmis. Sužinosime apie kai kurių parduotuvių savininkus, kokios prekės buvo siūlomos vilniečiams, kas buvo reklamuojama ir vertinama. Tuometinę gatvės dvasią, gyvenimo būdą, papročius ir tradiciją leis pajusti XIX a. antrosios pusės–XX a. pr. nuotraukos, Vokiečių gatvėje buvusių parduotuvių reklaminiai plakatai.
	Baužienė, Morta. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos / Morta Baužienė. - Vilnius: Savastis, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 351, [1] p.: iliustr. - Santr. angl.. - Bibliogr.: p. 340-347. Architektūros istorikės M. Baužienės knygoje apžvelgiami kai kurių buvusių Vilniaus priemiesčių svarbiausi pastatai, ansambliai, kapinės, maldos namai, tiltai. Pateikiama žinių apie pastatų šeimininkus, užsakovus ar projektuotojus, pastatuose veikusias draugijas. Aprašomi pastatų nykimo, naikinimo ir restauravimo faktai. Pasak autorės, knyga skirta norintiems geriau pažinti Lietuvos sostinę, pastatų, gatvių atsiradimo istoriją.
	Bučas, Jurgis. Trakų istorinis nacionalinis parkas = Trakai Historical National Park / Jurgis Bučas. - Vilnius: Savastis, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 276, [1] p. : iliustr., brėž., žml. - (Kultūros paveldas Lietuvos nacionaliniuose parkuose = Cultural heritage in the national parks of Lithuania ; t. 2). - Santr. angl., lenk., rus. - Bibliogr.: p. 223-228. Knygą sudaro trys dalys. Pirmoje monografijos dalyje Trakų istorinis nacionalinis parkas pristatomas kaip unikali kraštovaizdžio vertybių saugykla, pateikiama parko kūrimo idėjų istorija, aptariamos parko vertybės ir reikšmė. Antroje dalyje plačiau apžvelgiama  Senųjų ir Naujųjų Trakų istorija, pilys ir piliavietės, sakralinės vietos, dvarų sodybos, parkai  ir palivarkai, karaimų veiklos paveldas ir žmonės ir kt. Trečioji knygos dalis skirta parko kultūros vertybių analizei ir vertinimui.
	Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė / Antanas Rimvydas Čaplinskas. - Vilnius: Charibdė, [2015] (Vilnius: BALTO print). - 563, [1] p.: iliustr., portr. Tai viena reikšmingiausių Vilniaus istorijos tyrinėtojo A. Čaplinsko knygų, kurioje aptariama Vilniaus miesto raida nuo pirmųjų paminėjimų iki šių dienų. Atskirais laikotarpiais pateikiamos skirtingos temos (karai, miesto savivalda, amatai, prekyba, pramonė, miesto plėtra, transportas, vandentiekis). Remdamasis turto inventoriais ir kitais archyviniais dokumentais autorius aprašo miestiečių buitį, turėtas valdas, baldus, rūbus, papuošalus. Sukaupta gausi informacija perteikiama patraukliu, įdomiu stiliumi. Knyga gausiai iliustruota.
	Elementorius: legendinis dramos būrelis ant Tauro kalno / sudarytoja Dalia Cidzikaitė ; [knygos idėjos autorius ir specialusis redaktorius Gediminas Storpirštis]. - Vilnius : Aukso žuvys, 2015 ([Vilnius] : BALTO print). - 297, [44] p.: iliustr. Leidinys išleistas minint teatro studijos „Elementorius“ kūrybinės veiklos 50 metų jubiliejų. Knygą sudaro žinomų Lietuvoje žmonių pasakojimai apie jų lankytą teatro būrelį, veikiantį Vilniuje jau 50 metų. Knygoje prisiminimais apie būrelį ir jo pedagogus dalijasi daugiau nei penkiasdešimt įvairioms kartoms būrelyje atstovaujančių narių (Nelė Savičenko, Ingeborga Dapkūnaitė, Vytautas Kernagis, Saulius Balandis, Andrius Bialobžeskis ir kt.). Knygoje prisiminimus papildo teatriniai pratimai, originali „Elementoriaus“ dramaturgija, spektaklių nuotraukos.
	Gedgaudas, Edmundas. Prisijaukinant Vilnių / Edmundas Gedgaudas ; autoriaus nuotraukos. - Vilnius: Versus aureus, [2015] (Vilnius : BALTO print). - 186, [2] p. : iliustr. Muzikologo, pianisto ir eseisto Edmundo Gedgaudo knyga tai – autoriaus nuotraukomis papildytas atsiminimų albumas. „Lakoniškuose šios knygos tekstuose – Vilniuje mano pažinti arba iš tolo stebėti žmonės ir viena kita įdomesnė situacija. Atmintis tariasi šį bei tą išsaugojusi, bet juk žinome nutolstančių metų interpretacines galias. Kai kuriuos faktus tikslino nesistemingai rašytas dienoraštis, tačiau jo čia necituoju“ – sako autorius.
	Kapačinskienė, Nijolė. Lietuviška mokykla Švenčionėliuose 1915-2015 : [Švenčionėlių progimnazija 1915 -2015] / Nijolė Kapačinskienė. - Vilnius : [ADAMOS LT], 2015. - 48, [2] p. : iliustr. Lietuviškos mokyklos Švenčionėliuose 100-mečio proga išleista Švenčionėlių progimnazijos direktorės pavaduotojos (Švenčionių progimnazijos kraštotyros muziejaus vadovės) Nijolės Kapačinskienės knyga. Leidinyje daug nuotraukų, atspindinčių įvairius mokyklos laikotarpius.
	Klajumienė, Dalia. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai : nuo klasicizmo iki moderno / Dalia Klajumienė. - Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 738, [1] p. Knygoje, remiantis archyviniais dokumentais, istoriografija, interjerus vaizduojančiais meno kūriniais ir fotografijomis, aptartos gyvenamųjų namų XVII a. pabaigos – XX a. pradžios dienų tapybos, lipdinių, sienų apmušalų, grindų dangų, koklinių krosnių ir židinių meninės ypatybės. Knygoje pristatyti duomenys apie Vilniaus gyvenamųjų namų interjerus papildo miesto istoriją ir kultūros panoramą naujais kasdienybės estetiką apibūdinančiais faktais.
	Kova dėl istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855-1915) : mokslo straipsnių rinkinys / [sudarytojai Reda Griškaitė, Žygintas Būčys] ; [redakcinė kolegija: Žygintas Būčys … [et al.]. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 475, [1] p. : iliustr. 1855 m. balandžio 29 d. (gegužės 11 d.) Eustachijaus Tiškevičiaus rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu buvo įkurtas Vilniaus senienų muziejus ir Vilniaus laikinoji archeologijos komisija. 2015 m. minėtos šių institucijų įkūrimo 160-osios metinės, ir 150 metų nuo Vilniaus senienų muziejaus reorganizacijos po 1863–1864 m. sukilimo bei 100 metų nuo muziejaus likvidavimo 1915 metais. Lietuvos nacionalinis muziejus, būdamas Vilniaus senienų muziejaus rinkinių paveldėtojas ir muziejinės tradicijos puoselėtojas, 2015 m. gegužės 7–8 d. surengė tarptautinę mokslinę konferenciją „Kova dėl Istorijos: Vilniaus senienų muziejus (1855–1915)“. Konferencijos pranešimų pagrindu buvo parengtas šis mokslo straipsnių rinkinys.
	Lewando, Fania. Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga : tradicinė tarpukario Vilniaus žydų virtuvė : legendinio Fanios Lewando restorano receptai / Fania Lewando ; iš anglų kalbos vertė Daiva Krištopaitienė ; iš jidiš kalbos į anglų vertė, komentavo ir šiuolaikinei virtuvei pritaikė Eve Jochnowitz ; pratarmę parašė Joan Nathan. - Vilnius : Alma littera, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - XXXVII, 233, [1] p. : iliustr.    Knygos autorė Fania Lewando Vilniaus senamiestyje, Vokiečių g. 14 name, turėjo vegetariškų valgių restoraną ir vadovavo šalia esančiai košerinio maisto gaminimo mokyklai. 1938 m. ji išleido vegetariškų patiekalų, kuriuos ji gamino savo restorane, knygą. Vėliau knyga dingo, tik 1995 m. antikvarinių knygų knygyne Didžiojoje Britanijoje pora smalsuolių ją atrado ir padovanojo Niujorke esančiam žydų YIVO institutui. Knyga buvo išleista anglų kalba, o dabar ir lietuvių. F. Lewando knygoje siūloma per 400 receptų – nuo tradicinių žydiškų valgių ir vegetariškų patiekalų iki užkandžių, sriubų ir desertų.
	Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai: ekspozicijų vadovas / [tekstų autoriai ir leidinio sudarytojai Dalius Avižinis, Vydas Dolinskas, Gintautas Striška, Ėrika Striškienė]. - Vilnius : Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 107, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml. Leidinyje trumpai pristatomos 2013 metais lankytojams atvertos muziejaus dalies salės ir erdvės, įdomiausi bei vertingiausi eksponatai. Muziejuje įrengti du ekspoziciniai maršrutai, pagal tai išdėstyti salių ir kitų erdvių aprašai. Vadovo pabaigoje pristatoma ir Valdovų lobyno bei iždinės ekspozicija.
	Mackiewicz, Józef. Tiesa akių nebado : [atsiminimai] / Józef Mackiewicz ; iš lenkų k. vertė Jonas Malinauskas. - Vilnius : Naujasis židinys-Aidai, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 230, [1] p. : iliustr. Vilniečio rašytojo atsiminimų knyga pasakoja apie 1938–1940 m. Vilniaus likimą – Antrojo pasaulinio karo išvakares, Lenkijos žlugimą, Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, lenkiško ir lietuviško nacionalizmo klystkelius, žmogaus silpnumą ir istorijos grimasas.
	Mačiulis, Dangiras. Vilnius – Lietuvos sostinė: problema tautinės valstybės projekte (XIX a. pabaiga - 1940 m.) / Dangiras Mačiulis, Darius Staliūnas ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 322, [1] p. : iliustr.   Monografijoje analizuojama Vilniaus kaip Lietuvos sostinės idėja moderniaisiais laikais (nuo tautinio judėjimo pradžios XIX a. pabaigoje iki Lietuvos valstybingumo praradimo 1940 m.). Aptariamas šios idėjos radimasis, evoliucija, jos transformacijos keičiantis politiniams režimams bei jos diegimas Lietuvos piliečiams. Tai pasakojimas, kaip lietuvių mintis užvaldė idėja, kad Vilnius – vienatinė Lietuvos sostinė.
	Pasižvalgymai po Vilnių : miesto mikrorajonai / Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka ; [sudarė Zita Tiukšienė, Nijolė Sisaitė] ; [tekstus parengė Danguolė Dainienė, Jurgita Lazauskaitė, Giedrė Narbutaitė, Nijolė Sisaitė, Zita Tiukšienė]. - Papild. ir patais. leid.. - Vilnius : Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 294, [2] p. : iliustr.   Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos bibliografų parengta ir sudaryta knyga apie visus Vilniaus mikrorajonus ir mažesnes vietoves. Knygoje galima paskaityti apie 56 Vilniaus miestui priklausančias gyvenamąsias vietoves. Apžvelgiama miesto dalių vietovardžių kilmė, istorija, architektūra, lankytini objektai. Aprašant vietoves remiamasi specialistų parašytais straipsniais ir knygomis, apžvelgiami vertingiausi leidiniai. Leidinys yra gausiai iliustruotas.
	Sapiegų perlas : Trinitorių vienuolyno ir bažnyčios istorija : su angelo nuotykiais / [sudarytoja Šv. Jono bendruomenė] ; [teksto autorė Astė Masiukaitė] ; [nuotykių teksto autorius Jonas Savickas] ; [iliustracijų dailininkė Ona Kvašytė]. - Vilnius : Agapetos, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 43, [1] p. : iliustr. Knygos pirmoje dalyje simboliniu pasakojimu pateikiami būdingiausi baroko meno bruožai. Antroje – pasakojama Sapiegų giminės bei trinitorių vienuolių įsikūrimo Vilniuje istorija, apžvelgiamas vienuolyno ansamblio pastatų likimas iki šių dienų. Istorinės nuotraukos, piešiniai bei žemėlapiai atskleidžia laikotarpių, apie kuriuos pasakojama, dvasią. Greta pažintinio teksto pateikiama mažiesiems skaitytojams skirta J. Savicko pasaka, kurios tekstas ir piešiniai kviečia susimąstyti ir sekti gerojo angeliuko pavyzdžiu.
	Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos ir švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios istorija / [parengė Ramunė Čebručenko]. - Švenčionys : UAB "Firidas", [2015]. - 36 p. Tai trumpa Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos 100 metų istorija. Joje autorė kruopščiai surinko parapijos istorijos faktus. Knygelė pradedama nuo 1900 m., kai buvo pradėta  statyti pirmoji medinė bažnytėlė Švenčionėliuose, kuriai 6 ha žemės padovanojo Mėžionėlių kaimo žmonės, ir baigiama šių dienų istorija. Knygelėje pateikiamos ir Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijoje tarnavusių klebonų biografijos.
	Šviečia naktį, šviečia dieną… = Glowing all night, glowing all day… : [Elektrėnų krašto albumas] / [tekstus parengė Elektrėnų savivaldybės administracija] ; [vertėja Aurelija Skurvydaitė]. - Kaunas : Terra publica, [2015] (Vilnius : BALTO print). - 237, [3] p. : iliustr., portr., žml. Albumas skirtas Elektrėnų miesto 55-erių ir savivaldybės 15-os metų sukaktims  paminėti. Knygoje apžvelgiama Elektrėnų miesto ir savivaldybės bei seniūnijų istorija. Tekstuose pristatomi tradiciniai renginiai, festivaliai, muziejai ir meno kolektyvai. Skaitytojai supažindinami su lankytinomis vietomis, kraštovaizdžiu, Elektrėnų krašto asmenybėmis. Pristatoma savivaldybei priklausančių Elektrėnų, Vievio, Semeliškių, Kietaviškių, Pastrėvio, Beižionių, Kazokiškių, Gilučių  seniūnijų istorija. Tekstus rengė Elektrėnų savivaldybės administracija. Leidinys gausiai iliustruotas fotografo Vytauto Kandroto ir kt. autorių nuotraukomis. Tekstai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.
	Trakų krašto literatai : [Trakų rajono literatų brolijos "Aukuras"] almanachas / [sudarė Teresė Balkutė-Zolotuchinienė, Rūta Daudytė-Minkevičienė]. - Vilnius : [Baltijos kopija], 2015 (Vilnius : Baltijos kopija). - 199, [1] p. : iliustr., portr. Tai Trakų rajono literatų brolijos „Aukuras“ išleistas ketvirtas almanachas, kuris skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-osioms metinėms. Almanache pateikiami poezijos, prozos, publicistikos kūriniai, autorių nuotraukos ir trumpos jų biografijos.
	Vanagas, Jurgis. Primirštas Antakalnis : [monografija apie Vilniaus priemiestį] / Jurgis Vanagas. - Vilnius : Žuvėdra, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 229, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml. ; 23 cm. - Bibliogr.: p. 214-223. - Pavardžių r-klė: p. 224-229. Lietuvos architekto, urbanisto, architektūros teoretiko, prof. Jurgio Vanago knygoje atskleidžiama vieno seniausių Vilniaus priemiesčio – Antakalnio kilmė, formavimosi raida, su šia vietove susijusių žymių žmonių veikla, praeities faktai. Daug dėmesio skiriama Sapiegų ir Sluškų rūmams, taip pat upių – Neries ir Vilnios, vaidmeniui miesto funkcinei, ekonominei, urbanistinei raidai ir susiklosčiusiam savitam paupio miesto įvaizdžiui. Knygoje yra įdomių iliustracijų.
	Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai 100. - Vilnius : Homo liber, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - 127, [1] p. : iliustr., faks., portr. Knygoje, skirtoje Vytauto Didžiojo gimnazijos 100-osioms metinėms paminėti, spausdinami nuotraukomis papildyti keli darbai: Vinco Zajančkausko „Vilniaus lietuvių gimnazija“ (1925),  Kazimiero Umbražiūno „Vilniaus lietuvių švyturys“ (1995), Valentino Šiaudinio straipsnis „Vytauto Didžiojo gimnazija“ (1995).
	Verkelis, Antanas. Kas sugriovė Vilnių / Antanas Verkelis. - Vilnius : Briedis, 2015 (Vilnius : BALTO print). - 175, [1] p. : iliustr. Tai antroji serijos „Vilnius liepsnose“ knyga-albumas, apimanti laikotarpį nuo 1941 iki 1960 m. Vilniaus senamiestyje per karą ir pokariu buvo sugriauta daug pastatų. Miestas virto griuvėsiais. Daug metų buvo skelbiama, kad Vilnių sugriovė „hitleriniai grobikai“. Archyvams pravėrus duris, atsirado galimybė sužinoti tikruosius miesto sugriovimo kaltininkus. Knygoje, remiantis dokumentais, fotografijomis, aeronuotraukomis, žemėlapiais, nagrinėjama atskirų pastatų ir kvartalų istorija bei jų dingimo priežastys.
	Vilniaus krašto lenkinimas / [sudarytojas Gintautas Šapoka]. - Punskas : Punsko "Aušros" l-kla, 2015. - 116 p. : iliustr. Ši knyga skirta moksleiviams, kurie domisi Vilniaus krašto istorija bei šio krašto gyventojų kilme. Knygoje spausdinami kalbininko K. Garšvos, istoriko V. Martinkėno, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjo A. Uzdilos straipsniai. Taip pat pirmą kartą lietuviškai spausdinama ištrauka iš lenkų istorikės, tyrinėjusios lenkų kalbą Vilniaus krašte, H. Turskos knygos „Apie lenkų kalbos arealų atsiradimą Vilniaus krašte“.
	Vilniaus vaizdų kaita: [albumas] / Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija ; sudarė Gediminas Jucys. - Vilnius : Versus aureus, [2015] (Vilnius : BALTO print). - 223, [1] p. : iliustr. Tai spalvotomis nuotraukomis, žemėlapiais iliustruotas albumas. Leidinio autorius Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos Informacijos analizės tarnybos vedėjas Gediminas Jucys analizavo ir lokalizavo kiekvieną nufotografuotą Vilniaus namą, gatvę, panoramą. Įvairiu laiku darytos fotografijos parodo, kaip keitėsi įvairios miesto vietos nuo pirmųjų Vilniaus fotografijų atsiradimo iki mūsų dienų. Albume atskleidžiama, kas yra prarasta, kuo savita buvo Vilniaus gyventojų sukurta gyvenamoji aplinka.
	Vilnius ženkleliuose : albumas / sudarytojai Birutė Railienė ir Darius Raila. - Vilnius : Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015 (Vilnius : Petro ofsetas). - XXIV, 466, [2] p. : iliustr. Albume aprašyti 538 Vilniaus miestui skirti suvenyriniai ženkleliai, taip pat – įmonių, įstaigų ženkleliai su Vilniaus simbolika. Vaizduojamų ženklelių chronologinės gaminimo ribos – nuo pirmųjų pokario metų iki šių dienų. Dauguma ženklelių – iš šio albumo autorių Birutės Railienės ir Dariaus Railos asmeninės kolekcijos, kiti paskolinti iš asmeninių kolekcijų, Trakų istorijos muziejaus.
	Žalneravičiūtė, Sonata. Vilniaus iliuzionai : miesto kino teatrų istorijos / Sonata Žalneravičiūtė. - Vilnius : Vaga, 2015 (Vilnius : BALTO print). - 463, [1] p. : iliustr. Leidinyje menotyrininkė nagrinėja, kaip keitėsi kino teatrai, jų pavadinimai ir repertuarai per 100 metų. Knygoje yra ne tik kino, bet ir miesto, žmonių istorijų. Plačiai aprašomas sovietmečio kino teatrų periodas. Pateikta dokumentinė medžiaga, interviu su kino teatrų darbuotojais ir lankytojais, straipsnių ir pranešimų spaudoje iškarpos. Knygoje daug vaizdo medžiagos, iliustruojančios skirtingus kino laikus.
	„Vaitkuškis" : grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis (1837-1905) ir XIX amžiaus mėgėjų fotografija : [mokslo studija] / sudarytoja ir teksto autorė Jolita Mulevičiūtė. - Kaunas : Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus; Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2015 (Kaunas : Kopa). - 302, [2] p. : iliustr. Dailės istorikės Jolitos Mulevičiūtės parengtoje knygoje pristatomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomo grafo S. K. Kosakovskio fotografijų archyvo fragmentas. S. K. Kosakovskis fotografavo įvairiose Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos vietovėse, bet daugiausia Varšuvoje, kur gyveno žiemą, ir savo gimtajame Lietuvos dvare Vaitkuškyje (Ukmergės r.), kur praleisdavo vasaros mėnesius. Publikuojamos nuotraukos, padarytos 1894–1905 m. Jose užfiksuotas Vaitkuškio dvaras, apylinkės ir dvaro gyventojai.
	Vilniaus rajono savivaldybės investicijos 2005-2015 m. / [teksto autoriai Vilniaus rajono savivaldybės administracija] ; [dailininkas Slavomir Subotovič] ; [nuotraukos Marian Dzvinel, Ara Nersisianas]. - Vilnius : Vilniaus rajono savivaldybės administracija (Vilnius : Standartų spaustuvė), 2015. - 159, [1] p. Iliustruotas leidinys apie Vilniaus rajono savivaldybės įgyvendintas investicijas 2005-2015 m. Knygoje su nuotraukomis atspindėti įdomiausi projektai, kurie buvo finansuoti Europos Sąjungos, valstybės, Vilniaus rajono savivaldybės ir partnerių lėšomis.
	Žilinskienė, Elena. Tiltų krašto kaimai šimtmečių kaitoje / Elena Žilinskienė ; Trakų rajono savivaldybės viešoji biblioteka. - Trakai [i.e. Vilnius] : [Standartų spaustuvė], 2015. - 320 p. : iliustr.   Tai antroji Tiltų kaimo (Trakų r.) bibliotekininkės E. Žilinskienės knyga apie savo gimtinę ir jos žmones. Knygoje aprašomi trylika kaimų, esančių šiame Dzūkijos regione: Lieponys, Kalviai, Mažieji Lieponys (Žydava), Vaikšteniai, Klepočiai, Pagelužys, Pagraužupys, Naujienos, Žvingeliškės, Tiltai, Pamerkiai, Inklėniškės, Gelužininkai. Knygoje pateikta šio  regiono etnografinė, istorinė medžiaga, nuorodos, kokiais istoriniais šaltiniais autorė naudojosi. Knygoje yra daug dabarties kaimo namų, ūkinių pastatų, kryžių, žmonių nuotraukų.
	Vilniaus kokliai XV-XVII amžiuje : [katalogas] / sudarytojas Kęstutis Katalynas. - Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, [2015] (Vilnius : Petro ofsetas). - 405, [2] p. : iliustr. Leidinyje nagrinėjamos koklių gamybos ir koklinių krosnių statybos tradicijos atsiradimo Vilniuje ir Lietuvoje istorinės aplinkybės, raidos bruožai. Knygoje pateikiami visų žinomų XV-XVII a. Vilniaus koklių su savitu ornamentu arba darytų pagal specifinę gamybos technologiją pavyzdžiai. Sudarant katalogą, buvo peržiūrėti ir susisteminti visi Vilniaus muziejuose saugomi kokliai, skirstant juos tipais ir grupėmis pagal chronologiją, gamybos technologiją, krosnyje užimamą vietą ir dekorą.
KNYGOS UŽSIENIO KALBOMIS
	Architekturfuhrer Vilnius : Bauten ab 1900 bis heute / [Tomas Grunskis, Marija Drėmaitė, Indrė Ruseckaitė, Rūta Leitanaitė, Nijolė Lukšionytė, Diana Kontrimaitė, Algimantas Mačiulis, Vaidas Petrulis, Julija Reklaitė, Jurgita Rimkevičienė, Jūratė Tutlytė, Aida Štelbienė, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė] ; Herausgegeben von Julija Reklaitė und Rūta Leitanaitė ; [Übersetzung aus dem litauischen Saskia Drude]. - Berlin : DOM Publishers, 2015. - 249, [3] p. : iliustr., brėž. Vilniaus architektūros pastatų gidas nuo 1900 m. iki 2012  m. vokiečių kalba. Knygoje aprašyta daugiau kaip 230 pastatų. Juos atrinko Lietuvos architektai ir istorikai. Knyga pradedama nuo jugendo stiliaus, o baigiama postmoderno stiliaus pastatų aprašymu. Prie kiekvieno aprašymo pateikti objekto adresai, architektai ir nuotraukos.
	Davydenko, Stefanija. Moje Ludwinowo : znane i nieznane / Stefania Dawydenko. - Vilnius : Kriventa, 2015 (Vilnius : Standartų sp.). - 198, [2] p. : iliustr., portr Tai knyga lenkų kalba apie Vilniaus pakraščio vietovę – Liudvinavą. Knygos autorė – čia gimusi mokytoja, ilgai dirbusi Liudvinavo mokykloje. Rašydama apie vietovės istoriją autorė naudojosi archyviniais dokumentais. Šiltai aprašomi Liudvinavo žmonės. Taip pat aprašomos ir kitos netoliese esančios gyvenvietės. Knygoje pateikiama daug įvairių metų nuotraukų.
	The Higher Castle of Vilnius / [editors Edita Povilaitytė, Birutė Rūta Vitkauskienė] ; [translator Aušra Simanavičiūtė]. - Vilnius : National Museum of Lithuania, [2015] (Vilnius : Petro ofsetas). - 95, [1] p. : iliustr. Lietuvos Nacionalinio muziejaus išleista knyga anglų kalba apie Vilniaus aukštutinę pilį. Leidinys gausiai iliustruotas.
	Polonizacja Wileńszczyzny / [Kazimieras Garšva, Vincas Martinkėnas, Algis Uzdila, Halina Turska] ; [opracował Gintautas Šapoka]. - Puńsk : Aušra, [2015] (Puńsk : druk. wyd-wa "Aušra"). - 88 p. : iliustr., lent. Ši lenkų kalba išleista knyga skirta jaunimui, besidominčiam Vilniaus krašto istorija bei šio krašto gyventojų kilme. Knygoje spausdinami kalbininko K. Garšvos, istoriko V. Martinkėno straipsniai ir ištrauka iš lenkų istorikės, tyrinėjusios lenkų kalbą Vilniaus krašte, H. Turskos knygos „Apie lenkų kalbos arealų atsiradimą Vilniaus krašte“ rankraščio.

Danielius Alseika (1881 01 01–1936 05 09), Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas, gydytojas

„Gyvename ir dirbame juk ne kokiame nors mūsų tėvynės užkampyje, į kurį niekas ne tik dabar, bet ir ateity nekreips dėmesio, mūsų darbų neaprašinės ir nevertins. Neprivalome juk pamiršti, kad gyvename Vilniuje, Vilniaus krašte, į kurį kreipia dėmesio ne tik viso pasaulio lietuviai, bet ir visų tautų atstovai ir veikėjai.“

Alseika, Danielius. Vilniaus krašto lietuvių gyvenimas: 1919–1934 m. – Vilnius: [s. n.], 1935, p. 14.

