Bibliotekininkų mintys apie profesiją, knygas ir skaitytojus

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos darbuotojų mintys apie biblioteką, bibliotekininko profesiją, šiai profesijai kylančius iššūkius, privalumus ir trūkumus bei bibliotekininko darbo prasmę

Minint tradicinę Lietuvos nacionalinę bibliotekų savaitę, įdomu ir prasminga dar kartą susimąstyti apie tai, kas yra biblioteka ir ką ji suteikia žmogui, visuomenei bei pačiam bibliotekininkui. Šie Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus darbuotojų – ir ilgamečių, ir dar tik besijaukinančių profesiją bei darbinę aplinką – pasisakymai užrašyti 2022 m. vykdant VAVB tyrimą „Bibliotekininko profesijos samprata: tradicijos ir kaita“.

Pirmosios patirtys

Pirma pažintis su biblioteka buvo vaikiška. Skaitytoja nebuvau, tiesiog palydėjau draugę grąžinti knygos. Pamačiusi vieną knygą, poezijos, labai užsinorėjau paimti paskaityti. Bibliotekininkė tada išdavė man popierinį laikiną skaitytojo pažymėjimą ir duodama knygą taip griežtai prisakė, kad tik nepamirščiau tos knygos grąžinti, kad man beveik iš karto ir norėjosi ją grąžinti, nepamenu, ar skaičiau, po kelių dienų grąžinau.

* 

Man biblioteka patiko nuo penkerių metų, visada buvo šalia. Reikalingesnė už bažnyčią. Kai tik pramokau skaityti, man vietinė kaimo biblioteka buvo lyg šventa vieta, kurioje dirbo kaimynas. Nereikėjo jo bijot. Buvo galima rasti knygų apie futbolą. Paskui ėmiau storas knygas ir gaudavau mušti ir barti, nes beskaitant karvės sueidavo į daržus.

 *

Mokykloje turėjau labai šaunų lietuvių kalbos mokytoją, visiškai kitokį, nei mes buvome įpratę tuo metu, ir jis dar dirbo mokyklos bibliotekoje. Mes ten rinkdavomės, jis mus supažindindavo ir su literatūriniais žurnalais, įvesdavo į knygų pasaulį. Ir aš įsivaizdavau, kad man taip pat patiktų toks darbas.

* 

Esu iš mažo miesto, kurio bibliotekoje nėra didelio lankytojų srauto. Daugiausia prisiminimų turiu iš vaikų bibliotekos, netoli kurios gyvenau ir kurioje dažnai lankydavausi. Ten dirbęs bibliotekininkas buvo man kaip draugas. Ateidavau, klaidžiodavau ten tarp knygų lentynų...

Bibliotekininko profesija

Bibliotekininko profesija turi gilias tradicijas. Tačiau ji, kaip ir viskas, ypač XXI amžiuje, labai greitai keičiasi. Kinta dokumentų laikmenos, medijos, kuriomis naudojasi vartotojai. Bet poreikis atrinkti, vertinti, klasifikuoti, sisteminti ir kitaip valdyti turimus dokumentus išlieka.

 *

Profesijos samprata prasiplėtė – edukatorius, viešųjų ryšių specialistas, multimedijų dizaineris, IT specialistas, LIBIS administratorius ir t. t. – tapo bibliotekos kasdienybe. Mūsų bibliotekoje šiuos darbus atlieka žmonės, turintys specifinių žinių, neretai savo srities profesionalai, o mažose bibliotekose bibliotekos darbuotojams tenka be tradicinių pareigų atlikti dar ir šias. Šiuolaikinėje bibliotekoje ypač aktualia tampa informacinio raštingumo edukatoriaus veikla, tai – universalus informacijos specialistas, aprėpiantis platesnį kontekstą, padedantis išmokti savarankiškai orientuotis informacijos gausoje.

