Adomas Mickevičius: tiltas tarp kultūrų ir nacionalinio identiteto

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojai lapkričio 22 dieną lankėsi Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame minint 225-ąsias Adomo Mickevičiaus gimimo metines, įvyko tarptautinė mokslinė tarpdalykinė konferencija „Adomas Mickevičius: tiltas tarp kultūrų ir nacionalinio identiteto“. Įžvalgomis bei naujais atradimais dalijosi Lietuvos ir Lenkijos mokslininkai.

Konferenciją pradėjo Małgorzata Wichowska (Adomo Mickevičiaus literatūros muziejus, Varšuva), aptardama poeto epistologinį palikimą ir jį analizuodama Filomatų archyvo kontekste. Pranešime dėmesys sutelktas į gyvenimo Vilniuje ir Kaune, tremties į Rusiją laikotarpio laiškų analizę. Anot M. Wichowskos, šiuose laiškuose plėtojamos įvairios temos – nuo poreikio aptarti reikalus iki intymių ir kartais net transcendentinių svarstymų. Filomatams labai svarbus išpažinimas, intymumas, laisvumas, subtilūs pajuokavimai ir ironija, o emocijos tampa svarbesnės už laiško kompoziciją ar rašymo kanonus, todėl susirašinėjimus itin įdomu skaityti.

Trumpą, bet itin svarbų A. Mickevičiaus gyvenimo Osmanų imperijoje (1855 m. rugsėjo 22 d. – 1855 m. lapkričio 26 d.) laikotarpį, politinę ir patriotinę poeto misiją pristatė Turkijos lietuvių bendruomenės ambasadorė Kristina Liutkutė-Kocaoglu. Būtent iš lemtingos misijos Burgase, dabartinėje Bulgarijoje, į Konstantinopolį grįžęs A. Mickevičius pasijuto prastai ir netrukus, 1855 m. lapkričio 26 d., mirė. Pranešime buvo aptartos ir įamžinimo vietos: monumentas A. Mickevičiui Burgase; poeto vardu pavadinta gatvė Stambule; muziejus, įsteigtas pastate, kuriame A. Mickevičius praleido paskutiniąsias savo gyvenimo savaites. Tiesa, šis namas buvo sudegęs, tačiau turtingas lenkų verslininkas nusipirko žemę ir jį atstatė, o 1955 m., minint 100-ąsias poeto mirties metines, čia atidarytas A. Mickevičiaus vardo muziejus. Rūsyje galima aplankyti įrengtą kriptą, kurioje laikinai – vienam mėnesiui buvo palaidotas poetas.

Piotras Prasuła pristatė Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus Varšuvoje nuolatinių ekspozicijų istoriją. Muziejininkai, bendradarbiaudami su poeto palikuonimis, užrašydami jų prisiminimus bei panaudodami teatro scenografijos elementus sukūrė įtraukiančią ekspoziciją, kurioje ne tik interpretuojama ir pristatoma didžiojo poeto biografija, bet ir panaudoti kūrybos motyvai, pavyzdžiui, iš „Vėlinių“ 3 dalies.

Vytauto Didžiojo universiteto dr. Tomaszas Błaszczak analizavo atminties įamžinimo vietas kaip miesto atmintį atspindinčius ženklus. Buvo įdomu sužinoti, kad A. Mickevičiaus atvejis itin turtingas įamžinimų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje – Lenkijoje poeto vardu pavadintos net 1153 gatvės ir aikštės, o Lietuvoje – 26 (net 20 Vilniaus apskrityje). Aptarti ir memorialiniai objektai: Varšuvos literatūros muziejaus ekspozicija, skirta A. Mickevičiui, Pono Tado muziejus Vroclave, A. Mickevičiaus muziejus Śmielove (Lenkija), muziejus Vilniuje, Konrado celė, Perkūno namas Kaune, Mickevičiaus akmuo su užrašu A. M. Girstupio upės slėnyje Kaune.

Katarzyna Jakimiak ir Maryla Śledzianowska (Adomo Mickevičiaus literatūros muziejus, Varšuva), Alicija Dzisevič (Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus) ir Audronė Gedutienė (Maironio lietuvių literatūros muziejus) aptarė A. Mickevičiaus vardo muziejus, memorialines ir atminimo vietas, esančias Baltarusijoje, Paryžiaus lenkų bibliotekoje, Stambule, Śmielove, Vilniuje ir Kaune. Aptarta, kokie išlikę autentiški poeto daiktai, kaip kuriamos ekspozicijos, formuojami fondai, rinkiniai.

Tarpdalykinę konferenciją užbaigė prof. Irena Bucklet (Vytauto Didžiojo universitetas), A. Mickevičių pristačiusi kaip retorių (oratorių, kalbantį išpūstomis, gražiomis, bet tuščiomis frazėmis) ir kartu su savo studentų kūrybine grupe „Declamationes“ parengusi teatralizuotus „Pono Tado“ ištraukų skaitymus – retorinę akciją „Prašom prie stalo“.

Konferencijos metu veikė paroda „A. Mickevičius – tiltas tarp kultūrų“, parengta bendradarbiaujant su Adomo Mickevičiaus literatūros muziejumi Varšuvoje. Parodoje buvo galima išvysti muziejines vertybes, saugomas Maironio lietuvių literatūros ir Varšuvos muziejaus fonduose. 

Informaciją parengė vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Giedrė Saulienė.