Audrius Ambrasas (g. 1962 10 20), lietuvių architektas

„Vilnius yra be galo iracionalus miestas. Gal ir nėra lengva jam pritaikyti teisingų modelių. Bet jis, ko gero, tuo ir žavus, kad yra toks keistas ir sudėtingas.“

http://www.alfa.lt/straipsnis/15580161/architektas-ambrasas-vilnius-yra-be-galo-iracionalus-miestas#ixzz3shjmj7tw

Rasa Antanavičiūtė (g. 1972), menotyrininkė

„Vilnius yra pakankamai tragiško likimo erdvė. Tai, kad miestas neturi atminties savo gyventojų istorijoje, yra rimta trauma ir miestui, ir gyventojams.“

„Vilniaus istorija nėra patogi. Nėra patogu sakyti, kad Vilnius buvo žydiškas ir lenkiškas, kad lietuvių čia praktiškai visai nebuvo. Ir kad žydų ir lenkų neliko per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Kita vertus [...] dar išlikusi baimė, kad jei kalbėsi, kad Vilnius nebuvo lietuviškas, tai tarsi pripažinsi, kad neteisėtai jame gyveni. Bet man tokia logika neveikia. Manau, kad tiesiog turime priimti šį gražų miestą kaip trapią dovaną – ir jį saugoti atsižvelgdami į miesto istoriją ir jos nebijodami.“

https://nara.lt/lt/articles-lt/vilnius-dovana

Kirilas Atamančikas (Кірыл Атаманчык), baltarusių bendruomenės Lietuvoje veikėjas, turizmo verslo darbuotojas

„Vienas miestas – dešimtys tautybių. Vienas miestas – dešimtys istorijos variantų. Vilnius būtent tas miestas, kuris vienija lietuvius ir gudus, rusus ir lenkus, žydus ir vokiečius, taip pat ir kitas tautas. Man regis, Viešpats Dievas tyčia sukūrė šį miestą, kad gretimos tautos suprastų, kad turime daugiau bendra nei atskira. Vilnius yra Europos Meka, senovės LDK gyventojų ir iš jų kilusių tautų miestas. Vilnius yra miestas, kuris jungia mus visus ir teikia stiprybės.“

http://vilnia-by.com/files/Niezal_s.pdf

Jonas Avyžius (1922 05 16–1999 07 07), lietuvių rašytojas

„Po lėktuvo sparnu pabyra miniatiūrinių namukų knibždėlynas, suraižytas žemai išsirangiusiais gatvių fiordais, kuriais į visas puses juda įvairiaspalviai vabalai – automobiliai; prieš saulę sublykčioja bažnyčių bonios, lekia artyn tarp žalumynų įsirėžę Neries vingiai su tenai įstrigusiu baltu garlaiviu, valtimis, pakrantėse išsibarsčiusiais žmonėmis – taškeliais.“

Avyžius, Jonas. Raštai. – Vilnius, 1984. – T. 3: Degimai, p. 380.

Nijolė Balčiūnienė (g. 1950 03 09), geografė, žygeivė, folkloristė

„Profesorius Česlovas Kudaba sakydavo: „Vilnius stovi ant ypatingos, maloningos sandaros klodų, turi daug maitinančių vandenų...“ Miestas kūrėsi Šventaragio slėnyje, Neries ir Vilnios santakoje, kuri buvo pelkėta ir vandeninga, iš šlaitų sruvo daug šaltinių, mažų upeliukų. Slėnis, kurį supa tekantys vandenys, – šventa vieta.“

Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries: Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai. – Vilnius, 2008, p. 7.

Jonas Basanavičius (1851 11 23–1927 02 16), lietuvių tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, mokslininkas, gydytojas, Vasario 16 Akto signataras

„Lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. […] Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes – aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. [… ] Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime. Vilnius, seniau gulėdamas viduryj etnografinės Lietuvos teritorijos, visados turėjo dideliausią atrakciją į josios gyventojus kaip laimingais, taip ir nelaimingais tautos gyvenimo momentais, kaip mums rodo Lietuvos istorija.“

Basanavičius, Jonas. Rinktiniai raštai. − Vilnius, 1970, p. 504, 505, 565.

Morta Baužienė (g. 1946 06 08), muziejininkė, architektūros istorikė

„Vilnius – didžiulės Europos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, kurioje statomos pilys, bažnyčios, rūmai, klesti prekyba, telkiasi amatininkai. Vilnius – niokojamas gaisrų, maro ir bado epidemijų, griaunamas ir plėšomas okupantų. Vilnius – universitetinis filosofų ir poetų, meno ir mokslo, nuostabios architektūros miestas […]. Kiekvienas iš paminėtųjų ir daugybė kitų segmentų įnešė į Vilniaus istoriją savo indėlį ir padarė miestą tokiu, kokiame gyvename, kalbame, meldžiamės ir galvojame lietuviškai.“

Baužienė, Morta. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. – Vilnius, 2012, p. 7.

Alfonsas Bieliauskas (1923 10 05–2018 01 22), lietuvių rašytojas

„Visas miestas man mielas. Patinka kaip visuma – ir sena, ir nauja. Vilnius – tai Lietuva, įvairi, nepasikartojanti. Tai respublikos širdis ir galva. Svečias senąjį ir naująjį Vilnių turi pamatyti pats, vienas pavaikščioti po miestą, susipažinti su jo grožybėmis. Tai ir Gedimino kalnas, raudoni čerpių stogai, ir naujų statybų ritmai... Čia kiekviename žingsnyje jauti lietuvišką dvasią, dvelkiančią istorine praeitimi. Vilnius – tai Lietuva.“

Vakarinės naujienos. – 1985, spal. 12, p. 2.

Kazys Bradūnas (1917 02 11–2009 02 09), lietuvių poetas

„Realybėje Vilnius pats jau skamba kažkokia kone žemiška poezija, kai žvelgi į miestą nuo į supančių kalvų ir klaidžioji senamiesčio gatvelėmis.“

Kazys Bradūnas: archyvai. – Kaunas, 2016, p. 178.

Vytautas Bubnys (g. 1932 09 09), lietuvių rašytojas

„Kur bebūtum, iš kokių kelionių besugrįžtum, tu visada sustoji čia, ant Tauro kalno, apžvelgi savo miestą, tokį patį ir naują. Ir tankiu medžių vainiku apsuptą Gedimino pilies bokštą, ir didingą Petro ir Povilo bažnyčios baroką, Antakalnio žalume, ir lengvus tarsi žuvėdrų sparnai tiltus per Nerį... Ir baudžiauninko Stuokos baltąją nuotaką – Katedrą susirandi, išgirsti amžių varpų gaudžiančius dūžius...“

Bubnys, Vytautas. Pilnaties valandą. – Vilnius, 1985, p. 25.

Pranciškus Petras Būčys (1872 08 20–1951 10 25), Rytų apeigų (Unitų) vyskupas, teologas

„Trumpai sakant, teko pamatyti trijų kultūrų klodus Vilniuje [1893 m.]: lietuvybė buvo požemiuose, lenkybė bažnyčiose, rusiškumas valdžios įstaigose ir pirklių rankose. Žydai laikėsi su rusais.“

Būčys, Pranciškus. Vyskupo P. P. Būčio atsiminimai. – Chicago, Ill, 1966. – D. 1: Pasiruošimas darbui, p. 308.

Janas Bulhakas (1876 10 06–1950 02 04), fotografas, gyvenęs Vilniuje 1912–1944 m.

„Ne iš sykio galima pajusti, kuo ir kodėl išsiskiria Vilnius, nes elementarūs dalykai kartais sunkiausiai suvokiami. Priežastis paprasta: Vilnius iš esmės nėra miestas ir niekada juo nebuvo. Vilnius tik apsimeta, bando, stengiasi, bet paneigdamas laiko tėkmę ir dvasią, pasilieka kaimu... Vilnius – visų pirma kraštovaizdis, tai sielos, kurią nuskaidrina saulėta gamtos malonė, būsena... Čia daug erdvės – slėnių, vandenų. [...] kalvų, natūralaus kraštovaizdžio, kuris jungiasi su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Miestas driekiasi plačiai, visur ramybės, tylos, gobiančios žalumos įspūdis... Vilnius prašnekina ne kiekvieną, nes kalba pusbalsiu, nesugeba šūkauti kaip mugėje, nemoka girtis savo verte – ir laukia to, kas pats ją suvoks... Vilnius moko žvelgti aukštyn į dangų... Jis – sielos ir intuicijos išbandymas.“

Senasis Vilnius piešiniuose ir nuotraukose: parodos katalogas. – Vilnius, 1988, p. 12.

„... tik jo [dailininko Ferdinando Ruščico] dėka atsivėrė akys ir išsilaisvino manyje iki tol snaudusios jėgos, leidusios architektūrą pamilti taip karštai, kaip peizažą, o Vilniuje palikti širdį visiems laikams.“

Bułhak, Jan. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. – Vilnius, [2006], p. 6.

„Vilnius skambina, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja čerpių stogais, žavi kalnų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį. Pranašiškai, skardžiai gaudžia Vilniaus varpai: buvome, esame, būsime!..“

7 meno dienos. – 2013, vas. 22, p. 6.

„Vilnius, laimė, nėra miestas, nes turi visus dvaro požymius – didelio poniško dvaro su prabangia architektūra ir natūraliu gamtos grožiu. Jis išsidriekęs kalvotame, vandeningame slėnyje ir pasipuošęs natūraliu gamtovaizdžiu, susilieja su tauriais žmogaus intelekto kūriniais. Tai šventovės, vienuolynai, rūmai su erdviais parkais, dvarai ir dvareliai su ūksmingais sodais ir kiemais… Miesto sampratai nuolat priešinasi kokia nors žalia gatvelė, vingiuotas skersgatvis, žydintis kiemas ar darželis, vaismedžių sodas…, net niekur neskubantys praeiviai…“

Bułhak, Jan. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. – Vilnius, [2006], p. 13.

Klemensas Burneika (1934 03 25–2004 09 14), režisierius, kultūros veikėjas

„[…] jei ne Šventaragio slėnis, Vilnius šioje vietoje tikrai nestovėtų. Daug upių suteka, daug Lietuvoje yra panašių piliakalnių, bet jie visi daugmaž eiliniai. Tačiau Šventaragio slėnis – ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos širdis. Jis vienintelis, nepakartojamas, karališkas, pradėjęs garbingą , turtingą, didingą, ilgaamžę Lietuvos valstybės istoriją.“

Burneika, Klemensas. Apie žinomus ir nežinomus Lietuvos valdovų rūmus: vietoj ekskursijos. – Vilnius, 2003, p. 16.

Antanas Rimvydas Čaplinskas (1939 03 28–2011 12 13), inžinierius energetikas, istorikas

„Vilnius […] yra unikalus. Visų pirma jis unikalus tuo, kad visi didieji Europos miestai, ypač sostinės, buvo kažkiek internacionalinės, bet niekur nebuvo taip, kaip Vilniuje, kurį europiečiai ne veltui vadino Babilonu. Čia klestėjo ir prekyba, ir amatai, pynėsi religijos ir tautybės. Tačiau ne visi atvykėliai galėdavo tapti miestiečiais – pirmiausiai jie turėdavo įrodyti, kuo galėtų būti naudingi miestui. Įdomu, kad atvykėlio kilmės vieta figūravo tik iki priesaikos davimo, o po to jis tapdavo, pavyzdžiui, kokiu Vilniaus staliumi ar pirkliu, o jo kilmės vieta nebūdavo minima.“

Respublika. – 2011, birž. 11, priedas ,,Julius“ / ,,Brigita“, p. 4.

Jonas Čeponis (1926 04 02–2003 01 07), lietuvių tapytojas

„Tapiau daug Vilniaus peizažų. Vilnius mane žavi ir įkvepia. Kartą eidamas Mindaugo gatve pažvelgiau žemyn ir apstulbau: stebuklas! Kaip šviečia žaliame fone Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios.“

Lietuvos aidas. – 2001, rugpj. 30, p. 11.

Liudvikas Čarkovskis (Ludwik Czarkowski, 1855 10 04–1928 10 22), gydytojas, bibliotekininkas, kraštotyrininkas, visuomenės veikėjas, vienas iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų

„Vaikštinėjimą gatvėje paįvairindavo ir malonumo suteikdavo rylos. Jos, prislopindamos gatvės šurmulį, grojo nuo ryto iki vakaro. Rylos buvo labai įvairios: pridususios ir nesuderintos, gaudžiančios it orkestras ar mūsų dienų gramofonai, tik malonesnės ausiai. Praeiviai klausydavosi operų arijų, nors pasitaikydavo grojant ir „Kamarinskają“, o retsykiais jaunas ir išvaizdus rylininkas […] dainuodavo pritardamas į taktą savo instrumentui. Rylos jau senokai išnyko, labai gaila, nes mūsų dienomis nėra kur pasiklausyti nei tokios muzikos, nei tokio dainavimo.“

„Meilę galiu išreikšti miestui, į kurį, būdamas paaugliu, žvelgiau plačiai atvertomis akimis, kuriame mintis audė jaunuolis, o brandos metais drauge su šimtais kolegų dirbo žmogus. Jie stengėsi nuplėšti storą luobą, po kuriuo lenkišką pradą paslėpti vylėsi okupacinė caro valdžia. […] myliu tave, Vilniau, ir garbinu.“

Czarkowski, Ludwik. Vilnius 1867–1875: atsiminimai. – Vilnius, 2020, p. 78–79, 139.

Kristupas Čibiras (1888 12 14–1942 03 23), kunigas, Vilniaus krašto visuomenės veikėjas

„Čia gimė, išaugo, sutvirtėjo mūsų valstybės galybė. Vilnius mūsų didybė. Vilnius Lietuvos praeitis: išplėšti Lietuvai Vilnių – palikti ją be praeities. […] Vilnius mūsų saulė. Vilnius visos Lietuvos brangusis turtas. Iš čia ėjo ir ateityje turi eiti bangos, kurios gaivintų įvairiais žvilgsniais mūsų šalį. Lietuviui likti be Vilniaus, tai netekti savo širdies, savo akių, savo praeities, tai nustoti savo galybės ir didybės.“

Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900–1945. – Vilnius, 2006, p. 194–195.

Ginas Dabašinskas (g. 1963 07 25), lietuvių žurnalistas, redaktorius

„Krivis, Senasis Išminčius, vilko brolis, atskleidžiantis savasties paslaptį artikuliuota, sąmonei suprantama kalba, pataria įkurti miestą, sostinę – Miesto įvaizdis paprastai iškyla kaip Motinos, saugančios ir ginančios savo vaikus, kaip moteriškos sielos, anima simbolis, kaip Vilna, raibuliuojanti Vilnelės vilnyse. Vilna – tai sukurtas miestas, iškeltas iš žemės gelmių, pastatytas iš akmenų ir geležies. Tačiau yra ir miestas amžinas, nesukurtas, nepraeinantis, paskendęs sapne ir save sapnuojantis, tvyrantis tarsi Pirminis Judintojas savo santvarkoje, atsiliepusioje Gedimino varde, – Vilnius, patariantis geisti Vilko brolybės.“

Literatūra ir menas. – 1991, sausio 1, p. 14.

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899 08 16–1997 02 10), lietuvių istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja

„Vėliau jis [Gediminas] įkūrė savo sostinę Vilniuje, senoje piliavietėje, Neries ir Vilnios upių santakoje. Vieta sostinei čia buvo labai patogi, nes ji buvo valstybės viduryje; pirkliai iš senovės pro čia upėmis keliavo iš Baltijos jūros į Rusią; čia buvo status kalnas, ant kurio buvo galima pastatyti neprieinamą tvirtovę. Vilnius tokiu būdu nuo Gedimino laikų tapo Lietuvos sostine visam laikui.“

Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda. Lietuvos istorija. – Vilnius, 1990, p. 53.

Daugudis Vytautas (1929 11 02–2001 01 10), lietuvių archeologas

„[Kreivosios] Pilies gynybiniai įtvirtinimai leidžia manyti, kad ji iš tikrųjų buvo gana tvirta ir įrengta nelygioje, į Neries pusę nuolaidėjančioje kalvoje. Dėl to, žiūrint iš šono, turbūt atrodė kreiva. Gal todėl ir pavadinta Kreivąja.“

Daugudis, Vytautas. Iš Vilniaus miesto praeities. – Vilnius, 1993, p. 45.

Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 10 01), lietuvių literatūrologė

„Senasis Vilnius – ir tas, kuris yra jau kelis kartus dingęs, ir tas, kuris dar tebestovi – buvo statomas klausantis gamtos balso. Tai liudija gatvelių įlinkiai, kiemai, stogų linijos, arkos. Netiesinti, nenukasti, geriau prisiglausti, aplenkti. Užtat senasis Vilnius turi augmeniško savaimingumo: namas „priaugęs“ prie namo, po didesniu statiniu (kaip po medžiu) dar telpa mažesnis, po juo – krūmas, gėlė. Molis, degtos plytos, rausvų čerpių stogai. Tokios pačios spalvos yra rudenio klevų raudonis. Kai jis pasirodo senojo Vilniaus universiteto kiemuose, prasideda paslaptinga grožio misterija…“

Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais. – Vilnius, 2006, p. 33.

Vaidotas Daunys (1958 01 02–1995 07 29), lietuvių rašytojas

„Yra dvi susisiekiančios paslaptys: kalba ir Vilnius. Tu juk ne šiaip sugrįžti į šį miestą, o sugrįžti tam, kad gomuryje suspurdėtų skiemuo, dar kartą. Dar kartą! Nieko nėra amžinesnio už šį pakartojimo džiaugsmą. Tu ištari šitą miestą, o ištardamas išvysti jį.“

Balčytis, Vytautas. Daunys, Vaidotas. Vilnius: Vardas ir žodis. – Vilnius, 1993, p. 1.

„Kaita, kitėjimas yra šio miesto dvasia. Niekada Vilnius nebus Amžinasis miestas, jisai – Pažadėtasis.“

Krantai. – 1989, Nr. 10, p. 24.

„Kokia šviesa mus įkvepia Vilniuje, šitame ledynmečio slėnyje, kur susibėga romantikų ir kareivių išvaikščioti keliai? Mintis, ieškanti peno šioje erdvėje, čia randa nevienaklodžius metaforų ryšius, mūsų vaizduotę įkvepiančius taip pat kaip upių terasos archeologo mintį. Čia mūsų mąstymas randa gilesnių dimensijų, ne vien tų, kurios šviečia nuo jūros...“

Nemunas. – 1987, Nr. 1, p. 19.

Vladas Drėma (1910 12 03–1995 01 04), lietuvių dailės istorikas, muziejininkas, tapytojas, grafikas

„Vilnius – didžiausias mūsų prieštaringos, be galo įvairiaspalvės istorijos ir kultūros židinys […] Vilnių sukūrė visa Europa. Iš visų Europos kraštų žmonės dirbo ir kūrė, projektavo, puošė jį.“

Juozaitis, Arvydas. Tarp žmonių. − Vilnius, 1993, p. 109, 110.

Marija Drėmaitė (g. 1971 07 16), lietuvių architektūros istorikė

„Unikalus, labiausiai į rytus nutolęs barokinis miestas, išaugęs ant viduramžiško gatvių tinklo, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui menininkų, rašytojų, istorikų ir menotyrininkų. Apie Vilnių rašytos knygos, poemos, dainos, jis tapytas ir fotografuotas, apie jį kurti mitai ir pasakojimai, kol pats miestas tapo savotišku mitu.“

Vilnius, 1900–2016: architektūros gidas. – Vilnius, [2016], p. 6.

Ričardas Filistovičius (g. 1951 04 28), lietuvių tapytojas

„Vilnius man – tikra dekoracija, niekada nenusibostanti, kintanti, kurstanti vaizduotę. Čia gyveno mano proseneliai, seneliai, tėvai, dabar – aš, mano vaikai ir anūkai.“

Respublika. – 2001, bal. 28, p. 18.

Algirdas Gaižutis (g. 1941 10 17), lietuvių estetikas, menotyrininkas, kultūrologas

„Neabejotina Vilniaus magnetizmo savybė – nuostabi, nepakartojama miesto ir jį supančios gamtos, aplinkinio landšafto dermė. Ji yra didis istorinis palikimas, kurį deramai suformuoti padėjo kunigaikščių, mecenatų, architektų, dvasininkijos atstovų ir eilinių miestiečių geras meninis skonis ir įžvalgumas.“

Vilniaus istorijos metraštis. – Vilnius, 2007. – T. 1, p. 13.

Ričardas Gavelis (1950 11 08–2002 08 18), lietuvių rašytojas

„Vilnius – tai miestas šmėkla, miestas haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti – jis pats yra sapnas arba vaizduotės tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas. Čia netikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo ar saugumo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti. Prahoje ar Lisabonoje senovė tvyro greta nūdienės bedvasybės. Vilniuje kiekvienas namas, kiekviena siaurų gatvelių sankryža yra sykiu ir senosios gyvybės, ir nūdienės katalepsijos vieta. Vilnius – tai daugybė miestų, suklotų vienas ant kito. Archeologiniais sluoksniais čia sugulė ne tik žemė – ir laikas, ir oras, ir kalba. Toje pat vietoje glūdi ir virsta vienas kitu Rytų ir Vakarų kultūros sluoksniai. Vilnius – tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia. Čia susidūrė ir susimaišė visui viskas. Vilnius – tai milžiniškas kokteilis, suplaktas bepročių rūko dievų. Jei miestas galėtų egzistuoti vienišas, be žmonių, Vilnius būtų visų miestų Miestas. Bet miesto dvasią išreiškia žmonės, o jei bandai suprasti, ką reiškia žmogystos Vilniaus gatvėse, ką reiškia tasai marazmiškas spektaklis, kuriame ir pats vaidini, iškart suvoki, jog sapnuoji.“

Gavelis, Ričardas. Vilniaus pokeris. – Vilnius, 1989, p. 77.

Edmundas Gedgaudas (g. 1933 08 26), lietuvių muzikologas, pianistas, pedagogas

„O juk po visą Vilnių pasklidęs vėlyvasis barokas – įsikūnijusi vieno žmogaus [Jono Kristupo Glaubico (Johanno Christopho Glaubitzo)] vizija, jo concerto grosso.“

„Vilniaus, anot Pauliaus Weberio, neįmanoma įsprausti į įprastas formules. Tai esanti unikali prieštaravimų ir podraug grožio apraiška.“

„[...] Magiškojo kupolų sąskambio nebėra. Priėmiau tą taip, lyg kas ištisine betono siena būtų užtvėręs Baltijos jūrą. Tokie miestai kaip Vilnius nyksta nepatirdami meilės. Jie jaučia, ar su jais nuoširdžiai kalbamasi, ar bendraujama. Jiems reikia ne žvitrių verslininkų akučių už brangaus automobilio stiklo. Ne smegenų, sukaustytų „virtualios tikrovės“ kliedesių. Dešiniajame Neries krante Tu dar ne viską matei. Ten iš peties pasidarbavo galvos, kurios Vilniaus į save neįsileido.“

„Vilniuje anuomet klestėjo kavinių įvairovė. Gal prieš pusšimtį metų bandyta atgaivinti Rudnickio kavinę, prieškariu kaip jokia kita telkusią literatus ir laikraštininkus. Ją, gan dailiai atnaujintą, taip ir pavadino – „Literatų kavinė“. Bet literatai ir kiti menininkai jau turėjo „Neringą.“

„Vilniuje daug ką sunku arba ir neįmanoma racionaliai paaiškinti. Regis, jog net laikas čia nuo seno būdavo kitoks, paveikdavęs net ir šimtmečių trukmę. Šis miestas tai atsilikdavo, tai netikėtu šuoliu išsiverždavo į priekį (Johanno Christopho Glaubitzo vizijos!). Per kraupius istorijos virsmus išlikę Vilniaus rudimentai vis dar neaplenkia reikšmingų, o retsykiais ir visiškai kuklių, darbų.“

Gedgaudas, Edmundas. Prisijaukinant Vilnių. – Vilnius, [2015], p. 121, 161, 175, 180, 184.

„Perprantant Vilnių, reikia jį išgirsti. Matyt, šios vietos dvasia nuo seno skatindavo kurti tuos, kurie regimybėje ieškodavo saitų su muzika, sugebėdavo iš kitur atklystančius motyvus transformuoti pagal šio miesto ore tvyrančias dermes. Gotikos aidas ties Vilnios skardžiais sustingdo muzikinius šio stiliaus siekius reziumuojančiu Šv. Onos bažnyčios fasadu, o unikalusis barokas bene labiausiai įteisina įvaizdį „Skambantis miestas.“

Literatūra ir menas. – 1984, gruod. 1, p. 7.

Gediminas (apie 1275–1341), Lietuvos didysis kunigaikštis

„Visiems visame pasaulyje išplitusiems Kristaus garbintojams, vyrams ir moterims, ypač teikiant pirmenybę ypatingiems Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno miestams ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis, garbės ir malonės patvarumo sveikindamas [linki]. [...] atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: kariams (riteriams), ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. [...] Duota, nuodugniai apsvarsčius, mūsų mieste Vilniuje 1323 Viešpaties metais, Švento apaštalo Pauliaus atsivertimo dieną“ [iš Gedimino laiško, rašyto 1323 m. sausio 25 d., Vilnius].

Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai. – Vilnius, 2003, p. 47, 49.
http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LC00/Gedimino_lai%C5%A1kai.LC0600.pdf

Marija Birutė Gimbutienė (1921 01 23–1994 02 02), lietuvių archeologė, archeomitologijos pradininkė

„Vilnius man liko kaip stiprybė, kaip gyvybės vanduo – kai būdavo gyvenime sunku, visada sugrįždavau į savo vaikystę Vilniuje.“

Gimbutienė, Marija. Laimos palytėta. – Vilnius, 2002, p. 126.

„Vis dėlto esu labai dėkinga likimui, kad gimiau ne kur kitur, o Vilniuje: šis nepaprastai gražus miestas mane ne tik augino, bet jo vaizdas ir dvasia lydi per visą gyvenimą.“

Lietuvių dienos (Los Angeles). – 1962, Nr. 3, p. 5.

Algirdas Julius Greimas (1917 03 09–1992 02 27), lietuvių ir prancūzų semiotikas, mitologas, kalbininkas

„Keista atrodo tiktai, kad Vilniuje mūrai ir gatvės pakeitė žmones, o ne žmonės pritaikė sau gatves ir mūrus.“

Naujoji Viltis. – 1988, Nr. 21, p. 39.
Regnum: kūryba ir kriterijai. – Vilnius, 1991. – D. 1, p. LXXXVI (86).

Antanas Gudaitis (1904 07 29–1989 04 20), lietuvių tapytojas

„Vilnius, priešingai Kauno smulkiai komercinei dvasiai, yra paliestas kelių didžiųjų stilių bangų. Jo architektūroje daug kur jaučiama aukštų dvasinių polėkių ir didingumo. […] Vilniuje visų pirma vyrauja skoninga architektūra, kuri, jungdamasi su aplinka, kartais duoda nuostabių dalykų.“

Sakalauskas, Tomas. Antanas Gudaitis: septyni vakarai su dailininku. – Vilnius, 1989, p. 147.

Leonardas Gutauskas (g. 1938 11 06), lietuvių rašytojas, tapytojas

„Vilnius – įvairus miestas, apie jį gali rašyti visi ir kiekvienas ras savo temelę, savo nišą. Bet aš rašau apie anų laikų [savo jaunystės] Vilnių […]. Vilnius man yra brangus – čia užaugau, gyvenau.“

Lietuvos rytas. – 2011, geg. 28, priedas „Sostinė“, p. 1, 5.

Juozas Albinas Herbačiauskas (1876 10 20–1944 12 03), lietuvių rašytojas, literatūros kritikas

„Aš trokštu, kad Vilnių laimėtų laisvos kūrybos himnas, dvasios žaibo žodis, o ne kardas.“

Nemunas. – 1989, Nr. 10, p. 10.