* 

Mokyklos bibliotekininkas gali daryti didelę įtaką ugdymo procesui. Kai dirbau mokyklos bibliotekoje, savo antroje darbovietėje, tai daug ko išmokau, nes mes tikrai buvome ugdymo dalis, vesdavome jungtines pamokas su mokytojais. Pavyzdžiui, mokytojas aiškindavo savo dalyką, o mes – kaip išskirti pagrindinę informaciją, kaip atrasti tekste raktažodžius. Dirbdavome komandoje su mokytojais, vykdydavome projektus. Tai nulėmė administracijos požiūris į biblioteką, kiek žinau, ir dabar tos Panevėžio mokyklos bibliotekoje taip dirbama.

 *

Dabar, Vilniuje, mano įsivaizdavimas transformavosi, nes pasirodė, kad tai – profesija, kurioje reikia daug bendrauti su žmonėm. Labai sociali profesija.

* 

Bibliotekininkas visada, visais amžiais buvo giliai prestižinė specialybė, iki pat kol bibliotekas perėmė valstybė. Beskite pirštu į kokį nors žymesnį pasaulio intelektualą, ir pamatysite, kad jis buvo bibliotekininkas – pavyzdžiui, Voltaire‘as.

 *

Į profesijos prestižą įeina tik moralinis vertingumas. Absoliutus mitas, kad profesijos prestižą sudaro tai, kaip ji atlyginama. Aš įsivaizduoju vien duona ir vandeniu mintantį vienuolyno bibliotekininką kaip itin aukštą prestižą turintį žmogų. Man prestižas visiškai nesisieja su materialine gerove. Štai šiukšlių išvežiotojai – jeigu vertintume jų atlygį, galbūt tai būtų labai prestižinė profesija? Bet tipiškas išsilavinęs bibliotekininkas galėtų žvelgti į juos iš aukšto ir sakyti, kad tai nėra prestižinė profesija. Lygiai taip pat daktarą laikome aukšto prestižo profesijos atstovu, nors galbūt jis uždirba daug mažiau nei kokia nors asmenukes skelbianti influencerė.

Koks yra ir koks turėtų būti bibliotekininkas

Būti profesionaliu bibliotekininku, reiškia nuolat atsinaujinti, transformuotis. Šiuolaikinė biblioteka tapo kultūrinio gyvenimo židiniu su naujausiomis technologijomis ir veiklomis, kur galima rasti informacijos ne tik knygose ar atsisėdus prie kompiuterio. Šiuolaikinio bibliotekininko darbo prasmė yra teikti informaciją skaitytojui, teikti įvairiapuses paslaugas.

 *

Jeigu bibliotekininkas yra skaitantis arba besidomintis, jam pačiam lengviau dirbti, rekomenduoti. Tai reikalaujantis intelekto darbas ir aptarnaujant reikia parodyti  savo intelektą.

 *

Elementarioje bibliotekinėje situacijoje, kai žmogus ateina pasiimti knygos, gali kilti diskusijų, ir jų kyla. Kiekvienas bibliotekoje dirbantis žmogus privalo gebėti kritiškai mąstyti. Medijų ir informacinis raštingumas reikalingas kiekvienam, nesvarbu, ar tu knygą paduodi, ar priimi, ar mokymus vedi, ar rengi ir vykdai projektą.

 *

Koks yra profesionalus bibliotekininkas? Išsilavinęs, daug skaitantis, turintis platų interesų ratą, žingeidus.

* 

Kantrybė, labai daug jos reikia. Vaikai – mažiausia problema, bet kartais tenka sakyti tuos pačius dalykus daug kartų, pavyzdžiui, sakinį „Eikite pro rudas duris ir į kairę“ turiu pasakyti per dieną kokius penkiasdešimt kartų, nes žmonės pasiklysta pas mus atėję. Labai daug to pasikartojimo, ir jeigu silpna kantrybė, tai ji gali ir trūkti. Reikia pastabumo detalėms, prisiminti kokio nors vaiko vardą arba kokią knygą jis perskaitė, tokios detalės labai patinka skaitytojams, nes jie jaučiasi pamatyti, išgirsti ir tada nori grįžti. Ir šiaip aptarnavimo menas – tai bendravimas su žmonėmis, tai labai svarbu. Biblioteka – tai nemokama paslauga, bet jeigu į ją nemalonu grįžti, tai žmogus geriau eis į knygyną ir nusipirks tą knygą.