Gediminas Isokas (1931 02 23–2020 07 05), lietuvių rašytojas, miškininkas

„Kai 1893 m. Vilniuje paplito choleros epidemija, reikėjo naujų šulinių. Tuomet buvo iškasti pirmieji arteziniai Vilniaus šuliniai: Katedros aikštėje (16 tūkst. kibirų per parą), Tilto gatvėje ir aikštėje priešais generalgubernatoriaus rūmus. Ilgainiui Vingrių šaltiniai prarado savo pirmykštę reikšmę, nes buvo įrengta naujų vandenviečių, išgręžta naujų šulinių. Po žeme trykštantys Vingrių šaltiniai vilniečiams reikšmingi kaip praeities liudytojai. Juos primena ir Vingrių gatvės pavadinimas.“

Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius. 1995, p. 422.

Miša Jakobas (g. 1949 08 07), pedagogas

„Aš negimiau Vilniuje, bet esu jį įsimylėjęs nuo pat mano pirmos dienos čia. Aš dėkoju likimui, kad esu čia. Dabar aš galiu pasakyti, kad tai mano miestas, mano žydiškas miestas. Matyt, tai ir yra mano atsakymo vinis – tai mano žydiškas miestas, eini ir tarsi grįžti atgal į istoriją, į tą didelę mūsų – žydų, gyvenančių, gyvenusių Lietuvoje ir ypatingai žydų, gyvenančių, gyvenusių Vilniuje – istoriją.“

https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/misa-jakobas-kai-visi-mano-kolegos-myles-vaikus-kaip-myliu-as-sekme-garantuota-56-558767

Algė Regina Jankevičienė (1930 06 27–2015 03 11), lietuvių architektūros istorikė

„Savita, nepakartojama senojo Vilniaus architektūra – raiškaus silueto bokštų, tapybiškų plokščiasienių gatvelių, puošnių ansamblių ir santūrių namų fasadų subtilus derinys. Į istorinę aplinką darniai įsijungia nauji šiuolaikinės architektūros kūriniai.“

Vilniaus architektūra. – Vilnius, 1985, p. 5.

Pranė Jokimaitienė-Aukštikalnytė (1922 03 01–1989 09 06), lietuvių tautosakininkė, poetė

„Vilnius lietuvių liaudies dainose tapo apeiginio vaizdo dalimi, simboliu, meninio apibendrinimo priemone. Karo dainose – tai herojaus – tėvynės gynėjo – mirties įprasminimas, kalendorinėse – fantastinių vaizdų sudėtinė dalis, vestuvinėse – nuotakos arba jaunojo šaunumo, jaunojo šalies tolumo išraiška, apeiginio rūtų vainiko išaukštinimo priemonė, vaikų vaišių, humoristinėse dainose – grakštaus humoro priemonė.“

LTSR MA darbai. Serija A. – 1982. – T. 4 (81), p. 120.

Antanas Jonynas (1923 12 14–1976 07 05), lietuvių rašytojas

„Aš myliu šventus, istorinius Vilniaus akmenis, jo senąsias, dabar su tokia meile prikeliamas, restauruojamas gatveles. Jos dvelkia brangiais šlovingos praeities prisiminimais, jos kalba apie didvyriškus mūsų liaudies žygius...“

Jonynas, Antanas. Subrendimo metai. – Vilnius, 1987, p. 408.

„Kai sugrįžti į Vilnių, koks jis buvo prieš 30 metų, kai vėl atsistoji Kalinausko ir Pylimo [...] gatvių kampe, pirmiausia nustebina tyla – graži, aidi giedro rudens tyla, kai tie negausūs rudens garsai, kurie sklinda po ką tik audrą pakėlusį miestą, negąsdina, nepribloškia, neužtrenkia ausų. Pralekia, pradunda reti automobiliai, iš lėto senu grindiniu darda kaustyti valstiečio vežimo ratai, klapsi vežiko kuinas, motinos šūkčioja vaikus, dvi moterėlės laisviausiai susikalba stovėdamos viena vienoje, kita kitoje Pylimo gatvės pusėje, gaiviai, dar pilnomis lapų šakomis šlama senosios Vilniaus liepos.“

Jonynas, Antanas. Prie gyvo šaltinio: publicistika, literatūros kritika. – Vilnius, 1984, p. 20–21.

Romualdas Juknevičius (1906 10 18–1963 04 13), teatro režisierius, aktorius, pedagogas

„Tai miestas jausmų, poezijos, senos romantikos, gražaus patriotizmo, meno ir mokslo.“

Res Humanitariae. – Vilnius, 2010. – T. 8, p. 57.

Benediktas Juodka (g. 1943 01 13), lietuvių biochemikas, Vilniaus universiteto rektorius (2002–2012), visuomenės veikėjas

„Jis nedidelis, kompaktiškas, gražus, tarp kalvų įsikūręs žalias miestas. Čia viena upė įteka į kitą, o užlipus ant Gedimino kalno atsiveria visas miesto vaizdas. Nuoširdžiai galiu pasakyti, jog Vilnius man – gražiausias pasaulio miestas. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi galėdamas vadintis vilniečiu. Be galo myliu šį miestą.“

Lietuvos rytas. – 2007, rugs. 1, priedas „Sostinė“, p. 5.

Arvydas Juozaitis (g. 1956 04 18), lietuvių publicistas, visuomenės ir sporto veikėjas, filosofas

„Vilnius seniai tapo Lietuvos inkaru, meilės, vilties ir tikėjimo žiburiu. Tai būdinga visiems karalių miestams.“

Regnum: kūryba ir kriterijai. – Vilnius, 1991. – D. 1, p. LXXXVII (87).

Vladas Rafaelis Jurgutis (1885 11 05– 1966 01 09), lietuvių politikas, ekonomistas

„Vilniaus senųjų sienų pilki griuvėsiai brangesni yra man negu ir gražiausi nauji pastatai, kurie nieko nesako mano protui ir visai neveikia mano širdies. Ir meno grožis man tik tuomet tėra vertingas, kai jis pajėgia prabilti mano protui, kai jis sugeba užgauti jautrias mano sielos stygas, kurios aidi mūsų didžios praeities akordais.“

Laumenskaitė, Egidija. Vladas Jurgutis: didis ekonomistas ir mokytojas. – Vilnius, 2008, p. 117.

Jonas Jurkštas (1929 02 24–2007 01 04), lietuvių kalbininkas

„Vilniaus vardas pirmą kartą paminėtas tik Gedimino laiškuose [...], ir vokiečiai, atrodo, niekur niekaip senojo Vilniaus nepaminėjo. Jie dar ir XVIII a. greičiausiai pagal seną tradiciją Vilnių vadino Willda arba Vilnia.“

„Reikia paminėti bene svarbiausią argumentą. Tai tas faktas, kad Vilniuje Mindaugas pastatė mūrinę Katedrą. Jis leidžia gana rimtai spėti, jog jau tuo metu Vilnius buvo pats didžiausias ir svarbiausias Lietuvos valstybės miestas. Į jį sueidavo visi ir visokie keliai: politiniai, ekonominiai, sausumos ir vandens.“

„Kadangi visais laikais valstybinės ir šiaip didesnės reikšmės dokumentai plisdavo po Lietuvą iš Vilniaus ir per Vilnių, tad ir su vandenų apsaugos istorija susiję faktai daugiau mini Vilniaus vandenis, kurių yra buvę gana daug; be Neries ir Vilnios, dabartinio miesto teritorijoje būta daugelio upelių, tvenkinių, ežerėlių ir šaltinių, iš kurių vienas seniausiųjų upeliukas Vingris keturis šimtus metų teikė miestui geriamąjį vandenį.“

„Vorutos (pagal K. Būgą – Varuta) pilies klausimas verčia šiek tiek pakalbėti ir apie pačią upę, kurią dabar vadiname Vilnia (ne Vilnelė, nes tai vertinys iš lenkų Wilenka). Tai mažoji Vilniaus miesto upė, davusi savo vardą ir miestui.“

Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – [Vilnius], 2005. – D. 2: Kiek mynė – neišmynė, p. 123, 124, 125, 130.

Adomas Juškaitis Juškevičius (1905 01 01–1999 12 12), pedagogas, istorikas, pirmojo lietuviško vadovo po Vilnių ir jo apylinkes (1937) bendraautoris
(su Juozu Maceika)

„Kur Neris banguoja ir srauni Vilnelė savo vandenis jan neša; kur žali miškeliai paslaptingai ošia; kur užsėti laukai įdomiai vilniuoja, – ten slėny, tarp kalnų, įsikūrė gražus Vilniaus miestas. Vilnius pergyveno didingus laikus. Kitados buvo lietuvių tautos lopšys, paskui didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sostinė, kurių valdomosios žemės plotai siekė Baltijos ir Juodosios jūros vandenis. Vilnius – kultūros židinys. [...] Vilnius – tikybinio lietuvių gyvenimo centras. Jame vyriausias senovės lietuvių kunigas Krivė-Krivaitis skelbė minioms dievų valią; čia buvo Perkūno garbei šventykla. Jos vietoje prieš šimtmečius iškilo didinga krikščioniška Katedros bažnyčia, o didieji Lietuvos kunigaikščiai ir didikai visą miestą nustatė bažnyčių bokštais. Vilnius – lietuvių tautinio atgimimo vieta. [...] didžiajam karui praūžus, čia buvo paskelbta laisva Lietuva.“

Juškaitis, Adomas. Vilnius ir jo apylinkės / Adomas Juškevičius, Juozas Maceika. – Vilnius, 1991, p. 1.

Jurgis Kairys (g. 1952 05 06), lietuvių lakūnas, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras

„Yra vietovių, kurios, kuo aukščiau skrendi, tuo gražiau atrodo. Vilnius – kuo žemiau, tuo gražesnis.“

Lietuvos rytas. – 1999, gruod. 29, priedas „Sostinė“, p. 2.

Vytautas Kalinauskas (1928 11 09–2001 06 14), lietuvių grafikas, tapytojas, scenografas

„Vilnius taip sodriai egzistuoja mano kūryboje, kad Vilnius – mano gyvenimo būdas.“

Vilniaus laikraštis. – 1990, Nr. 6, p. 10.

Mykolas Karčiauskas (1939 03 15–2018 04 20), lietuvių rašytojas

„Išgyventi metai, amžinas teisybės ieškotojo polinkis, kūryba padėjo man surasti savą, realų Vilnių, su jo istorija ir dabartimi, su senamiesčio žavesiu ir naujų statybų poezija.“

Vakarinės naujienos. – 1986, geg. 19, p. 2.

Naglis Kardelis (g. 1970 05 26), lietuvių filosofas, filologas, vertėjas

„Vilnius – ne tik Lietuvos širdis, Gedimino išsapnuotas miestas, bet ir lietuviškasis Europos idėjos įkūnijimas: kultūrinė Europos tapatybė laikosi ant dviejų polių pamato – antikinės ir judeokrikščioniškosios tradicijų, o juk Vilnius – Šiaurės Atėnai ir Šiaurės Jeruzalė tuo pat metu. Tai dvasinis Lietuvos langas į Europą, vieta, kur Lietuva Europoje susitinka Europą Lietuvoje, gyvas ir draugiškas miestas, kuriame gyvenantys skirtingų tautų žmonės kultūrines vieni kitų tradicijas suvokia kaip savas, kartu puoselėjamą miesto dvasios lauką kurdami kaip visiems jaukią meilingos bičiulystės vietą.“

Pašvaistė. – 2019, Nr. 4, p. 1.
http://www.pasvaiste.lt/files/2019-04.pdf

Aurelijus Katkevičius (1962 12 22–2020 08 12), lietuvių žurnalistas, vertėjas

„Man Vilnius primena taurę, kurios dugne – brangaus kraujo lašas. [...] man Vilniaus taurė – sielos draustinis.“

Aušrinė. – 1990, Nr. 3, p. 27.

Konradas Kaveckas (1905 11 02–1996 11 08), lietuvių kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas

„Vilniaus miestas – ne tiktai gražių architektūrinių linijų miestas, bet ir nuo amžių įžymus teatro ir muzikos židinys. Toks jis buvo, toks turbūt ir liks per amžius. Jo pavėsy taip pat augo ir augs Lietuvos muzikos menas.“

Muzikos barai. – 1939, Nr. 11, p. 283.
http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/LNB00280A18

Albertas Kazlauskas (g. 1991 01 09), gidas

„Vilnius gidams, istorikams yra dėkingas miestas, jis turi daug skirtingų charakterių, sluoksnių.“

https://neakivaizdinisvilnius.lt/straipsniai/gidas-albertas-kazlauskas-siame-darbe-nera-monotonijos/

Juozas Keliuotis (1902 09 04–1983 03 25), lietuvių žurnalistas, rašytojas, vertėjas

„Vilnius – amžinoji Lietuvos sostinė, jos širdis ir jos siela. Jis – esminis jos gyvybės šaltinis, be kurio ji negali egzistuoti. Jis – ir vienintelis simbolis, ją organiškai siejąs su jos visa didinga praeitimi. Be Vilniaus ji gali tik vegetuoti ir merdėti.“

Keliuotis, Juozas. Mano autobiografija: atsiminimai. – Vilnius, 2003, p. 275.

„Vilnius visada skatina svajoti ir galvoti. [...] Vilnius – Lietuvos praeities didybė, bet jis ir jos ateities raktas, be kurio mes negalime kopti į aukštesnės kultūros ir didingesnės kūrybos pasaulį. [...] Tad man reikia bet kuria kaina įsitvirtinti tame mieste. Tik čia galėsiu alsuoti ir kurti. Čia galėsiu ištvermingai pakelti didžiausius vargus, čia įstengsiu nešti savo gyvenimo kryžių. Čia ir suvargęs, ir apiplyšęs, ir basom, ir kruvinom kojom įstengsiu keliauti vis pirmyn ir pirmyn! Vilniuj gyvenant negalima eiti atgal, negalima ir vietoje pasilikti. Vilnius tau dieną ir naktį skatina vis žengti pirmyn, vis daryti naujus tyrimus ir naujus bandymus, vis stengtis organizuoti ir kurti naują gyvenimą, nors ir paremtą šimtmečiais kurtomis tradicijomis.“

Keliuotis, Juozas. Mano autobiografija: atsiminimai. – Vilnius, 2003, p. 400–401.

Vytautas Kernagis (1951 05 19–2008 03 15), lietuvių dainų autorius ir atlikėjas, aktorius, pramoginių renginių režisierius ir konferansjė, televizijos laidų vedėjas

„Esu vilnietis. Visa tai, kas vyko mano gyvenime – esu aš ir Vilnius. Visų pirma esu dėkingas Vilniaus rusams, kad mokė mokytis lietuviškai, labai esu dėkingas Vilniaus žydams – kad vertė mokytis rusiškai, labai esu dėkingas Vilniaus lenkams, nes kiekvieną antradienį spaudos kioskuose atsirasdavo žurnalas, kurio visi laukdavome.“

Oginskaitė, Rūta. Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį. – Vilnius, 2009, p. 125.

Juozas Kėkštas (1915 11 19–1981 04 16), lietuvių poetas

„Vilnius yra mums visiems kaip akis, tegu šviečia jis Lietuvai, mūsų tėvynei.“

Poezijos pavasaris. – Vilnius, 1968, p. 122.

Adomas Honoris Kirkoras (1818 01 21–1886 11 23), lenkų archeologas, publicistas, leidėjas

„Vilniuje sulig kiekvienu žingsniu užtiksite ką nors įdomaus, pamokomo, kas primins jums šlovingus lietuvių žygius, atvers dorybių ir nuopelnų, ydų ir aistrų kupiną jų gyvenimo knygą. Vilnius – tai gyva senosios Lietuvos kronika, jos buvusios šlovės ir nuosmukių liudytoja.“

Kirkor, Adam Honory. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 16.

„Aš beprotiškai myliu savo Lietuvą, savo Vilnių (savo, nes kai išeinu į miestą, atrodo, kad kiekvienas akmenukas, šaligatvio stulpelis yra mano, mano gyvenimo dalelė).“

Mokslas ir gyvenimas. – 1988, Nr. 1, p. 31.

Vincas Kisarauskas (1934 03 01–1988 10 27), lietuvių tapytojas, grafikas, scenografas

„Senamiesčio fragmentuose, gatvelių erdvėse, namų tūriuose, susiduriančiose plokštumose siekiama atskleisti senojo miesto grožį, laiko žymes rūsčioje ir santūrioje mūro kasdienybėje [...] Tuose urbanistiniuose vaizduose mažiau dangaus, ir žvilgsnį patraukia seni statiniai – miesto veidas, randuotas nuo šimtmečių paliktų pėdsakų.“

Eduardas Urbanavičius. – Vilnius, 1985, p. 3.

„Vilnius, ypač senamiestis, labai jaukus, monumentalus, jis negali nejaudinti menininkų. Vaikštai jo kiemeliais ir tarsi girdi šalia Adomo Mickevičiaus žingsnius. Mane stebina didžiojo menininko Stuokos-Gucevičiaus genialus erdvės suvokimas, kuriant Katedros (dabar Gedimino), Rotušės (dabar Muziejaus) aikštes, kurios jungia senamiestį į organišką visumą. Atsiskleidžia visom spalvom.“

Vakarinės naujienos. – 1985, gruod. 7, p. 2.

Kazys Napaleonas Kitkauskas (g. 1931 01 05), lietuvių architektas restauratorius, inžinierius statybininkas, kultūros ir visuomenės veikėjas

„Vilniaus miesto pradžia – Vilniaus pilių teritorijoje. Viena greta kitos buvo įsikūrusios trys pilys – Aukštutinė (Gedimino), Žemutinė ir Kreivoji (dabar Trijų Kryžių kalnas). Vilniaus pilių teritorijoje […] nuo seniausių laikų buvo dvi svarbiausios šalies institucijos – dvasinis religinis centras (iš pradžių ikikrikščioniškojo kulto šventykla, o vėliau jos vietoje Katedra) ir visai greta – Didžiųjų Kunigaikščių rezidencija.“

http://archive.is/20120914150138/www.lithill.lt/vic-italy/article6.asp

„Esu laimingas galėjęs prisiliesti prie mūsų istorijai brangių vietų; vien ko verti Vilniaus Arkikatedros tyrinėjimai, lobyno suradimas! Pavyko aptikti pirmosios Katedros pamatų kontūrus, nustatyti visos Arkikatedros architektūros raidą. Pirmosios mūsų šventyklos – Vilniaus Katedros – rasti pamatai buvo tarsi dovana krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų proga.“

XXI amžius. – 2006, geg. 17, p. 3.

Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886 03 13–1958 12 01), lietuvių rašytoja, literatūros kritikė

„Paskutinis vakaras [apie 1908 m. birželio 1–3 d.] – nusprendėme sulaukti aušros ant Gedimino kalno. Vilnius vasaros naktį. Vilnius, auštant stebėtas ant Gedimino kalno. Tai buvo lyg jam sukurta. Ne veltui MKČ paveiksluose taip daug fantastingų miestų. Ir Vilnius tą naktį buvo lyg gražiausia pasaka. Grįždami ėjom pro Šv. Kotrynos bažnyčią. Bažnyčia auštančios dienos rūkuose skleidė nepaprastą žavesį.“

Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Apie muziką ir dailę. – Vilnius, 1960, p. 325.
Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas. Laiškai Sofijai. – Vilnius, 1973, p. 24.
Landsbergis, Vytautas. Čiurlionio dailė. – Vilnius, 1976, p. 255.

Jonas Kubilius (1921 07 27–2011 10 30), matematikas, tikimybinės skaičių teorijos kūrėjas, visuomenės veikėjas

„Džiaugiamės naujaisiais miesto rajonais, bet visame pasaulyje žmones labiausiai vilioja senoji miesto dalis, gyvoji jo istorija. Restauratorių dėka mūsų senamiestis labai pagražėjo, tapo jaukus, mielas. Toks lietuviškas, kaip dabar, Vilnius niekada nebuvo. Išaugo kultūrinė atmosfera, aukštosios mokyklos, teatrai, bibliotekos. Daug inteligentijos.“

Vakarinės naujienos. – 1985, lapkr. 16, p. 2.

Vytautas Kubilius (1926 11 23–2004 02 17), lietuvių literatūrologas

„V. Mozūriūno eilėraščių knyga „Vilniaus etiudai“ (1958) atvėrė Vilniaus kultūrinį klodą (balta kaip gulbė katedra, Aušros vartai, M. Daukšos „Postilės“ žodžiai, A. Mickevičiaus skraistė prie senojo universiteto), kuris įėjo į šiuolaikinę literatūrą kaip romantinės tradicijos regeneracija. [...] Miesto architektūrinės linijos – apsnigti bokštai, senamiesčio gatvelių sankryža, šaudyklų angos, arkadų, prieblandų kampuoti stogai – grakščiai susipina poetės [J. Vaičiūnaitės] vaizde, pagrįstame regėjimo įspūdžiais, ir sudaro jo ypatingą erdvę, užlietą intymaus švelnumo. E. Mieželaitis taip persiėmė Vilniaus baroko dvasia, kad beveik kiekviename jo kūrinyje kartojasi puošni vaizdų karuselė [...].
Monumentali Just. Marcinkevičiaus mintis iš paskirų Vilniaus katedros architektūrinių elementų (kolona, rūsys, aikštė) ir autentiškų jos istorijos motyvų (architektas Laurynas) dramoje „Katedra“ sukūrė daugiareikšmį, pilną vidinės įtampos ir taurios patetikos simbolį, kuriame telpa Lietuvos praeitis, [...], tėvynės sąvoka [...], žmogaus dvasinė esmė.“

Kubilius, Vytautas. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. – Vilnius, 1983, p. 371–372.

Česlovas Kudaba (1934 07 24–1993 02 19), lietuvių geografas, politikas, Kovo 11 Akto signataras

„Mūsų Vilnius ne bet kaip ant žemės „numestas“. Rodos, galiūno ranka jį nešiojo, įvairiai taikė prie nelygumų ir, tarus „dailiau nebus niekur“, padėjo čia prie Neries. „Padėjo“, kad pats toliai augtų...
Auga žaliame gamtos rūbe įsisupęs. Mūsų miestas turi daugiau negu žalumą. Jis paveldėjo ypatingą gamtinį guolį, kurio pagrindo savybė – šlaitingumas. O šlaitingoje žemėje ir žaluma kitaip ošia, ir vandenys jaukiau atsišviečia, pagaliau net dangus kitaip užsigaubia. Čia žmogaus rankų padarai giedriau atrodo, pagaliau paties miesto dvasingumas giliau įsigyvena mumyse.“

„Plyti senamiesčio akmeninė ūksmė, supama žalių šlaitų taurės, dar aukščiau vainikuojama balta naujamiesčių karūna.“

„Vilniaus šlaitai turi beveik niekur kitur Lietuvoje nesikartojančių reljefo ypatumų. Nuo papėdės į viršų jie nekyla tolydžio vienodai, o yra tarsi galiūno meistro raižikliu šakotomis raguvomis išskaptuoti, tarp jų liekaninėmis keteromis iškuprinti.“

Lietuvos rytas. – 1996, liep. 2, p. 60.

„Gedimino kalnas su iškylančiu jame pilies bokštu yra retas gamtos (48 m nuo papėdės erozinis palikuonis) ir istorijos paminklas – viduramžių Lietuvos sostinės tvirtovė, viena iš stipriausių Europoje, pikčiausių savo meto priešų kryžiuočių nė karto neįveikta. Nuo kalno viršaus dairantis, nesunku suvokti Gedimino sapno „įžvalgumą“. Saugi padėtis upių santakoje, ryšys upe su pasauliu, prieš 600 metų Gediminui perkeliant čia krašto sostinę, buvo svarbiausia.“

Kudaba, Česlovas. Nerimi. – Vilnius, 1985, p. 100.

Alfredas Kulpa-Kulpavičius (1923 03 28–2007 05 16), Lietuvos ir Kanados architektas

„Vilnius yra vienas tų miestų, kurie pasiliko pasaulinės architektūros nuošalyje. Vakarų pasaulyje jis žinomas kaip eklektiškas miestas, kuriame susikerta įvairūs stiliai. Sakyčiau, nuomonė klaidinga. Vilnius turi savo veidą, architektūriniu požiūriu jis prilygsta kitiems istoriniams Europos miestams. Suprantama, senasis miestas keičiasi. Formos senos, bet jos įgauna kitą dvasią – keičiasi gyventojai, institucijos. Veidas išlieka tas pats.“

Ta pati ir visai kita: susitikimai su Tarybų Lietuva. – Vilnius, 1979, p. 20–21.

Algimantas Kunčius (g. 1939 08 14), lietuvių fotografas

„Norėjau, kad žiūrovas pasijustų vienas sename mieste ir pagyventų ta nuotaika, kurią pajunti, vaikštinėdamas iš miego bundančiomis tuščiomis gatvėmis ir skersgatvėliais, užsukdamas į senove dvelkiančius kiemus, kopdamas į aukštus bokštus ar aplinkui stūksančias kalvas. […] Man Vilniaus senamiestis – ne tik visiems žinomi didingi architektūros meno paminklai, bet ir begalės pilkų, iš pirmo nepatraukiančių dėmesį užkampėlių.“

Kunčius, Algimantas. Senojo Vilniaus vaizdai. – Vilnius, 1969, p. 6.

Stanislovas Kuzma (1947 05 07–2012 08 14), lietuvių skulptorius

„Vilnius man visada atrodė labai magiškas ir šventas miestas. Jis visiškai nepasikeitė. Džiaugiuosi, kad mano darbai svarbūs miestui.“

Lietuvos rytas. – 2007, gruod. 22, priedas „Sostinė“, p. 1, 2.

Bronius Kviklys (1913 11 10–1990 08 28), lietuvių kraštotyrininkas, žurnalistas, JAV lietuvių kultūros veikėjas

„Vilnius – tai visų Lietuvos žemių vainikas. Tai mūsų miestų miestas, sostinė nuo pat vieningos Lietuvos valstybės įkūrimo ir, tikėkime, sostine liks amžiams. Kai tariame šį lietuviams šventą vardą, su juo mūsų mintyse iškyla visi svarbiausieji tautos ir valstybės istorijos įvykiai: Lietuvos galybės ir garbės laikai, lygiai kaip ir jos sunykimas ir atitekimas, kad ir laikinis, svetimiesiems. Bet ir vergijoje Vilnius šviečia, it sutryptas brangakmenis: juo gėrisi ir stebisi ir naujieji viešpačiai. Jis ir tylėdamas kalba už mūsų tautą net tada, kai lietuvis savajame mieste ir savojoje žemėje negali ištarti tiesos žodžio, kai jo lūpos surakintos. Bet jei ištremtum iš Vilniaus ir paskutinį lietuvį, kuris gali byloti apie didingą krašto ir amžinojo miesto praeitį, Vilnius vis tiek visiems kalbėtų lietuviškai savo dvasia, ištisų kartų, vilniečių, karžygių nesuskaitomais kapais, savo padavimais, piliakalniais, pilimis, gražiausių bažnyčių bokštais, didingais pastatais, kalnais ir slėniais, lietuviškuoju dangumi ir vandenimis, pagaliau pačiu savo buvimu.“

Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 81.<

Leonas Lagauskas (1928 02 04–2010 02 12), lietuvių grafikas

„Vilnius – tai mūsų tautos kultūros ir meno kapiliarai, nuolatos pilni gyvybingumo ir amžino žavesio. Nežinau, kaip galėčiau gyventi ir dirbti be šio miesto...“

„Koks gražus, įdomus Vilnius, ne tik išore, bet ir vidumi! Tai poetų, muzikantų ir menininkų miestas!“

Leonas Lagauskas: estampai, piešiniai: 1954–2009 metų kūryba: 2011 m. vasario 17 – gegužės 8 d. Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose [Vilniuje] vykusios parodos katalogas. – Vilnius, 2011, p. 13, 52.

Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893 03 10–1993 05 21), lietuvių architektas, visuomenės veikėjas

„Aikštės tvarkymu rūpinausi dar 1939–1944 m., kai dirbau vyriausiuoju Vilniaus architektu. Kai ką pavyko nuveikti. Tačiau, naudodamasis proga, noriu prisiminti kai kuriuos neįgyvendintus to meto sumanymus. Gal jie bus įdomūs aikštės pertvarkymu besirūpinantiems architektams? Štai ką rašiau 1940 metais: „Mes turime sukurti savo Atėnus. Katedrą turime iškelti, nes ji yra dabar nugrimzdusi. Aikštė turi tarnauti tautos reprezentacijos tikslams. Aikštė – didžiulė salė, auditorija, kur mūsų tauta galėtų pareikšti ir savo džiaugsmą, ir liūdesį. Tad šią aikštę turime tinkamai sutvarkyti! Planuodami ir tvarkydami Vilnių, turime pabrėžti, kad ties Gedimino kalnu ir Katedra atsispindi visa Vilniaus miesto istorija.“

Literatūra ir menas. – 1988, kovo 26, p. 14.

Pranas Lapė (1921 01 11–2010 01 13), lietuvių tapytojas, grafikas

„Aš Vilniuje jaučiuosi kaip miške. Senoji architektūra jauki, šilta, ir vis kitokia. Ar nulijus, ar saulei nušvitus, ar apsiniaukus – tie patys vaizdai veriasi vis kitokiais pavidalais.“

Respublika. – 2006, birž. 30, p. 22.

Sigitas Benjaminas Lasavickas (1925 06 19 –1998 03 25), lietuvių architektas

„Didžiausia paslaptis – pats Vilniaus miestas. Jis turi savo dvasią, savitą architektūrinį braižą, atspalvį, gamtos sąlygas. Tai nuostabiausias miestas pasaulyje. Šventaragio slėnyje, kuris tarp Neries upės ir Tauro kalno driekėsi nuo Katedros iki Šv. Jokūbo bažnyčios, laidodavo kunigaikščius. Architektai, projektuotojai diskutuoja: nieko naujo nestatyti toje teritorijoje. Tai vienintelis jos išgelbėjimo būdas. Joje dar galima rasti neįtikėčiausių paslapčių.“

Lietuvos rytas. – 1994, kovo 15, p. 3.

Jonas Liniauskas (g. 1955 02 12), lietuvių poetas

„Vilnius dosnus savo architektūros, kultūros renginių, neaprėpiamos gausybės veidų. Jaučiausi vaiku, kurį tėvas moko skaityti ir supažindina su pasauliu. Vėliau pirmasis žavesys dingo, ir iš Vilniaus – tėvo Vilnius tapo eiliniu šeimos nariu. Todėl į klausimą „Kas man yra Vilnius?“ ramiai galėčiau atsakyti – „Aš jame gyvenu“. Ir tie mano gyvenimiški saitai su Vilniumi vis stiprėja.“

Vakarinės naujienos. – 1984, saus. 30, p. 2.

Aldona Liobytė-Paškevičienė (1915 02 24–1985 09 01), lietuvių rašytoja, vertėja, aktorė

„Gimiau Vilniuje, gražiausiame pasaulio mieste, ir dar nė karto neteko man šito gailėtis. […] Tėvas visą mielą gyvenimėlį išdirbo Mindaugo gatvės gėlininkystėje pas Vilniaus šiltadaržių didžponį, vietinį vokietį Velerį. Čia, vėjo malūno bokšte, kuris pumpuodavo vandenį į baseinus, mezgėsi pirmieji mūsų flirtai, čia Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeisi nelaimingas. O gėlių žydėjo gausybė – ir žiemą, ir vasarą, ir per šventes, ir šiokiadieniais. Kas galėjo tikėtis, kad gėlių Vilnius pristigs? […] O gimtuosius mano namus neseniai nugriovė. Senučiukai buvo, atitarnavo.“

Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: publicistika, laiškai, atsiminimai. – Vilnius, 1995, p. 20, 22.

Stanislavas Liorencas (Stanisław Lorentz, 1899 04 28–1991 03 15), lenkų meno istorikas, muziejininkas, 1929–1935 m. – Vilniaus vaivadijos paminklų konservatorius, Vilniaus universiteto dėstytojas

„Visuomet labai nuoširdžiai ir maloniai prisimenu septynetą Vilniuje praleistų metų ir visus tuomet sutiktus mokslininkus, dailininkus, kultūros veikėjus. [...] Visuomet su dideliu nuoširdumu galvoju apie Vilnių, jo paminklus ir džiaugiuosi visais dailės istorijos ir Vilniaus paminklų apsaugos laimėjimais.“

Drėma, Vladas. Laiškai = Listy / Vladas Drėma, Stanisław Lorentz. – Vilnius, 1998, p. 124, 206.

Nijolė Lukšionytė‑Tolvaišienė (1954 04 30–2014 11 28), lietuvių dailėtyrininkė, architektūros istorikė

„Vilniaus veidą XIX amžiuje smarkiai pakeitė ne tik architektūros žanrų sumaišymas, bet ir techninės, nors ir ribotos, civilizacijos įsiveržimas. Pradėti statyti metaliniai tiltai, tvirtintos upių krantinės, pramonėje imta naudoti garo variklių energiją, namai ir gatvės 1863 m. apšviesti dujomis, o nuo 1903 metų – elektra. [...] Įspūdingiausias inžinerinis objektas – Žaliasis tiltas, 1893 m. pastatytas pagal Peterburgo architekto profesoriaus N. [Nikolajaus] Beliubskio projektą. Metalinių konstrukcijų statinys įsirėžė į Vilniaus peizažą kaip naujos epochos ženklas.“

„1912 m. [...] praeities architektūros vertybes imta rimčiau traktuoti. Žinoma, tokia nuostata galiojo tik ypatingai svarbiems objektams. Į eilinių pastatų vertę nesigilinta. Ją intuityviai jautė nebent Vilniaus mylėtojai, o parodyti sugebėjo fotografai Juzefas Čechavičius ir Janas Bulhakas, kurie kamera fiksavo ne tik iškilių bažnyčių siluetus ir jų interjerų grožį, bet ir skurdžias gatveles, priemiesčių sodybas nepakartojamos Vilniaus gamtos fone.“

„Istorizmo laikotarpio kotedžai ir vilos Vilniuje yra mažesni, negu Rusijos ir Vakarų Europos miestuose. Žymią įtaką jiems darė tradiciniai dvareliai ir priemiesčių sodybos. Kotedžų ir vilų stilistika laisvesnė, įvairesnė negu rūmų. Pastarieji orientuoti į renesanso, klasicizmo prototipus, tuo tarpu vilose ir kotedžuose sekta nacionalinį atspalvį turinčiais stiliais. [...] Kotedžų ir vilų atsiradimas išreiškė gyvenamo būsto demokratėjimą, išaugusį komforto poreikį.“

„XX a. pradžios nuomojami namai pasižymėjo stilingais interjerais. Kadangi moderno laikotarpiu siekta statinį padaryti unikalų, nebenaudotos tiražuojamos lipdinių bei lieto metalo detalės. Kiekvienam namui buvo kuriami saviti, nesikartojantys dekoratyviniai elementai.“

Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje. – Vilnius, 2000, p. 23, 27, 114, 164–165.

Gabija Lunevičiūtė (g. 1986 05 31), žurnalistė, Vilniaus miesto gidė

„Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus: kartais einame ten, kur mums patinka, kartais – kur reikia, mindom tuos pačius takus link mokyklos, darbo, namų, vienur einame linkmintis, kitur – nusiraminti. Kartais vieni, kartais – su ilgalaikiais arba sezoniniais pakeleiviais. [...] Per asmens biografiją atsiskleidžia vis kitos Vilniaus vietos, atsiveria jų daugiasluoksniškumas, ir dabartiniai vilniečiai gali pamatyti įvairius miesto istorijos sluoksnius.“

Lunevičiūtė, Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. – Vilnius, 2020, p. 7, 9.

Juozas Maceika (1904 12 16–1991 12 17), muziejininkas, kultūros veikėjas, pirmojo lietuviško vadovo po Vilnių ir jo apylinkes (1937) bendraautoris

Žr.: Adomas Juškaitis Juškevičius (bendraautoris)

Jonas Mackonis (1922 11 09–2002 03 16), lietuvių tapytojas, dailėtyrininkas, rašytojas

„Vilniaus motyvų poeziją suvokiu ir pergyvenu kaip Bacho muziką, kurios gaidas darniai diktavo ištisi šimtmečiai. Esama pas mus dailininkų, kaip, pavyzdžiui, tapytojas
A. Stasiulevičius, grafikai V. Valius ir R. Gibavičius, kurie iš Vilniaus vaizdų, tarytum liaudies dainų motyvų, savitai komponuoja vizualinius preliudus, siuitas, simfonines poemas. Tuo tarpu aš į tas gamtos gaidas žiūriu kaip atlikėjas. Man toji amžių nugludinta Vilniaus senamiesčių ritminė bei melodinė struktūra atrodo tokia tobula, kad aš nedrįstu ką nors ten tobulinti ar itin transformuoti. Užtenka, manau, kad aš gaidas širdingai su romantine interpretacija sugrosiu.“

Vakarinės naujienos. – 1982, lapkr. 9, p. 3.

„Vilnius su savo įžymiais architektūros paminklais bei kitais šlovingos ir tragiškos istorijos reliktais tebuvo lietuvių liaudies išsvajotas, dainomis ir legendomis apgaubtas miestas, senosios lietuvių nacionalinės kultūros Atėnai, darę didelį poveikį bendrai lietuvių kultūros raidai.“

XX a. lietuvių dailės istorija. 1990–1940. – Vilnius, 1982, p. 265.

Justinas Marcinkevičius (1930 03 10–2011 02 16), lietuvių rašytojas, vertėjas

„Džiaugiamės ir didžiuojamės savo Vilniumi, sapnuojame šitą miestą. Mūsų veidai ir širdys nušvinta, kada Vilniaus svečiai pastebi jo savitumą, grožį, kultūrą. Reikia mokytis gyventi mieste-muziejuje. Iš jo namų, fasadų, kiemų, langų ir nišų į mus žiūri amžiai.“

Vakarinės naujienos. – 1985, gruod. 30, p. 1.

„Ir dabar man Vilniaus centras – ne Pilis, ne Katedra, o Universitetas. Tartum miestas mieste. Čia aš susidūriau su istorijos ir knygos miestu. Apie jį bandžiau šiek tiek rašyti. Gal daugiausia poemoje „Pažinimo medis“, kuri skirta Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui…“

Marcinkevičius, Justinas. Dienoraštis be datų. – Vilnius, 1999, p. 61.

Aidas Marčėnas (g. 1960 09 24), lietuvių poetas, eseistas

„Šiame mieste visada gyvenu su pojūčiu, kad jis man nepriklauso ir kad aš čia tik svečiuojuosi – ir kaip žmogus, ir kaip poetas, ir kaip lietuvis. Šiuo savo požiūriu Vilnių galima lyginti su Jeruzale [...] Panašiai ir Vilnius niekam nepriklauso. Jeigu Jeruzalę galima įvardinti kaip Dievo miestą, tai Vilnių – kaip sapno miestą.“

Lietuvos rytas. – 2007, liep. 21, priedas „Sostinė“, p. 5.

Gražina Mareckaitė (g. 1939 04 25), lietuvių teatrologė, dramaturgė

„Pastaruoju metu itin madinga pabrėžti ir eksponuoti Vilniaus kaip daugiataučio ir daugiakultūrio miesto įvaizdį, siekiant didesnio tarptautinės visuomenės dėmesio ir palankumo, norint įsiteikti skirtingiems įvairių tautų ir grupių interesams. Ar Vilniaus kaip civilizacijų kryžkelės padėtis, tautų ir kultūrų mišinio, Babelio bokšto vaidmuo šiandien mums iš tiesų pats svarbiausias? Argi tai kažkas unikalaus, neregėto? Daugelyje Europos ir neeuropos miestų, kur kas didesniu mastu nei Vilniuje, sūkuriuoja, lenktyniauja, susipina tautos, religijos kultūros. [...] Sprendžiant iš veiksmų, kuriuos visi matome, atminties ir savojo miesto pojūčio dabartiniai miesto gyventojai neturi.“

Mareckaitė, Gražina. Šiapus ir anapus Vilniaus vartų: veidai ir vaizdai. – Vilnius, 2009, p. 7.

„Saulėje, lietuje, žaibuose, snieguose, mėnesienoje, žydrame, pilkame, rausvame, purpuriniame, mėlyname, juodame fone, baltų dangaus avinėlių, auksinių žuvelių, sidabro luotelių apsuptyje, priklausomai nuo metų ir paros laiko, nuo oro, apšvietimo, planetų išsidėstymo gatvės perspektyvoje stiebiasi ir dunkso Vilniaus bokštai. Tie bokštai – mano stabilumo garantas, tartum seni pažįstami ar giminės. Juos matydama tvirčiau jaučiu žemę po kojomis: štai jie, visi savo vietose, kad ir kas atsitiktų – jie čia.“

Lunevičiūtė, Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. – Vilnius, 2020, p. 340.

Marcelijus Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05), lietuvių poetas, eseistas, vertėjas

„O štai Vilnius yra duotas ilgiems laikams. Dėl jo rungėsi tautos, norėdamos pasistatyti jame savo šventoves, o dabar rungiasi kartos, kelios kultūros. Galbūt, jaučia tas jėgas, kurios leidžia čia būti, išlikti, mato virš jo tuos spindulius, kuriuos skleidžia „pasaulio gražybė“. Per savo langus matau septyniolika bažnyčių. Žiūrėdamas į Vilnių iš viršaus, į stogus, jo šventovių bokštus, patiriu, kas ir kodėl į čia traukė ne vieną „mužiką Žemaičių ir Lietuvos.“

Martinaitis, Marcelijus. Prilenktas prie savo gyvenimo. – Vilnius, 1998, p. 108.

„Per savo langus matau septyniolika bažnyčių. Žiūrėdamas į Vilnių iš viršaus, į stogus, jo šventovių bokštus, patiriu, kas ir kodėl į čia traukė ne vieną „mužiką Žemaičių ir Lietuvos“. Čia regiu daug dangaus, iš kur senamiestyje bežiūrėsi, matysi kalvas, saulėlydžių galybę. Nesu matęs kito tokio miesto. Sėdžiu basas Vanaginėje atsigręžęs į Vilniaus pusę, girdžiu jo gaudesį, kaip besiilsintis barbaras pakeliui į Romą […] Matau, kaip Vilniaus saulėlydžiuose virš Jeruzalės, Baltupių, Viršuliškių susitinka dvi jėgos, panašiai kaip renesanse – romėnas ir barbaras. […] Turiu miestą ir turiu žemės, turiu du gyvenimus, dvi širdis ir dvi galvas – kūrybai ir darbui – kaip bažnyčia du bokštus.“

Martinaitis, Marcelijus. Prilenktas prie savo gyvenimo: kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė. – Vilnius, 1998, p. 108–109.

Eduardas Mieželaitis (1919 10 03–1997 06 06), lietuvių poetas

„Vilnius visais laikais buvo mums kaip akis, kuria Lietuva žvelgė į planetos horizontą ir į žvaigždes. <...> Vilnius buvo ir liko brangiausia tautos relikvija. Ir, aišku, skambiausia lietuviškosios lyros styga. [...] dabar jis ir mūsų poezija, ir mūsų kasdienybė. Jis – kasdieninis mūsų rūpestis ir kasdieninė mūsų daina. Kaip ir kasdieninė duona. [...] Ir mes rūpestingai darbe ir posmuose saugome jį – kaip savo akį.“

Mieželaitis, Eduardas. Tekstai. – Vilnius, 1977, p. 27.

Justinas Mikutis (1922 04 27–1988 06 02), Lietuvos mąstytojas

„Vilniaus dvasia yra gotika. Ne barokas, o gotika pasiekta barokinėmis priemonėmis. Gotikos elementus išlaikęs net Vilniaus klasicizmas.“

Veidai. 1988: jaunųjų kūrybos almanachas. – Vilnius, 1989, p. 219.

Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz, 1877 05 28–1939 03 02), Lietuvos rašytojas, diplomatas

„Valstybės sostinė, senasis Vilnius, arba Wilno, tam tikra prasme yra Lietuvos širdis ir šventasis miestas. Būtent čia kadaise buvo Visuotinės Dievybės Šventykla, būtent čia liepsnojo arijų Amžinoji Ugnis.“

Šiaurės Atėnai. – 1990, Nr. 2, p. 1.

„Vilnius yra Šiaurės Atėnai.“

Literatūra ir menas. – 1988, liep. 30, p. 2.

Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911 06 30–2004 08 14), lenkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas (1980), 1921–1937 m. gyvenęs Vilniuje

„Netgi tie, kurie šiandien važinėja į Vilnių, pabrėžia, kad jo auroje – kažkas magiška [...] Jaunystė tokiame mieste – Dievo dovana visam gyvenimui, nors jame gyvendamas jaunas žmogus nesuvokia, koks Vilnius nepaprastas. Suvokimas ateina vėliau, metams bėgant.“

Degutienė, Edita. Lenkijoje apie Lietuvą. – Vilnius, 2004, p. 190.

„... debesų, primenančių baroko architektūrą, ir baroko architektūros, panašios į sutirštintus debesis, miestas.“

Literatūra ir menas. – 1990, gruod. 1, p. 3.

„Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. […] Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale.“

Miłosz, Czesław. Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje = Nobel lecture at the Swedish Academy = Odczyt w Akademii Szwedzkiej: Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d. − Kaunas, 2001, p. 27.

„Istorikams ir polonistams bei kiekvienam literatūros mėgėjui kelionė į Vilnių – tai žygis į legendos ištakas, o gal tiesiog į šventovę, galbūt net labiau negu į Krokuvą, kur prakilnioji praeitis yra senesnė ir ne tokia gyva. Juk romantizmas prasidėjo Vilniuje. Jo gatvėmis gali klajoti vietoje kelionių vadovo laikydamas rankoje poezijos tekstus: šiame name Mickevičius rašė „Gražiną“, o aname − su šeima gyveno daktaras Bécu, Słowackio patėvis, šičia vėl – profesorius Sniadeckis ir taip toliau. O vis dėlto atrodo, jog Vilniuje patirtų išgyvenimų neįmanoma visiškai išaiškinti.“

Miłosz, Czesław. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius, 1995, p. 263, 264.

Antanas Miškinis (1905 02 11–1983 12 16), lietuvių rašytojas, publicistas, vertėjas

„Dabar vis aiškiau darosi, kaip Vilnius visada buvo apėmęs nuo seno ligi mažo lietuvio sąmonę. Vilniun ir nesąmoningai traukė lietuvį širdis. Iš Vilniaus ėjo į Lietuvą plati šviesa. Mano atminime einanti iš Vilniaus ta šviesa sujudino iš pamatų visą Lietuvą. Žmonės dar nemokėjo kaime išreikšti žodžiais Lietuvos nepriklausomybės vardo, bet nujautė kaži ką nepaprasta ateisiant.“

Miškinis, Antanas. Rinktiniai raštai. – Vilnius, 1996. – T. 3, p. 57–58.

Vladas Mozūriūnas (1922 02 01–1964 06 09), lietuvių rašytojas

„Aš rašau knygą apie Vilnių. […] Ji turėtų alsuoti trupančių plytų dulkėmis, seno bažnytinio vaško kvapu ir naujų namų dažais. Joje turėtų prabilti lietuvis milžinas Alkis, statęs pirmąją Vilniaus pilį, ir jaunas mūrininkas, kuris stato dabar muzikos mokyklą. […] Kiekviena epocha paliko antspaudą jo veide, kiekvienas karvedys paliko antspaudą jo kūne. Bet Vilnius lietuvių tautos širdyje buvo ir liko jos senos kultūros ir savarankiškumo bokštu. Istorijos įvykiai, asmenys ir reiškiniai gausiai apgyveno jo pastatus, gatves ir aikštes. Kada eini senojo miesto kvartalais, gali skaityti iš jų tarsi iš seno metraščio.“

Mozūriūnas, Vladas. Raštai. – Vilnius, 1971. – T. 2, p. 398.

„Kiekvienu metų laiku Vilnius savotiškai gražus. Bet turbūt gražiausias auksinį rudenį, kuris paprastai pas mus Lietuvoje būna skaidrus ir šviesus.“

Poezijos pavasaris. – Vilnius, 1982, p. 53.

Onutė Narbutaitė (g. 1956 06 12), lietuvių kompozitorė

„Ir mano mama, ir jos mama gimė Vilniuje. [...] Ir aš pati gimiau Vilniuje. [...] Mane neapsakomai žavėjo Vilniaus lengvas barokas, grakštūs pastatai su arkomis iškarpytomis paslaptingomis erdvėmis. Užburiantis šviesos – šešėlių žaismas, išskirtinis miesto lankstumas, gatviukių vingrumas, švelniai linguojantis reljefas.“

„Įsivaizduoju, jog Vilnius buvo ištisinis varpų gaudesys. Nenuostabu: šitiekos bažnyčių būta.“

Laiko balsas. – 2000, Nr. 5, p. 40.

„Gyventi Vilniuje – kvėpuoti ne kartą šį miestą apleidusių lietuvių, lenkų, žydų ilgesiu, rudeninėj prieblandoj sklindančiu nuo namų sienų.“

Miesto IQ. – 2009, Nr. 7 (liepa-rugpjūtis), p. 41.

Algimantas Nasvytis (1928 04 08–2018 07 27), lietuvių architektas

„Į Vilnių atvažiavome 1939-aisiais, vienuolikmečiai. Miestas įsiminė visam laikui. Jis turėjo daug specifinės gyvybės. Labiausiai stebino ne jo pastatai, architektūra, o toji niekur nepatirta atmosfera: spalvos, žmonių apsirengimas, gatvių ritmas, daugkalbystė, jaukumas... Nepakartojamas miesto koloritas.“

Švyturys. – 1984, Nr. 3, p. 26.

„Miestas įsiminė visam laikui. Jis turėjo labai daug specifinės gyvybės. Labiausiai stebino ne jo pastatai, o toji niekur nepatirta atmosfera: spalvos, žmonių apranga, gatvių ritmas, daugkalbystė, jaukumas… […] Mus, vaikus, ypač traukė Vokiečių gatvė. Ji buvo pati įspūdingiausia. Tai miesto prekybos širdis, judriausioji, gyvybingiausioji arterija. Krautuvėlė prie krautuvėlės. Prekyba vyko per du aukštus… Ateidavom su broliu čia piešti.“

Mačiulis, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. – Vilnius, [2007], p. 30.

„Puikus pavyzdys architektui yra [...] Vilniaus senamiestis. Čia jaukumo įspūdį daro visa istoriškai susikūrusi erdvė, kuri judant joje, mus veikia gal ne mažiau kaip geras paveikslas. Kiek čia kūrybinės energijos išlieta, kiek darbščių, šiltų rankų prisiliesta per ištisas epochas, kokią stilių, statybos būdų įvairovę išgyveno jo gatvės, o senasis miestas net dabar atrodo vientisas, patrauklus, mielas, savitas“.

Šeima. – 1984, Nr. 4, p. 13.

„Vilniaus – seno miesto – pavyzdys rodo darną tarp gamtos ir urbanistinės aplinkos. Jei mes žavimės naujaisiais rajonais – Žirmūnais, Lazdynais, tai daugiausia tik landšafto dėka“.

Kultūros barai. – 1972, Nr. 6, p. 20–25.

Vytautas Nasvytis (1928 04 08–2016 01 08), lietuvių architektas

„Jis labai mielas, humanistiškas, labai jaukus. Jame būdamas junti apsupties poveikį, bet jį labai sunku nusakyti kaip tikrą meno kūrinį. Tai meno kūrinio poveikis. Miestas savo prigimtimi paprastai yra svetimkūnis kraštovaizdyje. Vilnius – išimtis. Gal čia jo unikalumas. Jis išsidriekęs dviejų upių slėniuose, lyg kokiame žaliame dubenyje. Į miestą ateina gamta, kur tai matyta! Būdamas pačiame jo centre nejauti, kad esi užmūrytas, apstotas mūro sienų. Visą laiką matai žalumą, medžių, krūmų, kalvų plotus. Visą laiką neprarandi kontakto su gamta.“

Mačiulis, Algimantas. Architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. – Vilnius, [2007], p. 30–31.

Salomėja Nėris (1904 11 17–1945 07 07), lietuvių poetė

„Vien saulėtais atminimais atsidūsta tavo sienos, o brangi bočių sostine… O Vilniau, mes nerimstam, mes ilgimės, ilgimės tavęs.“

Alekna, Viktoras. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Vilnius, 1995. − Kn. 1, p. 69.

Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919 07 15–2015 01 20), lietuvių poetas, vertėjas, literatūros kritikas

„Koks gražus vis dėlto žemiškai nežemiškas ir mistiškai gyvas Vilnius, ypač retkarčiais prasimušančios vasario saulės šviesoje!“

Šiaurės Atėnai. – 2001, liep. 7, p. 5.

Justas Paleckis (1899 01 22–1980 01 26), Lietuvos sovietinis veikėjas, žurnalistas, rašytojas

„Teisus buvo K. Paustovskis, pastebėdamas, kad pasivaikščiojimą po Vilnių galima būtų pavadinti pasivaikščiojimu po „mažąją Romą“. Taip, mūsų sostinėje ryški italų architektūros įtaka; galima rasti ir lenkiškos, austriškos, rusiškos, vokiškos įtakos... Tačiau grakščiausia tarp šių architektūros gėlių – lietuviška ramunė, o visą nuostabią jų puokštę galima pavadinti tik vienu vardu – vilnietiška.“

Kultūros barai. – 1987, Nr. 5, p. 60.

Rolandas Palekas (g. 1963 03 12), lietuvių architektas

„Jei pabandytumėt stebėti erdves, pajustumėt, kodėl yra gražus Vilniaus senamiestis. Dažnas pastatas nėra pagražintas detalėmis, paprasti langai, tačiau jauti, kaip čia gražu ir gera. Nes jei ištrintume visus namus, o erdves pripildytume matomos substancijos, pamatytume, kaip jos kinta, persipina: siaurėjančios gatvelės išsilieja į plačias aikštes arba stingsta mažuose kiemeliuose…“

Fortuna privata. – 2008, Nr. 1, p. 44.

Valdas Papievis (g. 1962 07 09), lietuvių rašytojas, vertėjas

„Miestas – geležinio vilko staugimas, miestas – Lizdeikos pranašystė, miestas – sapno išsipildymas [...] Miestas – rankų ir minties darbštumo kūdikis, darnos ir grožio indas, talentų sostas, mūsų skydas ir kalavijas, gražiausia litanija.“

Pergalė. – 1987, Nr. 2, p. 82.

Algirdas Petrulis (1915 01 16–2010 01 25), lietuvių tapytojas

„Aš ne prieš naujoves, ne prieš daugiaaukščius ir modernius pastatus. Tačiau tai keičia miesto veidą. Vilnius panašėja į kitus pasaulio miestus. Jis praranda savo dvasią, Senamiesčio kvapą.“

Lietuvos rytas. – 2008, vas. 9, priedas „Sostinė“, p. 5.

Darius Pocevičius (g. 1968 05 19), ekonomistas, rašytojas, vertėjas, istorinių Vilniaus reliktų tyrėjas, gidas

„Tačiau pati skaudžiausia karo žaizda liko ne negyvuose miesto akmenyse, o gyvuose žmonėse. Nuo 1939-ųjų rudens iki 1947-ųjų vasaros Vilnius patyrė didžiulę, iki tol nematytą metamorfozę, kurią sunku suvokti iki šiol. Per tą laiką mieste pasikeitė ne tik kalba, kultūra ir vietovardžiai, bet beveik visi miesto gyventojai. Senojo Vilniaus nebeliko, ir naujakuriai atvertė kitą miesto istorijos puslapį.“

Pocevičius, Darius. 100 istorinių Vilniaus reliktų: [nuo XIV a. iki 1944 m.]. – Vilnius, [2016], p. 791.