 *

Dirbdama šį darbą supratau, kad bibliotekininkas yra visų galų meistras. Buvo toks laikotarpis, kai bibliotekininkas vienu metu turėjo būti ir informacinių bei kompiuterinių technologijų žinovas, viešųjų ryšių atstovas, renginių ir edukacijų specialistas, mokslininkas, konsultantas. Dabar bibliotekos dažnu atveju tam tikroms veikloms jau samdosi atskirus profesionalus. Šis darbas labai kūrybingas, jeigu tik pats nori tokį dirbti. Teko ir tekstus išmokti rašyti, įgyti konfliktų valdymo įgūdžių, dirbti su negalią turinčiais skaitytojais, dirbti su paribio žmonėmis, išmokti rengti parodas ir jas pristatyti, ekskursijas vesti.

 *

Kad ir kokio aukšto lygio būtų technologijos, be žmogaus jos ne viską gali. Bibliotekininkas gali būti gidu informacijos vandenyne. Labai svarbus šiais globalizacijos laikais bibliotekų dirbamas kraštotyros darbas. 

 *

Svarbi bibliotekininko savybė – atvirumas. Dirbdamas mokyklos arba vaikų bibliotekoje privalai turėti ryšį su vaiku, jį suprasti, į jį žiūrėti kaip į lygiavertį asmenį, pasižymėti tolerancija bet kokiai informacijai. Jeigu, pavyzdžiui, vaikas skaito tokias knygas, kurios tavo požiūriu nėra vertingos, tu turi priimti tai, vertinti, kad skaito, o ne sakyti: kokį tu čia šlamštą skaitai. Galbūt pasiūlyti kokias nors geresnio turinio knygas, kai jau užmezgi ryšį ir skaitytojas jau tavimi pasitiki. Niekada nekritikuoti, nesišaipyti.

Bibliotekininkas turi būti ir psichologas, ir literatūros žinovas, naujų ir senų knygų žinovas. Turi mokėti dirbti su žmonėmis, būti tolerantiškas, nes žmonių ateina visokių. Nereikia kreipti dėmesio į smulkmenas, savo darbą reikia atlikti sąžiningai, dorai, būti visada nusiteikusiam padėti žmogui.

* 

Labai svarbi bibliotekininko misija – parodyti, kaip elgtis su knyga, kad ji turi būti saugoma, tai yra vertybė. Ant knygos ne su batais reikia užlipti, kaip parodyta reklamoje, o ją atsiversti ir į galvą dėtis tai, kas parašyta knygoje.

Kodėl čia gera dirbti

Čia lankydavausi ir anksčiau, kadangi man čia arčiausiai nuo namų, tai skaitydavau suaugusiųjų skyriuje. Ši biblioteka turi savo aurą. Man daug reiškia fizinė aplinka, pastatas, koridoriai. Tai, kad čia yra rūmai, prideda geros energijos, ir manau, kad tai jaučiama bibliotekoje.

 *

Man patinka mano darbas. Puiki bibliotekos vieta senamiestyje, nuostabios patalpos. Puikūs, įdomūs kolegos. Žinoma, laikas bėga, viskas keičiasi. Niekada neužmiršiu mūsų spektaklių, vakarų su šokiais ir dainomis bibliotekos rūsyje. Kadangi tai mano pirma ir vienintelė darbovietė iki šiol, jaučiu jai labai daug sentimentų. Čia sutikau daugybę puikių žmonių, tikrų profesionalų, savo darbo mylėtojų. Daug ko iš jų išmokau. Su daugeliu iš jų draugystė tęsiasi iki šiol.