Kazys Puida (1883 03 19–1945 01 24), lietuvių rašytojas, vertėjas

„Gedimino sapnas, mūrine tvirtove virtęs, šiepia vilko dantis ir skaudžiai kandžioja.“

Puida, Kazys. Magnus dux: istorinis romanas. – Vilnius, 1989. – T. 1: Krėva, p. 207.

Evaldas Purlys (g. 1941 04 28), lietuvių architektas restauratorius

„Vilnius yra neperskaityta mūsų kultūros knyga, materialinės kultūros lobynas, ir ne vienai kartai teks padirbėti, siekiant pažinti jį, surasti ir ištirti jo klodus.“

Senasis Vilnius piešiniuose ir nuotraukose: katalogas. – Vilnius, 1988, p. 3.

Bronius Radzevičius (1940 12 24–1980 10 10), lietuvių rašytojas

„Vilnius. Vilnius tvino šiltais mėnesienos rūkais, stiepėsi bokštais, varpinėmis. Vilnius, Vilnius... koks minkštas, švelnus, gundantis šis vardas [...] Vilnius... Vilnius, atgriaudintis iš Gedimino laikų, nuo Tauro kalno, nuo tų žvaigždynų, žiburių, artėjęs prie jų iš legendų, amžių ūkanų, dunksantis Vilnius, šitam žody švietė mėnesienų ūkai, kaukšėjo arklių kanopos. [...] Kažkas neaprėpiama – tūkstančių tūkstančiai gyvenimų, vardų, datų, svarbių įvykių slypėjo šitam varde, tūkstančiai vilčių ir lūkesčių, gal dėl to jis taip jaudino.“

Radzevičius, Bronius. Priešaušrio vieškeliai. – Vilnius, 1985. – D. 2, p. 119.

Romualdas Rakauskas (g. 1941 08 19), lietuvių fotografas

„Kur skamba paskutiniai srauniosios Vilnelės posmai, tyliai alsuoja Neris, – šimtmečius arkomis surėmęs, dunkso žilagalvis Vilnius. Legendomis apipintas. Dainomis išgarsintas. Paskaityk jį kaip knygą: aikštę po aikštės, gatvę po gatvės. Įsižiūrėk į prasmingus jo bruožus, kaip į brangaus žmogaus veidą. Ir pamilsi. O išsiskyręs dažnai mintimis grįši čia, kur Vilnelė, Neris... [...]
Kur senamiestis – tarsi gyvas muziejus. Kur kolonų būriai, puošnių bokštų didybė, sustingęs išgražintų fasadų džiaugsmas ir liūdesys... Kur, klajodamas jaukiais skersgatviais ir vingriomis gatvelėmis, gali be galo klausytis žilųjų amžių kalbos. Kur kiekvienas akmuo, kiekviena plyta tyliai pasakoja apie Vilniaus praeitį...“

Rakauskas, Romualdas. Vilniaus šiokiadieniai / Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus. – Vilnius, 1965, p. 1, 2.

Dainius Razauskas (g. 1960 08 21), lietuvių mitologas, religijotyrininkas, rašytojas, vertėjas

„Kokie jaukūs senamiesčio namai žiemą, kaip multiplikaciniai, lyg geraširdžiai senukai, šviečia iš vidaus tartum su šypsena, kaip motina savo vaiką glaudžia žingsnius gatvėje, gaudo juos ir dalinasi, nuaidinčius skersgatviais, tie Vilniaus triaukščiai, dviaukščiai, jie ypatingi, ne tokie, kaip kitur, jie lyg saulės gabalėlis, įsispraudęs šlaitų užuovėjoje, lyg šiltos židinio anglys su giliai dar rusenančia kibirkštim, lyg šilumos kamuoliukas, įriedėjęs duobutėn, kokios skaidrios žiemą čia langų šviesos...“

Razauskas, Dainius. Pro langą: novelės. – Vilnius, 1990, p. 20.
Švyturys. – 1986, Nr. 5, p. 26.

Vacys Reimeris (1921 08 03–2017 02 06), lietuvių poetas, vertėjas

„Vilnius! [...] jį mes matome prieš save lyg didžiulę knygą – nuo šimtmečių pajuodusio akmens ir metalo apdarais, nusagstytą brangiom senovės relikvijom, papuoštą mūsų darbais alsuojančia garbinga šešių su puse amžių istorija. Nuostabi, nepakartojama tavo, Vilniau, sakmė! Retas miestas prilygsta tau istorinių įvykių gausa, žmogaus kūrybinės minties lobiais, kovų dėl liaudies laisvės pėdsakais.“

Nemunas. – 1973, Nr. 6, p. 5.

Petras Repšys (g. 1940 09 26), lietuvių grafikas, skulptorius, tapytojas

„Išvažiavęs iš Vilniaus, pamatęs Jeruzalę, Niujorką ar Veneciją, skubi grįžti atgal, nes tai vienintelis miestas, kuriame gali ir nori gyventi. Niekur pasaulyje nėra gražesnės Madonos už Aušros Vartų [….]. Vilnius nuostabus, net sužalotas karų, pokario rekonstrukcijų ir agresyvių dabarties statybų.“

Petras Repšys. − [Vilnius], 2006, p. 120.

Mykolas Pijus Romeris (Römeris, 1880 05 17–1945 02 22), Lietuvos teisininkas, pedagogas, publicistas, visuomenės veikėjas

„Nelaimingas Vilniaus krašte! O vis dėlto aš tikiu, kad Vilniaus ateitis, nepaisant visko, bus lietuviška, net jeigu jame dominuos lenkų kalba. Lietuviai savo atkaklumu, nepaprastu nuoseklumu ir pagaliau savo martirologija ima ir paims Vilnių […]. Nuslopinti lietuvių judėjimo […] lenkų valstybingumo elementai neįstengs.“

Lituanistica. – 1994, Nr. 4 (20), p. 26–35.

Ferdinandas Ruščicas (Ferdynand Ruszczyc, 1870 12 10–1936 10 30), Lietuvos tapytojas, grafikas, scenografas

„Vilnius! Vilnius vienintelis, skurdus, sulaukėjęs, o vis dėlto aukštesnis už kitus miestus, aukštesnis savo skausmo gilumu, aukštesnis gausybe paslėptų, nepaliestų lietuviškai-lenkiško charakterio turtų.“

Laučkaitė, Laima. Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje. – Vilnius, [2002], p. 132.

Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974 01 01), menotyrininkė, rašytoja, žurnalistė

„Vilnius yra man įgimtas – kaip DNR. Jis – stipriausiai jaučiama geografinė tapatybė. Jo grožis svaigina, dėl jo bėdų nuolat skauda. Kai ėmiausi rašyti romanus, tai tapo dar ir iššūkiu juose pavaizduoti tokį Vilnių, kokį matau ir jaučiu, pakalbėti apie jo dramatiškus istorinius, naikinimų ir atgimimų sluoksnius.“

Vilniaus diena. – 2012, saus. 7, p. 10–11.

Vytautas Sakalauskas (1933 04 24–2001 05 29), Lietuvos sovietinis veikėjas

„Jis labai mielas, humaniškas, labai jaukus... [...] Jame būdamas, junti apsupties poveikį, bet jį labai sunku nusakyti kaip tikrą meno kūrinį. Tai meno kūrinio poveikis... Tačiau viena miesto ypatybė labai konkreti – jo architektūros ir gamtos santykis. Tarp jų – ypatinga pusiausvyra. [...] Jis išsidriekęs dviejų upių slėniuose, lyg kokiame žaliame dubenyje! Į miestą ateina gamta. Kur tai matyta!“

Švyturys. – 1984, Nr. 3, p. 26–27.

Stasys Santvaras (1902 05 27–1991 04 12), lietuvių rašytojas

„Tikra tiesa, tebetikiu, kad Vilniuje iki šiol tebeklajoja mano palikta vaikystė, gal kai kada nakties metu ir pašūkauja. Žinoma, tik lietuviškai! [...] Galėtum ją sutikti Basanavičiaus gatvėj, einančią gimnazijon, galėtum pamatyt senamiesčio Vokiečių, Labdarių ir Liejyklos gatvėse.“

Pergalė. – 1987, Nr. 9, p. 141.

Julius Sasnauskas (g. 1959 03 18), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, kunigas

„Kai žengi šio miesto grindiniu, ne tik palaima užplūsta […]. Kai vasaros rytmečiais susirenkame švęsti liturgijos Kristaus laiptų koplyčioje ir kai pabudęs Vilnius būna čia pat už durų, su ūžiančiais automobiliais, su bažnyčią aplenkiančiais vilniečiais, nuolat pagalvoju: mes prie altoriaus esame ir už juos, kad dangui prabilus galbūt panašiai kaip Paulius išgirstume, jog šis miestas tebepriklauso Viešpačiui. Todėl vertas maldos, rūpesčio, meilės pastangų.“

Sasnauskas, Julius. Pagaunama ir nepagaunama. − Vilnius, 2013, p. 182.

„Kiekvienas namas turi savo istoriją, labai daug gražių, įdomių įvykių yra šiame mieste nutikę. Kai imi viską šitaip tarsi knygą skaityti, su Vilniumi atsiranda be galo stiprus ryšys. Vilniaus mūrai užkerėję buvo. Paslaptingas, be galo poetiškas miestas. Senamiesčio išraižytos gatvelės pilnos atradimų. Gyveni ir kasdien vaikščiodamas ką nors atrandi – gražią detalę, kokį už posūkio netikėtai išnirusį pastatą… Vilniuje nuolat tave lydi laisvės pojūtis.“

Respublika. – 2008, lapkr. 19, p. 18.

Vladislavas Sirokomlė (Władysław Syrokomla, 1823 09 29–1862 09 15), lenkų ir lietuvių poetas, publicistas

„Tas paslaptingojo Vilniaus žavesys – kaip talismanas. Kiekvienas, kas nors trumpai gyveno Vilniuje, pamilsta jį ir visa siela prie jo prisiriša. Nors iš pasaulio miestų Vilnius neišsiskiria nei savo išore, nei labai išaugusiu visuomenės gyvenimu, tačiau yra nepaprastai mielas ir žavus.“

Sirokomlė, Vladislavas. Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. – Vilnius, 1989, p. 30.

„Tylusis Vilnius su savo šventaisiais paminklais ir tuo patrauklumu, kuris jaudina kiekvieną, visada liks dvasinė Lietuvos sostinė.“

Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – Vilnius, 1983, p. 151.

Vytautas Skripka (1943 05 20–2013 05 16), lietuvių poetas

„Fantastiškas miesto vaizdas atsiveria nuo nesuskaičiuojamų Vilniaus kalnelių. Niekaip negali priprasti prie jo realumo. Gali perskaityti visas knygas apie Vilniaus istoriją, jo architektūrą, nesuvokiama paslaptis vis vien išlieka. Vaizdas kas kartą naujas ir nepakartojamas, lyg atsibudus ar iš tolimos šalies sugrįžus. [...] Virš šito miesto amžinai sklando baltas poezijos paukštis.“

Vakarinės naujienos. – 1984, liep. 2, p. 2.

„Vilnius yra baltų paukščių, alyvom apsikaišiusių aukštų kalvų ir sraunių elegiškų vandenų miestas. Sutirpsta migla virš Bekešo ir Gedimino kalnų, ir atsiskleidžia Tavo mįslingas, amžių gūdumu dvelkiąs grožis. Kur daugiau bepamatysi taip harmoningai susiliejančią architektūrą ir gamtą, kur beregėsi tiek bokštų bokštelių ir į mėlynas vasarvidžio tolumas susmigusių miškų.
Vilnius yra meilės miestas. Du mėnesius karalius Žygimantas Augustas iš Krokuvos lydėjo Barborą, kad paguldytų ją amžino poilsio miegui po marmuriniais Katedros skliautais. Ar daug pasaulyje rastum panašių legendų, iškilusių iš pačios tikrovės ir gyvos žmogaus širdies.
Vilnius yra balto baroko ir raudonžiedės gotikos miestas. Mes žiūrim kasdien į lengvą ir trapią Onos bažnytėlę – kad tik šio stebuklo neužpustytų laikas... Ne, atrodo, vien begalinė ramybė aplinkui. Suglamžytame Vilnios veidrodyje atsispindi kolonos, molbertais nešini Katedros aikšte žygiuoja jauni dailininkai.
Vilnius yra poetų, mokslininkų ir drąsių architektų miestas. Kiek polėkio ir sutramdytos aistros Žirmūnų, Lazdynų kvartaluose.
Vilnius yra tautų Babilonas. Gražiai amžių amžiais čia gyveno ir kūrė įvairiausių nacijų žmonės. Kitataučiai poetai vadino šį miestą savo gimtaisiais namais, tėvyne.
Atlaikęs šimtmečių bangas, o šitoks jaunas, baltas, nepakartojamas. Su plevėsuojančia gyvybės šaka, su skambančia, aidinčia naująja Neries krantine.
Neišmąstyti to miesto, neišdainuoti eilėraščiais, muzikos fugų garsais. Esi užsimąstęs ir staiga sustosi nuščiuvęs – dar nematei šito kiemo, šito fontano, ano mažyčio kaip vaiko delnas skveriuko.
Vilnius yra amžinas miestas. Ne tik mūsų, bet ir pasaulio kultūros dalelė. Šiaurės vėtrų, kovų ir pilkos kasdienybės šlifuotas brangakmenis.“

Jaunimo gretos. – 1986, Nr. 7, p. 16–17.

Antanas Smetona (1874 08 10–1944 01 09), Lietuvos valstybės, visuomenės ir kultūros veikėjas, Vasario 16 Akto signataras, pirmasis Lietuvos prezidentas, teisininkas

„Mes norime lietuviškos Lietuvos su Vilniaus sostine, su tuo Lietuvos lopšiu, kur augo ir brendo mūsų tautiška idėja, kur vedė visi keliai mūsų laisvėn […] Vilniuje palaidoti mūsų senovės vadai, palaidoti ten ir mūsų didieji atgimimo žadintojai.“

Smetona, Antanas. Rinktiniai raštai. – Kaunas, 1990, p. 424.

Viačeslavas Sokoleckis (g. 1938 03 14), dailininkas tapytojas, akvarelininkas

„Vilnius – tapybiškas miestas, ypač jo senamiestis. Žinau, yra puošnesnių, didesnių, tačiau giliausia junti to miesto dvasią, kuriame gyveni.“

Vakarinės naujienos. – 1988, saus. 9, p. 1.

Balys Sruoga (1896 02 02–1947 10 16), lietuvių rašytojas, literatūros ir teatro kritikas, vertėjas, publicistas

„Vilnius – brangakmenis, šviečia iš visur …“

Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-ajai gimimo sukakčiai. – Vilnius, 1996, p. 343.

Aloyzas Stasiulevičius (g. 1931 06 02), lietuvių dailininkas

„Kiekvienas turim savo Vilnių. Nesu nei gatvių, nei paminklų vaizduotojas, man miestas – žmogaus gyvenimas. Aš jį pažįstu ir jau daugelį metų bandau įminti. Ne vaizduoti, o įprasminti. Čia akmenys, paminklai, rodos, turi sielą, čia mūsų istorijos kilnūs pėdsakai, sienose, bažnyčiose kiekvienas amžius paliko savo sluoksnį, savo randus, savo grožį.“

Mažoji Lietuva. – 1990, Nr. 44, p. 6.

„Vilnių iš karto atradau kaip savo miestą. Tada jis buvo gerokai apleistas, karo ir pokario nuniokotas, tačiau tai nenustelbė jo karališkos didybės. Tarp griuvėsių stovėjo karo nepaliestos barokinės bažnyčios, koncertų salėse skambėjo klasikinė muzika. […] Pradėjau intensyviai piešti ir tapyti Vilnių. Ištisas dienas praleisdavau ant jo kalvų, grožėdamasis į visas puses atsiveriančia panorama. Stebėjau miesto tolius, nutviekstus vakaro ir ryto žarų. Ėmiau suvokti šio miesto formų struktūrą, bokštų vertikalių didybę, ritmiką, sudėtingo stogų audinio grožį. […] Studijavau Vilniaus istoriją, architektūrą, gilinausi į senąsias Vilniaus fotografijas. Kaip tapyti šį miestą, kad tai nebūtų tik namai, gatvės, sienos? Kaip išreikšti Vilniaus dvasią? […] Vilnius man tapo tautos istorijos, kultūros ir žmogaus likimo simboliu. Ėmiau suvokti jį kaip aukščiausią Lietuvos valstybingumo išraišką, tautos laisvės siekių, mūsų kančių, nelaisvės ir sukilimų, pasipriešinimo įprasminimą. Istorijos pėdsakus, jos dramatizmą jutau kiekviename žingsnyje, didžiųjų stilių, bažnyčių ir namų, bokštų ir arkų, gatvių ir aikščių sandūrose. Čia susipynusios praeitis ir dabartis.“

Stasiulevičius, Aloyzas. Tapyba = Painting. – Vilnius, 2006, p. 14.

„Vilnių suvokiu kaip išskirtinai savitą miestą. Amžių tėkmėje jis kūrėsi stichiškai, alogiškai, ne pagal kokį vieną planą. Todėl tiek daug įvairių matymo kampų, nepakartojamų detalių atsiverčia vaikštant jo gatvėmis ir kiemais. Čia kelių istorinių epochų išauginta architektūra primena seną, netaisyklingą, šakotą medį. Dėl to restauratorių bandymai išplėsti kai kurių senamiesčio kiemų erdvę, apšvarinti ją nuo mažiau „vertingų“ pastatų, mano manymu, daug kur apnaikino šį savitumą. Žvelgiant į miestą nuo artimiausių kalvų, atsiveria harmoninga įvairiausių architektūrinių stilių vienovė. Bokštų vertikalės ritmiškai išsidėsto erdvėje tarp stogų ir sienų labirintų. Toks harmoningumo ir stichiškumo persipynimas ir sudaro nepakartojamą miesto savitumą. Ypač įdomūs Vilniaus kiemai – kiemeliai. Jie lyg pratęsia gatvės erdvę, arba uždaro ją. Kiekvienas iš jų – tarsi ekspozicinė salė atvirame architektūriniame miesto muziejuje. Vilniui taip pat būdingas kameriškumas. Juo pasižymi ne tik pastatai, bet ir gatvės bei aikštės.“

Vakarinės naujienos. – 1985, spal. 26, p. 2.

„Vilnius – Lietuvos sostinė, valstybės simbolis. Bet man Vilnius nėra tik politinė sąvoka ar išorinė patriotizmo forma. Aš sostinę suprantu kaip tautos ir jos kultūros vienybę. Amžiams bėgant čia suteka visos tautos kūrybinės galios. Šis miestas man visų pirma kūrybos išraiška. [...] Retas miestas turi tokį žmogaus dvasios ir kūrybos antspaudą.“

„Vilnius – tai gyva Lietuvos praeitis. Ji įrašyta sienose ir akmenyse, gatvių kreivėse ir bažnyčių siluetuose. Jau vien miesto architektūros stiliai – ištisa istorija.“

Literatūra ir menas. – 1991, birž. 1, p. 2.

Juozas Statkevičius (g. 1968 10 15), lietuvių drabužių dizaineris, teatro kostiumų dailininkas

„Paryžius, Niujorkas, Maskva – tai pasaulio virdulys, be kurio ritmo negaliu gyventi! Ir nuostabus mažutis Vilnius, toks mielas, jaukus, ramus, gražus ir nuobodokas, buvimas jame primena poilsį ar pasivaikščiojimą tarp dekoracijų, tikras kunkuliuojantis gyvenimas verda kažkur toli, o čia vos vienas kitas įvykėlis priverčia tankiau kvėpuoti, bet tai įvyksta taip retai, taip tingiai ir … be nervo. Ramu, gera, visi atvažiavusieji tai pastebi – ramus miesto alsavimas […] Man savotiškai miela čia pabūti pasiblaškius po tas pasaulio mėsmales. Ne visi mėgsta tokį šurmulį – ištirpsta, išnyksta jame. Reikia turėti tam tikrą charakterį, budrumo ir jėgų, pastarųjų tikrai galima pasisemti ramiame Vilniuje.“

Statkevičius, Juozas. Grožio kirtis. – Vilnius, 2006, p. 251.

Matas Strašūnas (Mattityahu Strashun, 1817 10 01–1885 12 14), žydų švietėjas, bibliofilas

„Vilnius […] kone nuo savo įsikūrimo tapo žymių žmonių – išminčių ir mecenatų, mokslininkų bei rašytojų – buveine.“

Tarp knygų. – 2009, Nr. 5, p. 20.

Stasys Šalkauskis (1886 05 16–1941 12 04), lietuvių filosofas, pedagogas

„Be Vilniaus mes buvome tik Kauno Lietuva, bet ne Lietuva apskritai. Vilnius yra mums mūsų brangiausių tradicijų židinys. Be jo mes būtume tauta be istorinių tradicijų, kitaip tariant, be praeities […] Vilniuje yra mūsų brangiausios religinės ir tautinės šventovės. Be jo mes esame tauta be svarbiausios šventovės. Pagaliau Vilnius yra mūsų sostinės ilgametė buveinė. Vilnių sukūrė ilgų amžių ir daugelio kartų pastangos ir dargi viso krašto pastangos. Čia Lietuvos kraštas kaupė per ilgus amžius visa, kas buvo gražiausia, brangiausia, švenčiausia. Tik tokia vieta tegali būti kraštui ir tautai tikra sostinė. Be Vilniaus mes esame be sostinės.“

Šalkauskienė, Julija. Į idealų aukštumas: atsiminimai apie prof. Stasį Šalkauskį. – Vilnius, 1998, p. 127–129.

Adolfas Šapoka (1906 02 13–1961 03 09), lietuvių istorikas

„Jei ir negalime tuo tarpu tiksliai nustatyti Vilniaus miesto ir pilies pradžios, tai yra aišku, kad ji (bent pilis) daug senesnė už Gediminą [...]. Tai buvo aišku ir prieš kalno kasinėjimus. Daugelis istorikų jau anksčiau bandė abejoti Vilniaus pradžia, susieta su Gedimino „sapnu“. [...] „Geležinio Vilko legendos apginti nebegalima. Ją sugriovė archeologų kastuvai.“

„[...] į XVII a. Vilnius įžengė su puikia puošnia žemutine pilimi, išpuošta Zigmanto Augusto [t. y., Žygimanto Augusto – N. S.] kolekcijomis, gobelenais, paveikslais, biblioteka ir taip pat puošniame pastatų komplekte. Betgi 1610 m. pilis labai smarkiai apdegė. Visa ar bent jos dalis sekančiais metais buvo atstatyta; joje jau galėjo gyventi karalienė. Žemutinė pilis gyvenama iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo ir gaisro (1655). [...] Miestas, pergyvenęs eilę nelaimių, gaisrų bei karų, XVIII a. gale buvo sunykęs; gyveno tik senosios didybės palikimu.“

„Lenkai laisvajame pasaulyje kiekviena proga stengiasi iškelti Vilnių, kaip savo miestą. Tai pabrėžiama jų savojoje literatūroje (Vilniaus klausimu rašomos net ištisos knygos), iškeliama tai kiekviena proga ir jų gausioje propagandinėje literatūroje svetimomis kalbomis. Mes, deja, nei anuomet, kai buvo vedama politinė kova su okupantu, nei dabar ... neparuošėme tuo klausimu studijų, nepaskleidėme pasauliui jokių raštų, kurie akivaizdžiai įrodytų, jog tai nuo amžių mūsų miestas.“

Šapoka, Adolfas. Senasis Vilnius: Vilniaus istorijos bruožai iki XVII a. pab. – Brooklyn, 1963, p. 29, 236–237, 303.

Justinas Šeibokas (1929 01 04–2015 08 02), lietuvių architektas

„Vertingiausias dalykas Vilniaus senojoje architektūroje – erdvės kūrimo principai. Vaikštant sostinės gatvelėmis, vienas po kito atsiskleidžia senųjų statinių kontūrai, bokštai, uždarantys perspektyvas. Ši aplinka sukuria miesto charakterį, jo nuotaiką, kurią jaučia ir senbuvis, ir svečias, o architektas skaito joje struktūros semantinę kalbą, kurioje kiekvienas namas atlieka apibrėžtą vaidmenį.“

Statyba ir architektūra. – 1987, Nr. 3, p. 18.

Vytautas Šiaudinis (1928 11 27–2004 02 26), inžinierius

„Per ilgus šimtmečius Vilniaus miestas daug kartų buvo griaunamas, deginamas, naikinamas įvairių užkariautojų, gaisrų, marų, tačiau kiekvieną kartą kildavo iš pelenų ir su naujos, to laiko architektūros bruožais nušvisdavo dar gražiau ir įvairiau. Vilniuje ne tik kilo bažnyčių bokštai, bet ir pats miestas iš Neries ir Vilnelės slėnio užlipo ant kalvų ir nusidriekė toli į šiaurę bei vakarus.“

„Bažnyčių architektūra bene labiausiai atspindi Vilniaus senovę ir grožį. Senųjų stilių bruožai joje pinasi su naujai kuriamais stiliais, senosios formos – su naujomis.“

Šiaudinis, Vytautas. Vilniaus maldos namai. – Vilnius, 2001, p. 3, 5.

Antanas Škėma (1910 11 29–1961 08 11), lietuvių rašytojas, aktorius, režisierius

„Vilnius... Bokštai... Bokštai ir kryžiai. Kryžiai kaip įspėjantys pirštai. Čia mūsų miestas. Mūsų – bokštų ir kryžių. Nelieskite jo! Ten – siaurų gatvelių, paslaptingų, kaip mažos pilaitės, namų seni kvartalai apsiautė savąja vakarykščia atmosfera.“

Škėma, Antanas. Raštai. – Chikago, 1985. – T. 3, p. 100–101.

Eglė Špokaitė (g. 1971 01 15), baleto artistė, pedagogė

„Vilniaus senamiestis ties Pilies gatve, Sereikiškių parku, Pranciškonų vienuolynu, ir Šv. Jonų bažnyčia. Čia gyvenau, tikiu, dar gyvensiu. Čia išvaikščiota kiekvienas gatvės kampelis, žinau kiekvieno sezono pasikeitimus, pažįstu čia gyvenančius žmones, žinau jų ir viso miesto istoriją… […] Vilnius jaukus, bet tuo pat metu ir labai įvairus miestas. Jis gana aktyvus, bet didelės bei plačios gatvės neužgožia ir neįsiterpia į pagrindines vietas, kur žmonės juda pėsčiomis. Gal tai net ir būtų pagrindinis privalumas, leidžiantis kurti tam tikrą atmosferą.“

https://kalbavilnieciai.lt/e-spokaite-vilniuje-gyvenau-tikiu-dar-gyvensiu/

Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899 03 29–1985 01 20), Lietuvos katalikų kunigas, rašytojas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas

„Šitą Vilniaus knygą parašiau be galo Vilnių mylėdamas ir džiaugdamasis lietuvių tautos Sostine […]. Ką rašiau, tai man meilė diktavo ir kvėpė mane begalinis Vilniaus grožis bei šventumas. Juk Vilniaus MIESTAS – stebuklingasis gamtos ir žmogaus rankų kūrinys.“

Švogžlys-Milžinas, Nikodemas. O šventasis Vilniau!...: liaudies reportažas apie Vilnių ir jo šventoves. – Marijampolė, 1940, p. 7.

Teofilis Tilvytis (1904 01 28–1969 05 05), lietuvių rašytojas

„Vilnius – tai poema! Poema iš septynių dalių, kurias reikia skaityti nuo septynių miestą supančių kalvų. Pažvelk nuo Kreivosios pilies kalno, Karoliniškių, Šeškinės ar Belmonto kalnų ir pamatysi vis kitokį miesto veidą juosiančius gamtos vaizdus.“

Areška, Vitas. Teofilis Tilvytis. – Kaunas, 1988, p. 153.

Algirdas Toliatas (g. 1978 05 13), Lietuvos katalikų kunigas

„Man Vilnius yra bendrysčių istorija, kuri gali tapti dvasinių inovacijų ir edukacijų sostine.“

https://madeinvilnius.lt/naujienos/gyvenimas/sostineje-isdalinti-sv-kristoforo-apdovanojimai/

Vilija Tūrienė (g. 1951 12 17), gidė, turizmo organizatorė

„Pavargę nuo triukšmingų didmiesčių čia ras dvasiai atvangą. Vilnius – gyventojų skaičiumi nedidelis miestas (apie 600 tūkst.). Tačiau jo senamiestis – vienas didžiausių Europoje […] – įstabus Rytų ir Vakarų kultūrinių tradicijų samplaika. Tai nestebintų žinant, jog Vilnius yra geografiniame Europos centre (jei rytiniu Europos riboženkliu laikysime Uralą). Tiesa, labiau įprasta šias žemes priskirti Rytų Europai. Visgi jeigu esate Vilniuje, tai šiuo metu jis neabejotinai yra Jūsų dėmesio centre. Čia galima pasiklausyti, kaip skamba dar gyva archaiškiausia indoeuropiečių kalba – lietuvių. Tai nuo seno baltų gyventos žemės; čia ilgiausiai išsilaikė senieji tikėjimai ir pagoniški papročiai. Vienas esminių baltų kultūros bruožų – archaikos ir dabarties integralumas, lėmęs savitą pasaulio sampratą...“

Tūrienė, Vilija. Dešimt Šventaragio mįslių: Vilniaus svečiams. – Vilnius, 1993, p. 5.

Gitenis Umbrasas (g. 1961 08 25), lietuvių dailininkas

„Urbanistinis peizažas, ypač Vilniaus vaizdai, jau turi senas tradicijas lietuvių dailėje. Gyvas šis žanras ir akvarelėje. Šalia architektūros paminklų, senamiesčio gatvelių, mėgstami ir ankštų kiemų, jų fragmentų motyvai. Toks yra H. Bogdano „Kiemas Arklių gatvėje“, A. Keturkos „Vakaras senamiestyje“, A. Šimkaus „Senamiestis.“

Akvarelė. – Vilnius, 1986, p. 13.

Judita Vaičiūnaitė (1937 07 12–2001 02 11), lietuvių poetė, vertėja

„Atrodo, niekada nerašau specialiai apie Vilnių, bet taip jau savaime išeina, kad miestas, kuris kasdien gyvena už tavo Muziejaus gatvės lango, miestas, kuriame augini vaikus, rašai knygas, perki duoną, dirbi visus moteriškus darbus, vaikštai į koncertus, dailės parodas – tavo širdy ir kūryboje lyg paukštis nutūpęs.“

Vakarinės naujienos, 1986, geg. 19, p. 2.

Irena Vaišvilaitė (g. 1954 12 30), dailės ir Bažnyčios istorikė, diplomatė

„[...] daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra – vienas iš didžių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti netik Lietuvos, bet ir Europos.“

Vaišvilaitė, Irena. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. – Vilnius, 2017, p. 337.

Kazimieras Vasiliauskas (1922 04 09–2001 10 14), Lietuvos katalikų kunigas, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvis, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjas

„Man Vilnius brangus kaip ir kiekvienam lietuviui… Ir istoriniu, ir meno požiūriu, be abejo, Lietuvoje nėra kito tokio miesto. […] Manyčiau, kad Vilnius pelnytai vadinamas šventuoju miestu, nes čia sutelktos pačios svarbiausios tautos šventovės, ne tik religinės (35 bažnyčios, vienuolynai), bet ir meno, mokslo, kultūros.“

Vakarinės naujienos. – 1996, rugs. 20, p. 1–2.

Valdas Vasiliauskas (g. 1951 12 10), lietuvių žurnalistas, visuomenės veikėjas, politikas

„Tikrai dangiškasis miestas! Lyg daugiažiedė akmeninė gėlė [...] miestas pats veržte veržiasi smailiais bokštais į žvaigždėtą skliautą, kuris iš siauros gatvelės atrodo dar erdvesnis ir aukštesnis, jo šviesa nusidabruoja varpinių stogus, žiburiuoja atsispindėdama languose.“

Vasiliauskas, Valdas. Žiemos sapnas. – Vilnius, 1984, p. 105–106.

Antanas Venclova (1906 01 07–1971 06 28), lietuvių rašytojas

„Tas amžinasis Lietuvos miestas, toks gražus, toks nepanašus į aplinkinių valstybių miestus, tartum perlas iš tolimos Italijos, atklydęs po šiaurės dangumi. Koks jis artimas širdžiai! Bažnyčių stogai ir bokštai, rūmai, kolonos ir statulos – tas nuostabus lietuviškasis barokas ir gotika – visa tai dvelkia mūsų praeities šimtmečiais ir lietuvio mintį bei širdį neatplėšiamai traukia savęsp.“

Venclova, Antanas. Jaunystės atradimas. – Vilnius, 1966, p. 486.

„Vilnius man be galo patiko nuo pat tos dienos, kada jį pirmą kartą pamačiau, dar prieš Lenkijos-Vokietijos karą. [...] Vilnius traukte traukė savo grožiu, istorija, romantišku žavesiu. [...] Baisiai patikdavo man žingsniuoti Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, kur, kaip žinojau, kadaise vaikščiojo A. Mickevičius ir J. Slovackis, L. Kondratavičius ir mūsų Daukantas, S. Stanevičius, J. Basanavičius, Žemaitė [...] Taip, tai miestas, nuostabus savo architektūra, tradicijomis, gyventojų margumu. Sudėtinga ir labai paini istorija paliko jam gilią žymę.“

Venclova, Antanas. Vidurdienio vėtra. – Vilnius, 1971, p. 94.

Tomas Venclova (g. 1937 09 11), lietuvių poetas, eseistas, vertėjas, literatūrologas

„Apskritai, kuo daugiau šalių apkeliauju, tuo labiau įsitikinu, kad Vilniaus senamiestis yra tarptautinės reikšmės ansamblis, kurį išsaugoti yra būtina, nes jo sunykimas būtų netektis ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos kultūrai.“

Literatūra ir menas. – 1992, rugpj. 8, p. 11.

„Lietuva visad buvo viena iš egzotiškiausių ir labiausiai mitologizuotų Europos dalių, „kitoniškumo įsikūnijimas“. Tačiau jos sostinė Vilnius taip pat buvo mokslų centras, „savotiška mažesnė Aleksandrija, pasižyminti kalbų, papročių ir istorinių erų įvairove“. Vilnius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“.

Lietuvos aidas. – 1998, geg. 21, p. 15.

„Lietuvos sostinė primena palimpsestą – senovinį rankraštį, kur po tekstu ryškėja ankstesniojo teksto ar net kelių tekstų pėdsakai. Miestą supa kalvotas šiaurietiškas kraštovaizdis, kuris dėl gausybės girių ir ežerų nuo seno atrodo dykas ir laukinis. Ligi pat miesto prasiveržia neprijaukintos gamtos intarpai.“

Venclova, Tomas. Vilnius: vadovas po miestą. – Vilnius, 2001, p. 7–8

Antanas Verkelis, lietuvių istorijos tyrinėtojas

„Pokariu Vilnius patyrė didžiulį kataklizmą. Senamiestyje nugriauta per 130 pastatų, kurių dauguma Žalos plane buvo numatyti remontuoti, dalis sužalota didinant ir jungiant kiemus. Kai kur, platinant ir tiesinant gatves, „nukąsti” namų kampai, perdaryti fasadai. Sunaikinta dešimtys architektūros paminklų, kurių dalis buvo visiškai nenukentėję, o kitiems reikėjo kapitalinio remonto. Nuo žemės paviršiaus išnyko ištisi senamiesčio kvartalai, jų vietoje atsirado erdvūs skverai.“

Verkelis, Antanas. Kas sugriovė Vilnių. – Vilnius, 2015, p. 65.

Justinas Vienožinskis (1886 06 29–1960 07 29), lietuvių tapytojas, dailėtyrininkas

„Vilnius – ten gražieji senosios Lietuvos istorijos lapai, tenai saviškai pasireiškę įvairių epochų architektūros stiliai, tenai ir mistinis bei romantinis atgyjančios tautos lopšys.“

Ramonienė, Dalia. Justinas Vienožinskis. – Vilnius, 2004, p. 252.
Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai. – Vilnius, 1970, p. 104.

Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806 02 06–1885 03 02), Lietuvos kultūros veikėjas, gydytojas

„Vilniaus miestas toks reikšmingas šiaurės istorijoje, apie kurį turime tiek daug atsiminimų, kurio tokios gražios apylinkės, iki šiol visai nežinomos svetimiems, o ir mūsų krašte nedaug yra žmonių, kurie pažįsta Lietuvos praeitį. Dėl šių priežasčių nutariau leisti Vilniaus vaizdus, ir kuo tikslesnius bei išsamesnius.“

Naujos knygos. – 1986, Nr. 11, p. 38.

Algirdas Anatolijus Vileikis (1933 01 29–2020 07 23), Lietuvos inžinierius, sovietinis partinis veikėjas

„Mums, dabartiniams vilniečiams, teko palikimas, kurį ištisus šimtmečius kūrė architektai ir akmenskaldžiai, pasaulinio garso meistrai ir bevardžiai mūrininkai. Šiandien matome tą medžiagų ir užmojų, stilių ir talentų derinį, kurį vis keitė ir mainė kiekvienas amžius. Vilnius žavi savo ramia nuotaika, nuostabia kultūros ir grožio harmonija.“

Vileikis, Algirdas. Vilnius – Tarybų Lietuvos sostinė. – Vilnius, 1986, p. 5.

Mikalojus Vorobjovas (1903 05 19–1954 06 07), lietuvių dailėtyrininkas

„[Keleivis] slenka išilgai masyvių senojo miesto sienų ir jam ima vaidentis, tartum visa tai nerealus pasaulis, tartum šios gatvės, šios sienos – vien keistas sapnas... Jame tartum pasineriame į kokią legendą ar sapną, kur visa alsuoja praeitim, – bet ne muziejine, o paslaptingai gyva...“

Kalba Vilnius. – 1989, Nr. 29, p. 2.

„Paslaptingai romantiškas ir kraupus yra šis miestas, ir jo išviršiniame tapybiškame žavesyje glūdi neišaiškinami mįslingi slėpiniai.“

Mažoji Lietuva. – 1990, Nr. 44, p. 6.

„Vilnius – tikras lobis visiems, kas yra pasinešęs studijuoti meno istoriją ne iš vadovėlių, o iš pačių meno šedevrų.“

Vorobjovas, Mikalojus. Vilniaus menas. – Vilnius, 1997, p. 10.

Vanda Zaborskaitė (1922 12 24–2010 12 27), lietuvių literatūrologė

„Save aš laikau vilniete. Turbūt mane ištiko panašus likimas kaip ir daugelį žmonių, atvažiavusių į Vilnių. Iškart šį miestą be galo įsimylėjau…“

Lietuvos rytas. − 2008, saus. 5, priedas „Sostinė“, p. 5.

Gediminas Zemlickas (g. 1944 01 01), lietuvių inžinierius, žurnalistas

„Akimirką įsivaizduokime, jog nėra Vilniaus senamiesčio, – per karus šitai galėjo ir nutikti. Kiek besidžiaugtume naujuoju Vilniumi, visgi miesto istorinis ir meninis veidas, augimo šaknys ir dvasingumas – senamiesty. Ten jo kūrimo algoritmas, teikiantis žvalumo mūsų vaizduotei ir impulsų naujo Vilniaus kūrėjams.“

Literatūra ir menas. – 1982, gruod. 25, p. 16.

Julius Žėkas (g. 1980 03 09), lietuvių poetas, prozininkas, tarpdisciplininių menų kūrėjas, ekskursijų po bohemiškąjį Vilnių vadovas

„Vilnius – vienintelė ir bene žaliausia Europos sostinė, kurios centre gali išvysti laukinį žvėrį. Tai taip pat vienintelė Europos sostinė, naudojanti giluminius gręžinius geriamajam vandeniui. Ir vis dėlto Vilniaus unikalumas ne tokiais faktais grindžiamas. Man jį išskirtinį daro jausmas. Asmeninis jausmas.
...jeigu nemyli vietos, kurioje gyveni, vadinasi, nemyli pats savęs... Vilnius – tai aš.“

https://literaturairmenas.lt/publicistika/julius-zekas-jeigu-nemyli-vietos-kurioje-gyveni-vadinasi-nemyli-pats-saves

„Bandykime įsivaizduoti: prieš šimtą metų lietuvių šiame mieste gyveno 2–11 proc. Per Antrąjį pasaulinį karą dingo nemažai Vilniaus lenkų ir žydų, namai ištuštėjo. Po karo bandyta beveik prievarta į miestą atkelti ir apgyvendinti lietuvių šeimas. Per pirmą apgyvendinimo akciją turėjo būti atkelta 30 tūkstančių gyventojų. Atsikėlė vos per 300 šeimų. Antrą kartą lietuvių atkeliauja per 700. Tokie yra istoriniai faktai, –šaltinių patikimumu neimsiu abejoti. Paaiškėjus, kad lietuvių privilioti nepavyks, į Vilnių pradeda plūsti įvairių tautų žmonės, ir miestas vėl ima gyvuoti. Jis tikrai yra Babilonas, jame telpa įvairūs pasauliai: tautybės, religijos, keisčiausių užsiėmimų gyventojai.
Kas nors turi papasakoti gatvėse Vilniaus istorijas! Kad suvoktume save ir kaimynus, kad vieni kitų skirtybes priimtume ne kaip blogybę, o kaip galimybę bendrauti. Jei bendrausime, galėsime ir kartu kurti. Miestas – tai nuolatinė kūryba. Babilonas kiekvieną dieną statomas. Paradoksas, kad jį stato atvykėliai. Vilniuje likę labai nedaug vietinių. Ir kasdien mažėja. Reikia susikibti rankomis.“

https://www.moteris.lt/lt/veidai/g-40302-bohemisku-pasivaiksciojimu-po-vilniu-vadovas-nuobodziu-faktu-ieskokite-enciklopedijose

Zigmas Žemaitis (1884 11 08–1969 06 24), matematikas, lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjas

„Vilnius yra ne kieno kito, tik lietuvių iš nieko sukurtas, Lietuvos liaudies rankomis ir kruvinu prakaitu statytas, Lietuvos vaikų krauju kiek kartų gintas; jis yra nelyginant vyriausias ir brangiausias Lietuvos vaikas, kuriam išauginti visa mūsų tėvynė yra padėjusi didžiausius turtus, atitraukdama juos nuo kitų savo vaikų.“

Žemaitis, Zigmas. Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui: mūsų kovos dėl Vilniaus esmė ir planas. – Kaunas, 1928, p. 40.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė (g. 1945 07 31), lietuvių žurnalistė

„Atsiranda vis naujų duomenų, liudijančių, kad Vilnius ne barokinis, ne renesansinis, o gotikinis miestas, nors tos gotikos mūsų akims beliko visai mažas procentas.“

Literatūra ir menas. – 1982, kovo 6, p. 7.

Gabrielius Žemkalnis (1929 01 31–2017 12 10), lietuvių išeivijos veikėjas, žurnalistas

„Man Vilnius – pasaulio centras ir Lietuvos sinonimas.“

Lietuvos aidas. – 1990, rugs. 29, p. 3.

Regina Žepkaitė (1925 07 28–2010 04 28), lietuvių istorikė, pedagogė

„Vilnius buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, jo vardas giliai įaugo į lietuvių tautos sąmonę, jame vyko intensyvus ekonominis, politinis, kultūrinis gyvenimas, todėl, kai tik pradėjo bręsti mintis atkurti Lietuvos politinį savarankiškumą, Lietuvos valstybę, Lietuvos sostine nedvejojant buvo pasirinktas Vilnius.
[...] Lietuvių politinių vadovų dokumentuose pabrėžiama, kad be Vilniaus apskritai neįmanomas Lietuvos politinis savarankiškumas. Lietuvos vyriausybės teigimu, Vilnius ne tik turi būti pripažintas Lietuvai, bet ir tapti jos sostine.“

Žepkaitė, Regina. Vilniaus istorijos atkarpa: 1939 m. spalio 27 d. – 1940 m. birželio 15 d. – Vilnius, 1990, p. 5.

Giedrė Žickytė-Bajarūnienė (g. 1980 07 01), žurnalistė, TV ir kino režisierė

„Vilnius yra miestas, kurį myliu. Ir kuo daugiau pastaruoju metu tenka keliauti, tuo labiau jį myliu. Tai gražus ir komfortiškas miestas gyventi, kuriame puikiai dera gyvybingumas, grožis ir tuo pačiu ramybė – kas yra labai svarbu kūrėjai.“

Sostinė. – 2016, gruod. 17, p. 5.

Kęstutis Paulius Žygas (g. 1942 06 29), architektūros istorijos profesorius

„Vilniaus senamiestis Lietuvai yra tokios pat vertės, kaip Luvras Prancūzijai.“

Gimtasis kraštas. – 1991, lapkričio 28 – gruodžio 4, p. 1.

Kazimieras Žoromskis (1913 03 04–2004 04 14), lietuvių tapytojas

„Dabar Vilnius apjuostas didžiuliais modernių namų rajonais. Pasakysiu, kad naujasis Vilnius man malonesnis, negu, pavyzdžiui, Paryžiaus kvartalai. Važiuoji ten nuo aerodromo miesto link – dėžės ir dėžės, o vidury miesto didžiulis juodo stiklo pastatas, 50 ar 60 aukštų, tiesiog slegiantis tą visą baltą Paryžių. O Vilnių man norisi palyginti su Madridu. Prieš 30 metų tai irgi būta seno, apleisto miesto. Dabar ten gražūs nauji rajonai, nedarkantys senojo miesto vaizdo. Tas pats ir Vilniuje – keleriopai jis išaugo, išsiplėtė. Dabar – didelis, modernus, skoningai statomas ir tvarkomas miestas.“

Gimtasis kraštas. – 1983, rugpj. 25, p. 5.

Nijolė Balčiūnienė (g. 1950 03 09), geografė, žygeivė, folkloristė

„Unikali Ribiškių erozinė vėduoklė saugoma kraštovaizdžio draustinyje. Prof. Česlovas Kudaba dažnai minėjo, kad tai fenomenas, kad tokio reljefo analogo nei Lietuvoje, nei Europoje nerastum... Įkopęs į vieną patraukliausių gūbrių, nutįsusį kairėje pusėje nuo geležinkelio pervažos iki Juodojo kelio, negali atsigrožėti Ribiškių kalvyno vaizdais.“

Balčiūnienė, Nijolė. Abipus Neries: Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai. – Vilnius, 2008, p. 61.

Morta Baužienė (g. 1946 06 08), muziejininkė, architektūros istorikė

„Nežiūrint tankėjančio užstatymo, Žvėrynas išliko žalias, tylus, mažaaukštis, Neries kilpos apjuostas, romantišką nuotaiką žadinantis tapybiškas rajonas, kuriame gyventi norinčių netrūksta. Gera būtų, kad bent iki šiol išlikę medinukai nesunyktų, nesupleškėtų „madingais“ tapusiuose gaisruose, o būtų išsaugoti. Tai ne tik šio rajono, bet visos Vilniaus istorijos, medžio statybos liudininkai.“

Baužienė, Morta. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. – Vilnius, 2015, p. 235.

Janas Bulhakas (1876 10 06–1950 02 04), fotografas, gyvenęs Vilniuje 1912–1944 m.

„[Panerių] koplyčia, kaip legendinis sargybos bokštas, vieniša stūkso miške ant kalvos […] Prie koplyčios vedančio kelio serpantinas ropščiasi kalvos šlaitu kaskart aukščiau virš aplinkinio kraštovaizdžio, paįvairinto sodybų, daržų, miškelių dryžiais ir puikiais Neries vingiais.“

Bułhak, Jan. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. – Vilnius, [2006], p. 85–87.

Apie Gariūnų vietovę: „Dar keletas žingsnių ir mes viršūnėje, nuo kurios atsiveria bekraštė, kvapą gniaužianti panorama, pasakiškos didybės tolumos. Apspangsta akys ir sutrinka apžavėtos mintys. Prie mūsų kojų guli paslikas visas pasaulis, kerintis linijų, formų, spalvų eldoradas, ir, regis, trūksta tik juodos šėtono figūros iš biblinio Gustavo Dore medžio raižinio, sparnuota ranka rodančio į tolį ir šnibždančio klastingus pažadus…“

Bułhak, Jan. Vilniaus peizažas: fotografo kelionės. – Vilnius, [2006], p. 87.

Vytautas Damaševičius (g. 1944 02 11), lietuvių kino režisierius, operatorius

„Žvėrynas yra labai lokalus rajonas, kuriame, be urbanistikos, gamtos stebuklų, yra dar ir džiaugsmas vienas kitą pažinoti. Juk tai buvęs priemiestinis rajonas, beveik kaimas. Ir tas senasis bendravimas išlikęs – nėra skirtumo, ar tu kiemsargis, ar profesorius, ar dar kas nors. Visi kaimynai.“

https://www.bernardinai.lt/2009-12-23-vytautas-damasevicius-kokia-nauda-zmogui-is-to-medinio-namo/

Eglė Gabrėnaitė (g. 1950 09 24), lietuvių aktorė, pedagogė

„Man nėra gražesnio rajono už Naujininkus. Ten gaidžiai gieda, slyva į balkoną lenda. Naujininkų dienos – rajono šventė – yra fantastika. Kiekvieną rudenį pradedu verkti, kai išsirikiuoja paradas.“

Lietuvos rytas. – 2008, gruod. 13, priedas „Sostinė“, p. 1, 5.

Romenas Gari (Romain Gary, 1914 05 08–1980 12 02), prancūzų rašytojas

„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovoms.“

Gary, Romain. Aušros pažadas. – Vilnius, 1999, p. 76.

Gediminas Isokas (1931 02 23–2020 07 05), lietuvių rašytojas, miškininkas

„Įdomios ir istorinės, ir literatūrinės Markučių dvaro tradicijos. Čia greičiausiai yra grojusi karališkoji kapela, vadovaujama Klabono [Kristupas Klabonas (apie 1545 – po 1616) – LDK ir Lenkijos valdovų kapeloje dirbęs kompozitorius ir atlikėjas]. Markučiai tikriausiai teikė įkvėpimo poetui bei rašytojui Kristupui Chodkevičiui. Vėliau čia užsukdavo filomatai ir filaretai. A. Mickevičius Markučiuose ne tik grožėjosi apylinkėmis, bet ir skaitė eiles, aptarinėjo draugijų veiklą, iš čia lydėjo į geležinkelio stotį ištremiamus Rusijos gilumon draugus. Šiose apylinkėse buvo švenčiama Rasų šventė. Revoliucijų metais Geležinėje trobelėje rinkdavosi caro priespauda nepatenkinti vyrai. 1863 m. dvarininkas I. Godlevskis [gydytojas Ignas Godlevskis] čia tvarstė sužeistus sukilėlius.“

„Žvėrynas – senas Vilniaus užmiesčio rajonas. Anksčiau jis buvo vadinamas Saltoniškėmis, mat XVI a. čia buvo Ivano Saltono dvaras. Radvilos, įsigiję tą teritoriją, įkūrė žvėryną. Išliko senieji gatvių pavadinimai: Bebrų, Elnių, Gulbių, Stumbrų ir t. t.“

Isokas, Gediminas.Lietuvos gamtos paminklai. – Vilnius, 1995, p. 378–379, 419.

Jurgita Jasponytė (g. 1981 08 25), poetė, bibliotekininkė

„Vilnius mane įsileido labai lengvai. Dabar manau, jog taip įvyko dėl to, kad Vilnius yra kontrastų miestas. Jeigu jis būtų tikrasis didmiestis su dangoraižiais, jame būtų mažai žalumos, gal man tokiame mieste ir būtų sunku. Dabar mane pačios kojos Vilniuje neša į tokius rajonus, kur pilna paprastų medinių namelių – tai tokios vietos kaip Markučiai, Šnipiškės, kiek jos dar gyvuoja. Kaip ir toji vieta, kur mes dabar gyvename. Toks jausmas, jog ta vieta kokia nors forma turi daug panašumo į Šaltupę.“

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-10-30-jurgita-jasponyte-man-atrodo-jog-visi-tekstai-ateina-is-vidinio-jausmo-intensyvumo/123582

Jonas Jurkštas (1929 02 24–2007 01 04), lietuvių kalbininkas

„Štai Vilniuje yra Šnipiškės, Saltoniškės, Leoniškės, Sereikiškės, Burbiškės. Pagrįstai galima tvirtinti, kad šie vietovardžiai atsirado XVI amžiuje. Tada gyveno ir jų įkūrėjai.“

„Antakalnis laimingai ištvėrė ilgų šimtmečių negandas. Jo daryba ir reikšmė nekelia jokių abejonių. Bet labai prastai susiklostė Pamėnkalnio likimas: jau nuo XVII amžiaus vidurio dėl lenkinimo jis buvo pasmerktas išnykti.“

„Pamėnkalnio prasmė ir reikšmė labai didelė, nes rodo, jog miesto centre stūksąs kalnas nuo senų senovės turėjo lietuvišką vardą. Vadinasi, amžių amžiais čia gyveno lietuviai.“

„Su žvejybos paplitimu Vilniuje atsiranda žuvų turgūs ir žvejų gyvenvietės (Žuvų galas, Žvejai (Ribokai), panašiai kaip Vokietijos miestuose fišerdorfai, fišerfeldai, fišermarkai.“

Jurkštas, Jonas. Atsiminimai. – [Vilnius], 2005. – D. 2: Kiek mynė – neišmynė, p. 117, 118, 181.

Algirdas Kaušpėdas (g. 1953 08 12), lietuvių architektas, muzikantas, visuomenės veikėjas

Žurnalistų paklaustas, į kurią Vilniaus vietą norėtų pasukti Algirdas Kaušpėdas atsakė: „Eičiau pasivaikščioti į Rotundo gatvelę, atsiremiančią į Gedimino prospektą. Ten aš užaugau, būtinai užsukčiau į gimtąjį kiemą. Brangi ir Pilies gatvė – joje prabėgo pirmieji treji mano gyvenimo metai.“

Lietuvos rytas. – 2012, rugs. 1, p. 3.

Albertas Kazlauskas (g. 1991 01 09), gidas

„Lietuvos sostinė nuostabi tuo, kad visai netoli miesto širdies galima rasti į kaimą, kuriame sustojęs laikas, panašius Markučius.“

„Tai, ką vadiname Naujininkais, iki XIX a. vidurio praktiškai tebuvo dirbami laukai ir pievos su vienu kitu nameliu abipus kelių pietų kryptimi nuo Vilniaus. Pasibeldusi geležinkelio technologija pagimdė „Naująjį Pasaulį“ (Новый Cвет).“

„Lazdynai – tai toks Vilniaus rajonas, kuriame daug pirmų kartų: pirmą kartą didelis „miegamasis“ rajonas statytas taip toli nuo miesto centro, pirmą kartą išbandytos visiškai naujos blokinių namų konfigūracijos, pirmą kartą mikrorajonus sujungė bendra žiedinė gatvė ir taip toliau.“

„Žvėrynas – kurortas mieste.“

Kazlauskas, Albertas. Vilniaus gatvės gyvos: gidas po miesto periferiją. – Vilnius, 2017, p. 107, 147, 195, 215.