 *

Manau, kad realizuoju savo asmeninius gebėjimus ir išmokstu kažko naujo. Labai patinka, kad šioje sferoje dirbdama bendrauju su naujais, įdomiais žmonėmis. Taip pat sužinau vis naujų dalykų iš kultūrinės, socialinės, humanitarinės sferos. Saviraiškai čia erdvės yra nemažai, reikia tik sugalvoti, kur reikštis.

 *

Adomo Mickevičiaus biblioteka yra prestižinė. Čia vyksta įdomūs renginiai, edukacijos, parodos. Biblioteka skaitytojų mėgstama ir lankoma. Po renovacijos biblioteka atitinka senamiesčio dvasią ir tuo pačiu joje pritaikytos naujosios technologijos.

 *

Šioje bibliotekoje dirbu nuo 1979 m. vasario, t. y. jau 43 metus. Man labai patinka čia dirbti. Ypač patrauklus atrodo bibliografijos, taip pat kraštotyros darbas, kurį visą laiką dirbu. Labai puikus bibliotekos kolektyvas, gera atmosfera, draugiški santykiai su kolegomis.

 *

Norėjosi dirbti kultūros srityje, prisidėti prie kultūros paslaugų kūrimo ir sklaidos. Biblioteka tam puikiai tinka, be to čia galima ir pačiam susipažinti su naujovėmis, skatinti domėtis jomis ir kitus, inicijuoti įvairias kultūrines veiklas.

Bibliotekininko darbo prasmė

Bibliotekininko darbo prasmė – labai didelė. Dalintis informacija, žiniomis, padėti kitiems surasti tai, ko jiems reikia, arba tai, ko jie net nežino, kad jiems reikia.

 *

Man tenka važinėti po mažas bibliotekas su pokalbiais apie Adomą Mickevičių, su parodomis. Mintis tai gera – kaimo žmonės irgi nori kultūros. Nuvežu parodėlę, tokią kaip štai apie Konstituciją ar apie karaimus, ar apie krepšinį. Man atrodo, šis darbas su regionu prasmingas. Mažo kaimelio biblioteka panaši į tą, kurią aš turėjau vaikystėj. Ten ateina bibliotekininkė, užkuria pečių, pašildo šiek tiek. Gal kai kur yra kompiuteris. Į tuos renginius, parodų pristatymus kartais ateina keturi žmonės, kartais aštuoniolika, kartais ir per dvidešimt... Bet mes darom renginį ir keturiems žmonėms, paskui nuotraukėlę įkeliam, pasklinda žinia, kad kažkas vyksta toje bibliotekėlėje...

 *

Kai turiu laiko, administruoju bibliotekos FB ar „Youtube“ paskyrą, tai matau, kad prisijungia ir žmonės iš užsienio, stebi mūsų filmuojamus renginius – greičiausiai užsienyje gyvenantys lietuviai įsijungia ir žiūri, ką mes čia kuriam. Be to, šitaip tie renginiai išlieka ir po metų kitų ar dešimties, vėliau juos galima vėl peržiūrėti ir prisiminti. Tai nebėra tokie vienkartiniai dalykai kaip prieš dešimtmetį, kad susirinkom, pakalbėjom ir užmiršom.

 *

Vilniaus regione yra labai gražiai sutvarkytų, renovuotų tiek iš išorės, tiek iš vidaus bibliotekų, persikėlusių į naujus pastatus, o kitur bibliotekos įsikūrusios labai ankštai, gal net mediniame namelyje, aplink krosnį keturi kambariai, visas bibliotekos gyvenimas vyksta aplink krosnį. Dirba viena bibliotekininkė. Į parodos pristatymą atėjo vietinės mokyklos mokiniai. Kaip pasakojo bibliotekininkė, mokiniai ateina po pamokų, ji padeda jiems paruošti namų darbus, kol jie laukia autobuso, kad nuvežtų į toliau esančius namus. Biblioteka suteikia vaikams pastogę, saugią aplinką.