Vytautas Kernagis (1951 05 19–2008 03 15), lietuvių dainų autorius ir atlikėjas, aktorius, pramoginių renginių režisierius ir konferansjė, televizijos laidų vedėjas

Apie Tverečiaus gatvę Antakalnyje: „Mano – miesto žmogaus – sielą atgaivina miškas, ramina tas vaizdas, kurį dabar matau per langą: žydras dangus, žalios pušys, iš kaimynų namo rūkstantys dūmai, – visai kaip Šveicarijoje.“

Oginskaitė, Rūta. Nes nežinojau, kad tu nežinai: knyga apie Vytautą Kernagį. – Vilnius, 2009, p. 390.

Adomas Honoris Kirkoras (1818 01 21–1886 11 23), lenkų archeologas, publicistas, leidėjas

Apie Paupį: „Eikime ilga gatve pro varganus žydų namelius ir atsidursime dešiniojo kelio pusėje tekančios Vilnios, tokios šioje vietoje padykusios, kad bemaž kasmet tenka taisyti paplautą kelią. Antai ant kalvos pro medžius žvelgia medinis, pinučiais aptvertas namukas (valstybės patarėjo A. Muchino), tarsi pakibęs ore. Toliau, kairėje, kalnų papėdėje, susigrūdę Kadinacio namukai, dešinėje – laukas, o už jo – Karsbadu vadinama smuklė.“

Kirkoras, Adomas Honoris. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. – Vilnius, 1991, p. 168.

Halina Korsakienė (1910 08 30–2003 03 14), lietuvių rašytoja, vertėja

„Dar ir šiandien gyvi atmintyje saulės įkaitinti, sakais įsodrinti, anuomet [apie 1948 m.] dar tokie tušti Valakampių [Vilniaus priemiesčio] pušynėliai su saulėlydžio nurausvintais pušų kamienais, su viržiais ir bruknienojais, rudenėjant parūkavę ir apsidraikę voratinkliais, nurudusiomis skujomis nukloti visi mūsų išvaikščioti takai takeliai. Ir begalinė tyla, gaubianti viską aplinkui – tik tolimo garlaivio graudus švilpesys atsklinda nuo Neries. Kartkartėmis sukranksi praskrendanti varna, voverė numeta kankorėžį, suklykia paukštis, pranašaujantis lietų, ir darbštuolis genys be atvangos stuksena į seną pušį.“

Korsakienė, Halina. Veidai ir likimai. – Vilnius, 1982, p. 150.

Česlovas Kudaba (1934 07 24–1993 02 19), lietuvių geografas, politikas, Kovo 11 Akto signataras

„Antakalnis eina daug siauresniu paupio ruožu. Plėstis į šonus jam ir vietos nėra – tęsiasi raguvoti, kalvoti šlaitai, apaugę pušynais (275 ha). Kadaise priklausė Sapiegoms, nuo to Sapieginės vardu iki šiol vadinami. Tai Vilniaus Tirolis – žiemos slidinėjimui tinkamiausia vieta.“

„Ten, kur Žvėryną juosianti Neries kilpa baigiasi ir upė, atsiremdama į statų Karolininškių šlaitą, suka į kairę, nuo Saltoniškių pusės atiteka mažas šaltinėtas upelis, arčiau upės nuo seno buvęs tvenkiamas. Dar Radvilų laikais čia buvo eiguva, vėliau dvarelis, generalgubernatoriaus vasarvietė. V. Martinsonas šalia pastatė vilą, kurioje vyko įvairūs sambūviai, koncertai. Vieta garsėjo „Ermitažo“ vardu.“

„Karoliniškių šlaitus puošia viena iš įspūdingiausių Vilniuje Plikakalnio (60 m aukščio) atodanga (geologijos paminklas), susidariusi kampu pasisukančiai upei šį šlaitą nuolat paplaunant, anam nuolat griūvant. Jos pjūvyje matomos kelių ledyno atslinkių paliktos morenos.“

Kudaba, Česlovas. Nerimi. – Vilnius, 1985, p. 94, 109–110, 111.

Jurgis Kunčinas (1947 01 13–2002 12 13), lietuvių rašytojas, vertėjas

„Nyku dabar Užupyje... Jaunimo maža. O ir jis kažin koks pailsęs ir senas... Užupio mėnesienos kraupios, raudonos ir šaltos... [...] o užsieniečiai, apsilankę Užupyje stebisi griuvenų autentika, kliuksinčiu, gyvu, šviežiu kultūros sluoksniu, nepakartojamu slengu.“

Šiaurės Atėnai. − 1995, rugpj. 19, p. 12.

Romas Lileikis (g. 1959 10 02), poetas, kino režisierius

„Jeigu Užupį laikysim sąjūdžiu, tai reikės pridurti, kad jis kovoja su mūsų pačių primityvumu, stereotipiškumu ir banalybe.“

Sakalauskas, Tomas. Missa Vilnensis. – Vilnius, 2006, p. 317.

Jonas Mačiukevičius (g. 1939 08 17), lietuvių rašytojas

„Žiūriu į Vilnių, o mąstau apie poeziją. Vis dėlto daug panašumo. Lazdynai – tarsi laisvas, bet grakštus posmas. Senamiestis – talpus, ritmingas, intymus eilėraštis. Kiekvienas namas panašus į kitus, bet kartu ir skirtingas. Vienas namas gali būti gražus tik stovėdamas prie pušyno, kitas – prie upės vingio. Laikas nugriauna, kas sena, kas netobula... O juk ir poezijoj taip pat.“

Mačiukevičius, Jonas. Kelyje į eilėraštį. – Vilnius, 1983, p. 6.

Andrius Mamontovas (g. 1967 08 23), lietuvių dainininkas, instrumentininkas, kompozitorius, tekstų autorius, prodiuseris, aktorius

„Antakalnis – kitoks […], bet irgi turi savo veidą. Jis ramus, inteligentiškas, galbūt net taip būtų galima pavadinti… Antakalnyje yra keletas gatvių, kur nuo seno gyveno inteligentija, įvairių profesorių, akademikų, menininkų. Tai rajonui suteikia tam tikrą nuotaiką.“

Vilniaus diena. – 2012, lapkr. 10, priedas „Antakalnis“, p. 4–5.

Gražina Mareckaitė (g. 1939 04 25), lietuvių teatrologė, dramaturgė

„Vilnius man yra viskas. Aš pati esu Vilnius. Vilnius turi galybę veidų. Nežinau, kuriuos turėčiau išskirti. Vaikystės Vilnius – tai visų pirma gamta: Liepkalnio, Rasų kalnai ir kalneliai, smėlingieji Vilnios skardžiai, Belmontas, Markučių ąžuolai, užžėlę tvenkiniai Misionierių bažnyčios papėdėje.“

Dienovidis. – 1999, bal. 23–29, p. 2.

„[...] romantiškas Rasų priemiestis man reiškia visą vaikystę. Čia viskas išvaikščiota, išbėgiota, už geležinkelio driekėsi begaliniai žaidimų plotai, įskaitant ir Rasų kapines.“

Lunevičiūtė, Gabija. Vilniaus atminties punktyrai. – Vilnius, 2020, p. 318.

Arūnas Matelis (g. 1961 04 09), lietuvių dokumentinio kino režisierius, prodiuseris

„Viskas Užupyje būtų labai gražu, bet, kaip ir visame pasaulyje, gražu, kol tyra. Kai į menininkų įkurtą Respubliką pradedama investuoti ir laukti pelno, kai įsigali komercija, daug kas atrodo kitaip…“

Kiaušas, Vidmantas. Įsiklausymai: interviu. – Vilnius, 2013, p. 201.

Jokūbas Minkevičius (1921 03 27–1996 05 05), lietuvių filosofas, politikos veikėjas

„Esu daug keliavęs ir aplankęs pasaulio sostinių, bet nė vienoje nemačiau tokio unikalaus kampelio kaip Žvėrynas. Žinoma, jis jau gerokai pagadintas, apstatytas mūrinukais, bet vis dar išlaikęs savo žaliąjį grožį. Tai būtina išsaugoti ateičiai…“

Diena. – 1995, rugs. 15, p. 11.

Algimantas Miškinis (1929 06 25–2015 10 10), lietuvių architektas, kolekcininkas

„... Vilniaus Lazdynai. Jie laikomi „vilnietiškais“ todėl, kad panaudojant tipinius pastatų projektus ir vykdant industrinę statybą, kalvotoje ir raižytoje vietovėje buvo sukurta nauja, bet ne schemiška, o gan organiška aplinkai rajono architektūra, kurioje įžvelgiami ir kai kurie Vilniaus senamiesčiui būdingi bruožai.“

Statyba ir architektūra. – 1982, Nr. 11, p. 12.

Mindaugas Pakalnis (g. 1967 11 23), lietuvių architektas

„Paupyje žmonės ras tai, ko ieško užmiestyje: gamtos artumą, ramybę, jaukumą, draugišką aplinką ir kaimynus. Bet, kitaip nei užmiesčio naujakuriai, jie turės nepalyginamą pranašumą – gyvenimą miesto centre. [...] Toks projektas Vilniuje – retas, po šitiek diskusijų, ginčų ir svarstymų – džiuginantis reiškinys.“

Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. – Vilnius, 2015, p. 186, 188.
https://sa.lt/vilnios-pakrante-bunda-naujam-gyvenimui/2/

Violeta Palčinskaitė (g. 1943 11 20), lietuvių rašytoja

„Eisiu į senamiestį. Sekmadienį... Senamiesty... Noriu sutikti vieną moterį, kuri visada ten vaikštinėja. Dar nuo mūsų studentavimo laikų. Nepasikeitusi. Nesenstanti. Niekada nesu mačiusi jos išgėrusios ar apšepusios. Kažkada daviau jai vardą – Panelė Sapnas. Apie jos kojas plaikstosi ilgas gėlėtas sijonas, plaukuose didžiulė gėlė, skruostai nudažyti ryškiais buroko raudonio apskritimais. Neseniai ją sutikau siauroje senamiesčio gatvelėje netoli Rotušės. Ji buvo visai tokia pati kaip prieš daugelį metų.“

Palčinskaitė, Violeta. Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų: [atsiminimai]. – Vilnius, 2019, p. 67.

Jūratė Stauskaitė (g. 1947 03 07), lietuvių dailininkė, privačios dailės mokyklos Vilniuje įkūrėja

„Aš ten taip pailsiu, tiek sukaupiu energijos. O jeigu neturiu laiko į Užupį net užbėgti, užtenka įsivaizduoti, prisiminti tą visiškai privačią erdvę, ir atsigaunu vien žinojimu, kad tokia vieta yra.“

Veidas. – 2005, Nr. 5 (vasario 3), p. 54.

Antanas Sutkus (g. 1939 06 27), lietuvių fotografas

„Labai džiaugiuosi šiuo rajonu [Naujininkais]. Čia – kaip kaime. Šunys loja, nepažįstamus atbaido. Manau, tai neatrastas rajonas. Bet kai jį atras, čia prasidės statybos.“

Lietuvos rytas. – 2008, saus. 19, priedas „Sostinė“, p. 4–5.

Jurgis Vanagas (g. 1933 03 04), lietuvių architektas, urbanistas

„Lazdynai – tai rajonas-žiedas: V. Čekanauskas ir V. Brėdikis suvėrė mikrorajonų branduolius ant ratu bėgančios gatvės. Karoliniškėse G. ir K. Balėnai iš mikrorajonų surikiavo rajoną-liniją. O štai B. Kasperavičienės ir J. Zinkevičiaus sumanytas Viršuliškių plano piešinys primena išcentriškai įsuktą verpetą: tai rajonas-spiralė.“

Literatūra ir menas. – 1983, spal. 15, p. 3.

Bernardas Vasiliauskas (g. 1938 04 28), lietuvių pianistas, vargonininkas, vargonų restauratorius, pedagogas

„[Lazdynai] puikus rajonas – žalias, ramus, gėlėtas, žalumos daug, medžių.“

Vilniaus diena. – 2014, saus. 9-15, p. 6–7.

Antanas Venclova (1906 01 07–1971 06 28), lietuvių rašytojas

„O kokie puikūs [...] Verkiai, iš kurių parko atsiveria stebinantis vaizdas į Neries vingį ir į Valakampių miškus! Rūmai jau gerokai laiko apnaikinti, ir senojo Masalskių šiltnamio tik likučiai – bet kaip dvelkė istorija šita vieta, ne be reikalo poilsiui ir linksmybei senovinių magnatų! O toliau – Žalieji ežerai, kuriuose vanduo iš tikrųjų atrodo žalias, o aplink oras kvepia miško samanomis, eglių skujomis ir grybais, kurių čia dygsta nesuskaitoma daugybė. [...] Tiktai Vilnių mūsų protėviai galėjo pasirinkti vieta sostinei – gražesnės vietos niekur nerasi!“

Venclova, Antanas. Vidurdienio vėtra. – Vilnius, 1971, p. 94.

Algirdas Steponas Verba (1941 10 01–2000 07 22), lietuvių poetas

„Man Žvėrynas yra tikro kaimo reminiscencija. Be Žvėryno negalėčiau ir nemokėčiau gyventi… Išėjęs iš savo trobos, žinau, kur eiti, kaip ir žinau, kur pareiti. Žvėrynas gelbsti mane. Dabar Žvėrynas, kaip mano tėviškė … ir čia jaučiuosi kaip savame kaime.“

Diena. – 1995, rugs. 15, p. 11.

Vanda Zaborskaitė (1922 12 24–2010 12 27), lietuvių literatūrologė

Apie Antakalnį: „Pro pirmojo aukšto langą nuo savo darbo stalo matau žalią šlaitą, priaugusį vešlių, aukštų akacijų, o toliau – miško kampą. Keičiantis metų laikams, regiu arba sprogstančių medžių žalumą, arba aukso atspalvių turtingą rudens paletę, arba šerkšnu ar sniegu padengtus žiemos medžius.“

Gimtasis žodis. − 2007, Nr. 12, p. 33.

Antanas Žmuidzinavičius (1876 10 31–1966 08 09), lietuvių tapytojas, grafikas

„Iš visų Vilniaus priemiesčių man labiausiai patiko Antakalnis. Jau žiūrint nuo Gedimino pilies bokšto, jis žavi kalnais kalneliais, apaugusiais senomis pušimis su kyšančiais iš po jų jaukiais namukais. O čia dar Neris, kuri, vinguriuodama tarp žalių krantų ir raudonais stogais namelių, atplaukia nuo pat horizonto tamsiame Valakampių miške. Nuo Gedimino pilies, praėjęs Vilnios tiltelį, pasileidi tiesia plačia gatve, kol atsiremi į Petro ir Povilo bažnyčią. Ten meno stebuklai. Jos viduje daugiau kaip du tūkstančiai vien žmogaus pavidalo skulptūrų, o kiek bareljefinių ornamentų augaliniais, geometriniais ir kitokiais motyvais, einančių nuo lubų iki žemės. Tai ištisas muziejus. […] Visas pastatas, kurį XVII amžiuje suprojektavo ir pastatė italų bei lietuvių menininkai, tai tikras baroko šedevras, senojo Vilniaus puošmena ir pasididžiavimas.“

Žmuidzinavičius, Antanas. Paletė ir gyvenimas. – Vilnius, 1961, p. 103.

Stanislovas Žvirgždas (g. 1941 09 13), lietuvių fotografas, fotografijos istorikas

„… tik pačiame miesto centre – nuo Žirmūnų iki Liubarto tiltų – yra didmiesčio bruožų. Žvalgantis nuo kitų, atrodo, tarsi esi toli nuo miesto, visur – beveik pirmapradis, civilizacijos mažai paliestas paupio kraštovaizdis.“

Lietuvos žinios. – 2007, birž. 18, p. 9.

Jurij Argo (Юрий Арго, g. 1935 10 23), rusų architektas, meno kolekcininkas, poetas, vertėjas

„Senamiestis daro įspūdį ne vien savo dydžiu, tik jam būdingu aikščių, gatvelių ir skersgatvių labirintu, bet ir savaip įspaustomis, įvairių epochų paliktomis gyvenimo žymėmis, architektūriniais stiliais. Tai palanki vieta kūrėjams, kuri stiprina ir ugdo jų kūrybinį potencialą, plėtoja vidinio mąstymo išmonę ir erdvę.“

Gražina Didelytė mūsų atminty. – Vilnius, 2008, p. 71.

Audronė Barūnaitė-Willeke (g. 1944 01 12), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių literatūrologė

„Patiko Vilnius. Jeigu čia būtų galima tiesiai atskristi, pvz. Iš Miuncheno, Vilnius būtų turistų Meka, nes tikrai dinamiškas, žavus miestas.“

Gimtasis kraštas. – 1988, Nr. 36, p. 4.

Filipas Bonoskis (Phillip Bonosky, 1916 03 07–2013 03 02), JAV rašytojas

„Vienas tėra Vilnius: Vilnius, pajuntamas akimis, ausimis, nosimi ir kitais pojūčiais. Visas pasaulis sutaria, vadindamas jį vienu iš mielųjų Europos miestų. Jis pernelyg daug iškentėjo kaip miestas, bet jo kančios taip glaudžiai persipynusios su žmonijos kančiomis, kad imi galvoti apie jį, kaip apie gyvą būtybę, kaip turintį jausmus, sugebantį atkakliai viską ištverti it žmogus.“

Bonovskis, Filipas. Nuo Vilniaus ligi Hanojaus. – Vilnius, 1971, p. 104.

Gerardas Caronas (Gérard Caron, 1938 08 30–2020 10 31), prancūzų dizaineris

„Susižavėjau Vilniumi – jis kaip senas perlas, ilgą laiką dulkėjęs pamirštoje senučiukės dėžutėje. Dabar, kai ta dėžutė jau atidaryta, reikia nuvalyti nuo jo dulkes, kad jisai sužibėtų, atgautų ankstesnę vertę. Mano nuojauta sako, kad per penkerius metus Vilnius atgims.“

Lietuvos aidas. – 1995, gruod. 12, p. 15.

Eduardas Cinzas (tikr. Čiužas, 1924 04 14–1996 01 20), lietuvių rašytojas, Belgijos Lietuvių bendruomenės veikėjas

„Jūs čia visi tuo Vilnium didžiuojatės, tačiau aš nepasakyčiau, kad man labai būtų patikęs tas miestas „vidutiniokas“. Jis kažkoks sunkios statybos, sunkios architektūros, panašus daugiau į Berlyną, o ne į Paryžių. Aš nekalbu apie seniausią ir naujausią miesto dalį. Čia jau kitas dalykas. Ypač senamiestis. Senais miestais manęs nenustebinsi – aš gyvenu senienų mieste Briuselyje, kur ištisi kvartalai XIV–XVII amžiaus. Tačiau Vilniaus senamiestis turi savo koloritą, savo kvapą, spalvą.“

Ta pati ir visai kita: susitikimai su Tarybų Lietuva. – Vilnius, 1979, p. 50.

Stephan Collishaw (g. 1968), anglų rašytojas

„Vilnius – visiems laikams pavergęs širdį miestas.“

Lietuvos rytas. – 2003, rugpj. 12, priedas „Mūzų malūnas“, p. 4.

Arnoldas Cveigas (Arnold Zweig, 1887 11 10–1968 11 26), žydų kilmės vokiečių rašytojas

„Turėjau geros progos su Lietuva susipažinti Pirmojo pasaulinio karo metu [...] Aš tada dirbau vad. Ober-Osto spaudos skyriuje. Puikiai atsimenu Vilnių, Gedimino kalną, senamiesčio rūmus ir bažnyčias – koks nepaprastai gražus miestas!“

Cveigas, Arnoldas. Mindaugas II. – Vilnius, 1955, p. 5.

„Vilnius – didžiulio žemyno, siekiančio net Kiniją, slenkstis...“

Cveigas, Arnoldas. Mindaugas II. – Vilnius, 1955, p. 251.

Čen Se Janas, Šanchajaus simfoninio orkestro dirigentas

„Aš labai didžiuojuos, kad turėjau laimę pabūti Vilniuje. Vilnius man labai patiko. Jūsų respublikos sostinė – tai miestas, turintis savo veidą.“

Gimtasis kraštas. – 1986, rugpj. 14, p. 2.

Patrikas Donabedianas (Patrick Donabédian, g. 1953 02 13), diplomatas, Prancūzijos ambasados Lietuvoje patarėjas kultūros klausimais ir Prancūzijos kultūros centro direktorius 1997–1999 m.

„Mane keri jūsų sostinė Vilnius, kurioje praleidžiu daugiausiai laiko. Tai ypač gražus, turtingą istoriją ir nuostabų praeities paveldą turintis miestas. Mane žavi jūsų sostinės kompaktiškas intymumas – nedideli namai išdėstyti proporcingai gana arti vienas kito.“

Veidas. – 2000, Nr. 28 (liepos 13–19), p. 34.

„Mylinčiam grožį žmogui senasis Vilnius – tai stebuklas. Tai didžiulis unikalus architektūros ansamblis, kito panašaus, mano manymu, Rytų Europoje nėra.“

Respublika. – 1999, saus. 6, p. 22.

Klausas Ėderis (Klaus Eder, g. 1939), vokiečių kino kritikas

„Dabar, kai šalta ir viską dengia sniegas, Vilnius... vis tiek labai gražus. Ir centras, ir senamiestis. Aišku, noriu pamatyti, kaip visa tai atrodo pavasarį, kai visur žalia ir žydi gėlės.“

Kinas. – 1987, Nr. 3, p. 14.

Maxencas Ferminas (Maxence Fermine, g. 1968 03 17), prancūzų rašytojas

„Žinau, kad Vilnius įkurtas viduramžiais. Tai miniatiūrinis miestas (jau mačiau internete), galbūt šiek tiek panašus į Zalcburgą, o gal kažkas tarp Prahos ir Sankt Peterburgo.“

Moteris. – 2005, Nr. 2, p. 80.

Johanas Georgas Adamas Forsteris (Johan Georg Adam Forster, 1754 11 27–1794 01 12), vokiečių keliautojas, gamtininkas, rašytojas

Iš G. Forsterio kelionės iš Gardino į Vilnių 1784 m. dienoraščio: „Vilniaus padėtis netikėtai nustebina, kai atsiduri arti jo, šlaite slėnio, kuriame tarsi išsiliejęs visas didelis miestas su savo gražiais dar išlikusiais bokštais, – miestas tikrai atrodo didingai ir puikiai.“

Georgo Forsterio laiškai iš Vilniaus. – Vilnius, 1988, p. 410.

Jozefas Frankas (Joseph Frank, 1771 12 23–1842 12 06), vokiečių kilmės Lietuvos gydytojas, Vilniaus universiteto profesorius (1805–1823), meno mecenatas

„Vilnius atrodė chaotiškai. Daug rūmų, aplink menkos lūšnos. Puiki itališko stiliaus miesto rotušė stovėjo gražioje, barakų prigrūstoje aikštėje. Didingos katedros link vedančios gatvės buvo negrįstos, pilnos visokiausių šiukšlių; lyjant – neįžengiamos. Namai daugiausia mediniai, nors buvo ir keletas mūrinių. Išsidriekęs kalvos papėdėje, dviejų upių (Neries ir Vilnios) santakoje, miestas buvo labai nešvarus. Kiaulės lakstė kur pakliuvo. Tolėliau už miesto, upių pakrantėse, galėjai užuosti ir pamatyti krūvas mėšlo sulig žmogaus ūgiu. Priemiesčiai skendo smėlyje ir purve. Apylinkių grožis neatsvėrė šių nepatogumų.“

Frankas, Jozefas. Atsiminimai apie Vilnių. – Vilnius, 2001, p. 49–50.

Konstantas Ildefonsas Galčynskis (Konstanty Ildefons Gałczyński, 1905 01 23–1953 12 06), lenkų poetas, 1934–1936 m. gyvenęs Vilniuje

„Yra paslaptingas Vilnius – oranžinis ir žalias, ypač vakare, kai sėdi tarsi alaus butely. Snaudžia baroko rūmai, o juose kaip puikiose spintose – apgaulingų formų kandeliabrai, baladės, mirusios sielos.“

Vakarinės naujienos. – 1988, lapkr. 5, p. 1.

Jerema Goranas (Ерема Горан), Ukrainos literatas

„Tyliai, kerinčiai skalauja savo kasas šaltose Vilijos bangose gluosnis. Pasilenkė virš vandens, gėrisi savo grožiu, ir man pasivaideno, kad gluosniai atėjo čia nuo ukrainietiškų tvenkinių, atsinešdami su savimi širdingą grožio melodiją. Aš įsiklausiau į ją šnarančiuose Vilniaus parkuose su unikaliomis dainų estradomis, girdžiu ją vėjo gausme virš akmeninės Gedimino pilies, chimeriškame gatvių raizginyje ir senamiesčio architektūrinių stilių gausybėje, naujų kvartalų triukšme.“

Lietuviško žodžio atgarsiai. – Vilnius, 1979. – Kn. 2, p. 372.

Ašotas Graši (Ashot Grashi, 1910 05 22–1973 02 28), armėnų poetas

„Neįtikėtina! Neįtikėtina! [...] Tikrai, ar nenuostabu, kad šiame simpatingai nedideliame mieste ėjo metai, nešini visai Europai svarbiais įvykiais, kad čia gyveno, buvo, kūrė tiek daug garsių žmonių?“

Nemunas. – 1973, Nr. 6, p. 5.

Borisas Grebenščikovas (Борис Гребенщиков, g. 1953 11 27), rusų dainininkas, gitaristas, kompozitorius

„Atvažiuodamas čia tikėjausi rasti europietišką šalį. O išėjęs į gatvę pamačiau baisų socialistinį realizmą... Beveik jokio skirtumo tarp Vilniaus, Voronežo ir Samaros. Buvau labai nustebęs. Maniau, žmonėse rasiu daugiau prasmės, jie bus pradėję dirbti: taisyti namus, kurti savas krautuvėles, tvarkytis...“

Respublika. – 1990, spal. 25, p. 3.

Katrina Hasė (Katrina Haase), Vokietijos architektė

„Vilniaus senamiestis – Europos senosios architektūros metraštis. Bemaž kiekvienas statinys turi unikalių bruožų – saviti portalai, labai jaukūs kiemeliai, o mažosios architektūros detalės taip ir traukia kiekvieną nupiešti.“

Tarybinis mokytojas. – 1986, rugpj. 8, p 3.

Jonas Boldvinas Hanibalsonas (Jón Baldvin Hannibalsson, g. 1939 02 21), Islandijos politinis veikėjas

„Vilniuje, palyginti su 1991-aisiais metais, yra daug gerų pokyčių. Jūsų viduramžiškas Senamiestis tikrai yra Europos vertybė, ir aš tikiuosi, kad UNESCO padės jį atgaivinti.“

Lietuvos aidas. – 1996, geg. 25, p. 1, 4.

Seamus Heaney (1939 04 13–2013 08 30), airių poetas

„Vilnius yra nepaprastai gražus miestas, žavintis stulbinančia architektūra ir turtinga istorija; <...> [sostinės nakties tyloje] tiesiog tvyro stiprus praeities, istorijos jausmas.“

Lietuvos rytas. – 2002, geg. 22, p. 3.

Kornelijus Helis (Cornelius Hell, g. 1956 04 18), austrų literatūros kritikas, rašytojas, vertėjas, žurnalistas, 1984–1986 m. – Vilniaus universiteto dėstytojas

„Apskritai bijojau, kaip ten viskas bus. Koks bus gyvenimas Sovietų Sąjungoje. Kaip reikės bendrauti su žmonėmis. [...] Na, kas man padėjo apsispręsti – tai Vilniaus nuotraukos. Mačiau, kad labai gražus senamiestis. Yra kavinių. Pagalvojau, gražus senamiestis, universitetas, geras darbas su studentais ir literatūra. Kur nors apsigyvensiu, pasiimsiu 10 muzikos kasečių, pusę metų ar metus ištversiu, nieko baisaus. [...] Aš mačiau tai, ko nebegalima pamatyti. Aš mačiau dingusį pasaulį.“

Juknaitė, Vanda. Kalbasi susitikę: pokalbiai. – Vilnius, [2020], p. 79, 82.