 *

Būna, kad skaitytojai nori pabendrauti, ir apie knygą papasakoja – kad patiko ar nepatiko, kad  panašios nori ar to paties autoriaus. Būna, papasakoja ir apie keliones ar derlių sode... Ir vyresnio amžiaus, ir jaunimas – nelabai mėgsta šitos savitarnos technikos. Aš pasisiūlau išmokyti naudotis savitarnos įrenginiu, kad galėtų patys išsiduoti knygas, bet jie, būna, sako: aš visai norėčiau pabendrauti su žmogumi, ne su aparatu.

 *

Bibliotekininko darbo prasmė, tikslas, paskirtis – skatinti skaityti, teikti informacines paslaugas, šviesti, organizuoti kokybiškus kultūros renginius. Lankytojų padėkos tai įrodo.

 *

Bibliotekininko vaidmuo yra ne tik surasti informaciją, paduoti knygą, bet ir ugdyti skaitytoją. Manau, kad bibliotekininkai prisideda prie šiuolaikinės visuomenės pažangos.

Knygos vertė

Išskirčiau dar vieną savybę, kuri galbūt svarbi dirbantiems tokį darbą kaip aš – labiau su knyga nei su skaitytoju, nors visi suprantam, kad skaitytojas yra galutinis tikslas. Tai yra toks dalykas kaip knygos jausmas, kurį ne visi turi. Kaip yra sniego jausmas, taip yra ir knygos jausmas. Yra žmonių, kurie iš karto jaučia vertę, mato, kuri knyga gera, ko ji verta. Bet, aišku, šitas dalykas ateina ir su žinojimu. Be abejo, padeda apsiskaitymas, erudicija.

 *

Dabar bibliotekininkus yra užgriuvęs milžiniškas informacijos kiekis. Mes kaip profesionalai turime atlikti vertinimo funkciją. Negalime pasikliauti tik skaitytojo požiūriu, nes skaitytojai daugiausia renkasi tas „madingas“ knygas, daugiausia vertimus iš anglų kalbos. Kalbame ne vien apie grožinę, bet ir apie dalykinę literatūrą, ir čia yra milžiniškas iššūkis – ir formuojant fondą, ir rekomenduojant, suvokiant, ar ta knyga tikrai bus reikalinga bent vienam žmogui per penkerius metus, nes dalykinę literatūrą skaito kitaip nei grožinę.

 *

Matau, kaip knygos sensta, kurios išlieka vertingos, o kurios – ne. Dabar valdome 400 000 knygų bibliotekos fondą. Žmonės stebisi, kodėl mes nepriimame tų knygų. Beveik nėra buvę, kad iš vidutiniško sovietmečio inteligento nebūčiau atsirinkus bent keleto knygų į mūsų fondus. Visada būna perliukų, kartais pakeičiame savo sudėvėtas populiarias knygas. Bet tai kainuoja milžinišką darbą. Nurašytos knygos keliauja į perdirbimą, į makulatūrą. Žmonės dėl to nepatenkinti, jų nuomone, tai – vandalizmas.

 *

Kiek kainuoja ta knyga, kurią reikia nurašyti? Gal ją kažkas vartė, prirašinėjo? Gal įdomu, gal dar tyrinėkim? Jeigu ji labai daug išgyveno, jeigu joje palikta dėmelių nuo pirštukų, dar kas nors... Nugyventa, sudėvėta knyga gali būti ir socialinis reiškinys. Gal tai ne tas pats kaip sudėvėta suknelė? O gal tas pats? Tai yra kultūrinis reiškinys, ir į kultūrinį reiškinį reikia žiūrėti atsargiai. Išmesti–neišmesti, sudeginti–nesudeginti. Manau, kad tikrai nespardyti, tikrai neužlipti ant jos.

 VAVB tyrimą „Bibliotekininko profesijos samprata: tradicijos ir kaita“ atliko ir kolegų mintis užrašė vyriausioji metodininkė-analitikė Aušra Gudavičiūtė.