Ivaras Ivaskas (Ivar Ivask, 1927 12 17–1992 09 23), estų poetas, literatūrologas

„Senasis Vilniaus universitetas, o kartu ir Vilniaus senamiestis pirmą kartą čia besilankančiam suteikia nepakartojamą galimybę pamatyti Rytų Europos amžių kaitą, kai įvairių kultūrų ir stilių sąveika suformavo individualios dvasios miestą.“

Literatūra ir menas. – 1990, gruod. 1, p. 3.

Jonas Paulius II (Ioannes Paulus II, 1920 05 18–2005 04 02), popiežius

„Niekad gyvenime neteko būti Vilniuje. Esu čia pirmą kartą. Sykiu galima tarti, kad visą savo gyvenimą, bent nuo tada, kai tapau sąmoningas, nuolat buvau Vilniuje. Buvau Vilniuj mintimis ir širdimi. Galima būtų pasakyti – visa esybe.“

Mano Vilnius. – Vilnius, 2007, p. [6].

Elžbieta Juščak (Elżbieta Juszczak), lenkų rašytoja, poetė

„Esu sužavėta. Šiame mieste regiu gaivališką ir labai gražią Vakarų ir Rytų sintezę: barokinė katalikybė, rytietiška stačiatikybė.“

Literatūra ir menas. – 2003, liep. 25, p. 15.

Teresa Kačorovska (Teresa Kaczorowska, g. 1953 11 02) lenkų rašytoja, poetė

„Mane užburia jo kameriškumas. Tai magiškas miestas, tokio tipo kaip Krokuva, Lvovas. Ir dar: negaliu atsistebėti Vilniuje vykdoma modernizacija – juk tai ištisinis darbų frontas. Viskas keičiasi stebėtinai greitai, bet išlaikant pusiausvyrą tarp naujo ir seno. Tas tylus, malonus senamiestis – ta nenusakoma elegancija, nuostabios kavinės – tokių gatvelių Varšuvoje nesurasi. Aš galiu drąsiai teigti, kad Vilnius yra europietiškesnis miestas nei Varšuva.“

Literatūra ir menas. – 2003, liep. 25, p. 15.

Vladzimiras Karatkevičius (Уладзiмiр Сямёнавiч Караткевiч, 1930 11 26–1984 07 25), baltarusių rašytojas, dramaturgas, vertėjas

„Mano mieste! Pamilau tave taip seniai, jog net nebepamenu kada. Ir manau, kad mylėsiu, kol gyvas būsiu. [...] Bet Vilnius... Vilnia ne tiktai vienas iš mano pamėgtų rašytojiškų „poligonų“, kurio kvartalams aš „derinu“ savo herojų charakterius ir poelgius, jis iš tiesų yra mano širdies dalelė, nes čia aš alsavau visa krūtine, nes čia aš tiesiog – gyvenau!“

Naujos knygos. – 1980, Nr. 8, p. 14.

Normanas Kazinsas (Norman Cousins, 1915 06 24–1990 11 30), JAV žurnalistas, rašytojas

„Labai jaukus jūsų Vilnius, nuostabus jo senamiestis, nuoširdūs žmonės. Atkreipėme dėmesį, jog vilniečiai brangina praeities architektūros ir kultūros paminklus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vien Meno darbuotojų rūmai [dabar Prezidentūra]..., ko verti.“

Vakarinės naujienos. – 1985, lapkr. 23, p. 3.

Šonas Keris Kysas (Kerry Shawn Keys, g. 1946 06 25), JAV poetas, prozininkas, dramaturgas

„Iš karto pamilau jį. Vilnius mano mėgstamiausias miestas... Man patiko čionykštė menų, miesto dvasia, žmonės. Čia kultūrų kryžkelė tarp Skandinavijos, Rytų ir Vakarų šalių. Labai savita vieta ir tai atsispindi ne tik poezijoje, bet apskritai visuose menuose. Kažkas prasideda, vyksta.“

Vakarinės naujienos. – 1999, spal. 22, p. 8.

Valentinas Kolevas (Валентин Колев, g. 1948 08 09), bulgarų dailininkas, profesorius

„Vilniaus namų sienos – tai tiesiog užbaigta tapyba.“

Literatūra ir menas. – 1987, liep. 4, p. 14.

Martenas Levendigas (Marten Levendig), XX a. 9-jo dešimtmečio Olandijos TV kompanijos „Veronika“ korespondentas

„Aš nesitikėjau, kad Vilnius toks žavus miestas. Ir atmosfera jame vyrauja europietiška. Aš tiesiog jaučiuosi kaip namuose. Labai nuostabus senamiestis. Žodžiu, jūs išsaugojote daug architektūrinių praeities šedevrų.“

Kalba Vilnius. – 1989, Nr. 34, p. 12.

Danielis Libeskindas (Daniel Libeskind, g. 1946 05 12), Lenkijos žydų kilmės JAV architektas, dekonstruktyvistas

„Vilniuje esu buvęs daug kartų, todėl šis miestas man nesvetimas. Maža to, jį pamilau. Vilnius ne tik gražus – tai kultūros, istorijos ir ateities pojūtį turintis miestas. Tikras kultūros centras šiame regione, koks visuomet ir buvo. [...] Vilnius man kelia daugiau jausmų, su šia vieta jaučiuosi susijęs.“

IQ. – 2016, Nr. 1, p. 56–58.

Michelis Adamas Lisovskis (Michel Adam Lisowski, g. 1950 04 16) lenkų verslininkas, mados televizijos „Fashion TV“ įkūrėjas

„Viena ir Vilnius panašūs. Viena jau prarado tų laikų istorines detales ir žavesį, o Vilnius – ne. Vilnius mums labai patinka. Visi puikiai kalba angliškai, labai talentingi žmonės.“

Lietuvos rytas. – 2015, saus. 31, priedas „Sostinė“, p. 8.

Lechas Majevskis (Lech Majewski, g. 1953 08 30), lenkų režisierius, dailininkas, prodiuseris

„Man labai patinka Vilnius ir lietuviai. [...] Tai labai gražus miestas, jo nepaprasta atmosfera. [...] Jis turi savo magiją, autentišką aurą. Aš labai gerai jaučiuosi Vilniuje.“

7 meno dienos. – 2002, vas. 1, p. 5.

Ježis Malinovskis (Jerzy Malinowski, g. 1950), lenkų menotyrininkas

„Mane nustebino didžiulis, gerai išlikęs ir labai įdomus XIX a. pradžios Vilnius. Pavyzdžiui, Rašytojų sąjungos (buvusių M. Oginskienės) rūmų interjeras, mano akimis žiūrint, vienas meniškiausių istorizmo laikotarpio interjerų Vidurio Europoje. Pora panašių temačiau Lodzėje, tačiau šis subtilesnis, santūresnis, su preciziškesnėmis detalėmis. Tai, kad Vilnius mums buvo netikėtas, – geriausias įrodymas, kaip mažai težinome vieni kitų meną ir kaip naudinga plėsti bei skatinti pažintis.“

Vakarinės naujienos. – 1987, geg. 19, p. 1.

Dačija Maraini (Dacia Maraini, g. 1936 11 13), italų rašytoja

„Vilnius man toks pats egzotiškas miestas, kaip Jums Roma. Džiaugiuosi, kad esu čia ir turiu galimybę savo rankomis ir akimis prisiliesti prie jūsų sostinės grožio.“

Tiesa. – 1986, spal. 19, p. 4.

Ruzana Marguni (Rusanna Marguni), armėnų teatrologė, vertėja

„Mūsų žiūrėti spektakliai, režisierių sumanymai, aktorių vaidybos maniera ir pastatymų kultūra tokie įvairūs, kad nejučiomis imi juos lyginti su Vilniaus miesto architektūriniu margumynu, kuriame puikiai dera renesansas ir gotika, barokas ir rokokas ir, žinoma, šiuolaikinės statybos modernusis stilius. Tik gaila, kad teatro reiškiniai ne visada pasiekia tokio meninio tobulumo, koks jis yra įamžintas Vilniaus mūruose.“

Teatras. – 1981, Nr. 2, p. 44.

Eva Mėzeneder (Eva Möseneder, g. 1957), austrų dailininkė

„Vilnius, pasirodo, labai panašus į Zalcburgą. Gal todėl ir aš iš karto pasijutau kaip namie. Nė nemaniau, kad Vilnius turi tokį nuostabų senamiestį. Man labai patinka jo kontrastai – kalnas, upė, pilis, Onos bažnyčia.“

Literatūra ir menas. – 1987, liep. 4, p. 14.

Vera Mylnikova (Вера Мыльникова, g. 1950 06 25), rusų tapytoja

„Vilnius – tai miestas dailininkams, ir kiekvienas menininkas turi jį pamatyti. Jo mastai malonūs žmogui. Jis labai savitas ir kelia įvairių minčių.“

Literatūra ir menas. – 1984, liep. 21, p. 6.

Andrew Mueller (g. 1968), australų kilmės britų žurnalistas

„Vilnius – tai naujoji Praha, tai užslėptas Europos lobis; Vilnius tuo ir įdomus, kad išsaugojo visus praeities sluoksnius palyginti mažame plote.“

Lietuvos rytas. – 1998, spal. 31, p. 2.

Džeimsas Oldridžas (James Aldridge, 1918 07 10–2015 02 23), anglų rašytojas

„Pabuvęs Vilniaus universitete, jo mokslinėje bibliotekoje, supratau, iš kur eina senos lietuvių kultūros šaknys. [...] Vaikščiojant Vilniaus ir Kauno gatvėmis, krito į akis žmonių ramūs veidai, nėra to įtempimo ir nervingumo, kuris pastebimas Anglijoje.“

Gimtasis kraštas. – 1984, bal. 26, p. 3.

Aleksandras Ostrovskis (Александр Островский, 1823 04 12–1886 06 14), rusų dramaturgas

„Miestas iš pirmo karto stulbina savo originalumu. Jis visas akmeninis, su siaurutėmis, ypatingai švariomis gatvėmis, aukštais namais, uždengtais čerpėmis, ir su didingomis bažnyčiomis. [...] Reto grožio paveikslas – iš toli matomas Vilniaus kalvų ir pilies reginys.“

Literatūra ir menas. – 1973, geg. 5, p. 13.

Šimonas Peresas (Shimon Peres, 1923 08 02–2016 09 28), Izraelio karinis ir politinis veikėjas, 2007–2014 m. Izraelio prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas (1994)

„Neįmanoma būti žydu nesant lietuviu. Mes nesakome lietuviai. Kadangi Lietuva buvo jidiš tėvynė, mes sakytume litvakai. O litvakai – tai ne tik vieta, tai charakteris ir kultūra. Litvakai žinomi kaip „lengvo“ charakterio žmonės. Jie visada prieš, nuolat prieštarauja ir sau, ir kitiems. Bet iš tikrųjų Vilnius buvo ne tik jidiš, bet ir žydų kultūros centras. […] Vilnius buvo ta vieta, kur gimė daug žydų ir lietuvių poetų, menininkų, muzikantų. Jie tvėrė kultūrą, tai, kuo žavimės iki šiol.“

Santara. – Nr. 131 / 132 (2016, žiema), p. 124–126.

Karolina Renjė (Caroline Rainier, g. 1957 01 23), Monako kunigaikštystės princesė

„Esu sužavėta Vilniumi [...] Man čia buvo labai malonu. Miestas ir žmonės paliko puikų įspūdį. Ilgai jį prisiminsiu ir su didžiausiu džiaugsmu atvažiuočiau čionai dar kartą. Linkiu kuo geriausios kloties gyventojams puikaus miesto, kuris mane sužavėjo...“

Vakarinės naujienos. – 1989, vas. 20, p. 1.

Mstislavas Rostropovičius (Мстислав Ростропович, 1927 03 27–2007 04 27), rusų violončelininkas, pianistas, dirigentas, pedagogas, mecenatas

„… ypač esu laimingas, atvykęs čia, į Vilnių. Todėl, kad sunkiais sau laikais atvažiuodavau čia – turėjau daug draugų. … prieš 22 metus dirigavau operą „Toska“, ir nuostabus dainininkas Noreika dainavo kartu su Višnevskaja jūsų Operos teatre. Labai myliu jūsų nedidelę, bet labai jaukią, nuostabią koncertų salę, vis prisimenu jos akustiką. Apie Vilnių man liko kuo geriausi prisiminimai, todėl esu labai laimingas atvažiavęs čia su savo orkestru.“

Atgimimas. – 1993, spal. 6, p. 1, 7.

Džeimsas Saiksas (James Sykes), Viskonsino universiteto gerontologijos profesorius

„Kai mąstau apie Vilnių, galvon ateina septyni jį apibūdinantys žodžiai: Žaluma [...] Veiklumas [...] Paprastumas [...] Intelektualumas [...] Pirmyn [...] Kitimas [...] Entuziazmas.“

Vakarinės naujienos. – 1988, rugs. 27, p. 3.

Valerijus Saveljevas (Валерий Савельев), XX a. 9-ojo dešimtmečio Maskvos miesto Tarybos deputatas

„... man labai patinka jūsų miestas, aš čia jau ketvirtą kartą. Kai buvau į Vilnių atvykęs pirmą kartą, nejučia prisiminiau A. Puškino žodžius. Kadaise jis taip apibrėžė laimę: ramybė ir valia. Kažkodėl ši frazė man visada asocijuojasi su Vilniumi, su kuriuo man visada labai liūdna skirtis.“

Vakarinės naujienos. – 1990, rugpj. 16, p. 3.

Aleksejus Simonovas (Алексей Симонов, g. 1939 08 08), rusų režisierius

„Iš daugybės matytų [Pabaltijo miestų] senojo Vilniaus gatvės labiausiai primena Londoną. Be to, Vilnių aš seniai myliu, man patinka gyvenimo būdas jūsų sostinėje, neskubus jo ritmas.“

Kalba Vilnius. – 1986, Nr. 34, p. 14.

Harisonas Solsberis (Harrison Evans Salisbury, 1908 11 14–1993 07 05), amerikiečių rašytojas, žurnalistas

„Prisipažinsiu – nesitikėjau. Vilnius – puikus miestas. Gerai išsilaikiusi senoji architektūra ir ji palieka neįprastą įspūdį: tiek daug naujo ir nematyto. Aš dalinausi įspūdžiais su savo kolegomis amerikiečiais, ir tokios architektūros stilių įvairovės vienoje vietoje tikrai nė vienos nematėme. Labai jaukus ir patrauklus miestas, malonūs žmonės.“

Tiesa. – 1985, lapkr. 24, p. 4.

Viljamas Rygelis Šmolstygas (William Riegel Schmalstieg, g. 1929 10 03), JAV profesorius, kalbininkas, baltistas, slavistas

„Vilniaus senamiestis – bažnyčios, namai, ištisos gatvės – labai originalūs. Gali ilgai senuoju Vilniumi gėrėtis iš Gedimino kalno.“

Lietuva šiandien. – 1970, Nr. 4, p. 86.

Maksimas Tankas (Максiм Танк, 1912 09 17–1995 08 07), baltarusių poetas, valstybės veikėjas

Apie 1935 m. Vilnių: „Kažkaip greitai pripratau prie Vilniaus. Gal todėl, kad pakraščių gatvės, kuriose aš prisiglaudžiau, mažai kuo skiriasi nuo kaimo. Vasarą čia galima sutikti arklius, karves, ožkas, išgirsti, kaip gieda gaidžiai, rudenį šitos gatvės kvepia šienu, daržais, sodais, beržiniais ir pušiniais dūmais iš kaminų, o pavasarį – polaidžio vandeniu, kasinėjimais, purvu. Pagaliau ir padangės čia neužgožia kaminai. Iš tolo matyti, kokie artėja debesys, liūtys, metų laikai.“

Tankas, Maksimas. Kalendoriaus lapeliai. – Vilnius, 1969, p. 13–14.

„Man būna vienos brangiausių valandėlių, kai po įtempto darbo, po visokiausių posėdžių arba nemalonių pokalbių aš tarsi mielą viziją vėl regiu atminimų tolumas – Vilniaus, savo jaunystės miesto, gatves ir aikštes, vėl atminties blyksniuose matau miestą, kuris įkvėpė mane Poezijai ir Revoliucijai... Į šį miestą aš nuolatos sugrįžtu patikrinti savo širdies ir sąžinės, sugrįžtu nusilenkti Vilniaus žemei...“

Literatūra ir kalba. – Vilnius, 1985. – T. 18, p. 224.
Literatūra ir menas. – 1972, rugsėjo 23, p. 11.

Vladimiras Toporovas (Владимир Топоров, 1928 07 05–2005 12 05), rusų kalbininkas

„Vilnius iš karto mane pakerėjo – landšaftu, siaurų gatvelių labirintais, architektūros paminklais, bažnyčiomis, universitetu ir jo kiemeliais. Geto griuvėsiai ir kitos griovimo, naikinimo, skurdo, pažeminimo ir priespaudos liekanos kėlė užuojautą, dar labiau priartinusią mane prie, rodos, beviltiškai į bėdą patekusių žmonių.“

Literatūra ir menas. – 2000, liep. 14, p. 2.

Matsas Tratas (Mats Traat, g. 1936 11 23), estų rašytojas

„Vilnius man gražesnis už Varšuvą. Namų spalvos ir apšvietimas, mažos krautuvėlės ir jų iškabos – viskas saikinga, su dideliu skoniu, mirguliuoja pustoniais. Tuo saikingumu ir skoniu lietuviai skiriasi nuo latvių ir estų.“

Literatūra ir menas. – 1982, spal. 30, p. 5.

Teodoras Triplinas (Teodor Tripplin, 1813 01 13–1881 01 25), lenkų rašytojas, gydytojas, keliautojas

„... kas gi, aplankęs Vilnių, nepamilo jo paminklų ir žmonių, kurie patys tebėra tarytum kokie dar nesugadinti gerųjų laikų paminklai.“

Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV–XIX a.). – Vilnius, 1983, p. 176.

Ralfas Velasko (Ralph Velasco), kelionių fotografas ir organizatorius

„Vilnius yra ypatingai fotogeniškas, tai tiesiog yra kiekvieno fotografo svajonė.“

Vilniaus krašto savaitraštis. – 2015, rugs. 24–30, p. 11.

Jarmila Velka (Jarmila Veľká, g. 1953), čekų dailininkė

„Kas dar ypatinga Vilniuje? Kiti miestai turi vieną ar porą svarbiausių akcentų. Vilnius – vientisas ansamblis – ir tai ypač puiku.“

Literatūra ir menas. – 1987, liep. 4, p. 14.

Dan Verbek (Dan Verbeck), JAV žurnalistas, radijo reporteris

„Vilniaus apylinkės man kažkuo primena Šveicariją. Vilnius palyginti su Kaunu atrodo modernesnis. Nesitikėjau Vilniuje ir Kaune išvysti tokius architektūros paminklus, kurie Lietuvai daro didelę garbę. Man tai buvo nelaukta staigmena.“

Gimtasis kraštas. – 1985, rugpj. 15, p. 4.

Kšyštofas Zanusis (Krzysztof Zanussi, g. 1939 06 17), lenkų režisierius, scenaristas

Kaip suvokiate Vilnių? Koks tai jausmas? „Ganėtinai sentimentaliai. Buvau labai laimingas ir didžiavausi Vilniumi, kai jis atiteko Lietuvai, nes jis buvo taip gražiai atstatytas. O dabar ir vėl darosi aptriušęs. Tie nudažyti fasadai blunka, lupasi ir aš su nerimu žvelgiu į tai – kas bus? Žinau, kad turite didžiulių skolų, tačiau jūsų miestas unikalus. Turėtumėte pasistengti tęsti restauravimo darbus. Tai mūsų lenkiškasis skausmas, kai Vilniaus miestas nušiūra, o kai jis atgyja, mes irgi nudžiungame.“

https://kinfo.lt/pokalbis-su-scanoramoje-viesejusiu-kino-rezisieriumi-ksystofu-zanussi/

Įvairūs atvirukai iš Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono fondo

Вильна. Oбщий вид [Grafika] = Wilno. Ogólny widok. - [Wilna]: edit. A. Fialko, [19--]. - 1 atvirukas: spalv.

Wilno. Widok na Wilje [Grafika]. - [Стокгольм] : акц. О-во Гранберг в Стокгольме, [1912]. - 1 atvirukas : spalv.

Wilno - Widok ogólny [Grafika] = Vilnius - Abelnas matymas = Вильно - Oбщій видъ. - [Vilnius] : B. S., [1908] ([Wrocław] Breslau 2 : [Teodor Piętka]). - 1 atvirukas : nespalv.

Wilno. Widok z Pohulanki [Grafika]. - Wilno : wyd. artystyczne D. Wizuna, [1908]. - 1 atvirukas : nespalv.

Blick auf die Stadt Wilna [Grafika]. - [Wilno] : Verlag J. Ch. W., [1915-1917]. - 1 atvirukas : spalv.

Wilno. Widok ogólny [Grafika]. - [Wilna] : A.F.W, [19--]. - 1 atvirukas : nespalv.

Вильна. Крестовые горы [Grafika] = Wilno. Ruiny zamku. - [Стокгольм] : акц. О-во Гранберг в Стокгольме, [19--]. - 1 atvirukas : spalv.

Окр. Вильны. Река Вилейка [Grafika] = Les envir. de Vilna / т-во А. И. Мамонтова. - [Москва] : изд. Т-ства "К. П.", [190-]. - 1 atvirukas

Вильна. Развалины замка [Grafika] = Wilno. Ruiny zamku. - [Стокгольм] : акц. О-во Гранберг в Стокгольме, [19--]. - 1 atvirukas : spalv.

Вильна. Развалины вершины Замковой горы [Grafika] = Vilna. Ruines sur sommet de montagne du Chȃteau. - [S.l.] : изданіе А. С. Суворина, [19--]. - 1 atvirukas : nespalv.

Wilno. Góra Zamkowa [Grafika] : No. 30 = Wilno. Montage du château. - Wilna : edition D. Visun, [19--]. - 1 atvirukas

Вильна - Пушкинский сквер ; Wilno - Skwer Puszkina [Grafika] : [skveras Pilies kalno papėdėje]. - Вильна : изд. А. И. Фіалко, [19--]. - 1 atvirukas

Wilna, Chopenstrase [Grafika] = Wilna, Ulica Szopena. - [Wilna] : [G.K.W.], [19--]. - 1 atvirukas : spalv.

Bahnhof in Wilna [Grafika]. - Königsberg : Verlag Gebrüdr Hochland, [19--]. - 1 atvirukas : spalv.

Wilno. Wilja - Wilna [Grafika] : das rechte Ulter der Wilja. - Dresden : Stengel & Co., [19--]. - 1 atvirukas

Вильна. Кафедральная площадь [Grafika] = Wilno. Plac Katedralny. - [Wilno] : [s. n.], [1913]. - 1 atvirukas

Вильна. Георгиевский проспект [Grafika] = Wilno. Prospekt Sto_Jerski. - [Wilno] : [s. n.], [1913]. - 1 atvirukas

Vilnius. Dominikonų gatvė [Grafika]. - [Vilnius] : [s.n.], [19--]. - 1 atvirukas : nespalv.

Вильна. Базар [Grafika] = Wilno. Targ. - Vilna : edition A. Fialko, [1907]. - 1 atvirukas : nespalv.

Wilno. Gmach Dyrekcji Okręgowej Kolei Państw. [Grafika]. - Kraków : S. M. P. Kr. [Wydawnictwo Salonu Malarzy Polskich], 1932 (Kraków : "Akropol"). - 1 atvirukas

Vilniaus gedulo atvirukas, I serija [Grafika] = Mourning for Vilna = Le deuil pour Vilna = Trauerkarte um Wilna : [Aušros Vartų koplyčia] : [su Maironio eilėraščiu]. - [Kaunas] : [s. n.], [1920-1939]. - 1 atvirukas : nespalv.

Wilno. Kościół Katedralny [Grafika]. - Wilno : A. Fiałko, [19--]. - 1 atvirukas : nespalv.

Vilnius. Kathedrale - Mausoleum litauischer Könige [Grafika] = Vilnius. Katedra - Lietuvos karalių mauzoliejus / E. Zdanausko foto. - [Kaunas] : Valstybinė Leidykla, [19--] ([Kaunas] : Druckerei "Kauener Zeitung"). - 1 atvirukas : nespalv.

Vilnius. Universitetas ir Šv. Jono bažnyčia [Grafika] / foto J. Bulhako. - [Kaunas] : išleido "Spaudos Fondas", [19--] ([Kaunas] : "Spindulio" giliaspaudė). - 1 atvirukas : nespalv.

Wilno. Kościoł św. Anny i Bernardinów [Grafika] = L'eglise de Ste. Anne et des Bernardins / fot. Jan Bułhak. - Wilno : nakład T. Jankowskiej, 1922. - 1 atvirukas : nespalv.

Vilnius. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia [Grafika] = Vilnius. Eglise de Saint - Pierre et Paul / foto J. Bulhakas. - [Kaunas] : Gediminas Orentas ([Kaunas] : "Spindulys"), [1938]. - 1 atvirukas : nespalv.

Wilnius. Kalvarijos bažnyčia = [Vilniaus Kalvarijų bažnyčia] [Grafika]. - [Kaunas] : išleido "Spaudos Fondas", [19--] ([Kaunas] : "Spindulio" giliaspaudė). - 1 atvirukas : nespalv.

Die Griechisch-kath. Kirche in Wilna [Grafika]. - Berlin : Verlag Kahan & Co., [1911]. - 1 atvirukas : spalv.

Wilna. Tempel-Denkmal des 300 jährigen Hauses Romanowych [Grafika] : [Vilniaus Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė (Romanovų cerkvė)]. - [Wilna] : Verlag: J. Ch., [1913?]. - 1 atvirukas

Вильна. Мост в Зверинц = Wilna. Most Zwierzyniecki [Grafika]. - Vilna : edition A. Fialko, [19--]. - 1 atvirukas

Wilno. Zielony most [Grafika]. - [Wilna] : A.F.W, [19--]. - 1 atvirukas : nespalv.

Vilnius [Grafika]. - [S.l.] : [s.n.], [19--]. - 1 atvirukas : nespalv.

 

	Wilna [Grafika] = Vilnius / [fotografai:  J. Bulhak, A. Wierzbicka] : [piešiniai: J. Bagdonas, J. Steponavičius]. - [Vilnius] : Vilniaus miesto savivaldybė, [1915-1918?] (Vilnius : Vaizdas). - 1 blonknotas (10 atvirukų) : spalv. ; 9,5 x 15 cm. - Gretut. tekstas vok., liet. Leidinys saugomas VAVB Regiono fonde.
	Vilnius nuo Vilnelės. Dailininkas J. Bagdonas
	Vilnius. [Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika]. Fotografas J. Bulhakas
	Vilnius. Pilies kalnas. Fotografas J. Bulhakas
	Vilnius. Napoleono aikštė. Fotografas J. Bulhakas
	Vilnius. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
	Vilnius. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Dailininkas J. Bagdonas
	Vilnius. Šv. Onos bažnyčia
	Vilnius. Aušros Vartai. Fotografas J. Bulhakas
	Vilnius. Šv. Kazimiero gatvė. Fotografė A. Wierbicka
	Šv. Ignoto gatvė. Dailininkas J. Steponavičius

Žiūrėti parodą	Žiūrėti parodą
Žiūrėti parodą	Žiūrėti parodą
Žiūrėti parodą	Žiūrėti parodą