Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility

Edita Sėdaitytė: „Jokia priežastis ateiti į biblioteką nėra bloga“

Edita Sėdaitytė: „Jokia priežastis ateiti į biblioteką nėra bloga“

Nepastebėti šios ugniaplaukės Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos renginiuose ir koridoriuose – neįmanoma. Vyriausiosios bibliotekininkės Editos Sėdaitytės, koordinuojančios šios bibliotekos renginių vadybos ir komunikacijos grupės veiklą, idėjos ir iniciatyvos buvo pastebėtos bei įvertintos ir visos šalies mastu – ji išrinkta 2018 m. geriausia jaunąja bibliotekininke. Su šia veiklia mergina kalbamės apie studijas, darbą bibliotekoje, Skaitymo festivalį ir išdrįstame paklausti – kam jaunam žmogui reikalinga biblioteka?

Kokias studijų programas baigėte?

Iš pradžių Vilniaus universiteto Istorijos fakultete studijavau istoriją, o magistro studijas baigiau Komunikacijos fakultete. Ten studijavau paveldo informaciją ir komunikaciją. Po magistro studijų įstojau į doktorantūrą, bet jos nebaigiau. Labai ilgai užtruko suprasti, kad čia nėra mano sritis.

Prieš septynerius metus viename naujienų portale publikavote straipsnį apie studijas Lietuvoje, siekėte papasakoti abiturientams, kas jų laukia universitetuose. Rašėte: „ar verta buvo studijuoti humanitarinius ar socialinius mokslus, dauguma juos baigusiųjų atsakyti negali“. Ar dabar galėtumėte atsakyti į pačios anuomet iškeltą klausimą?

2012 m. buvau daug jaunesnė, todėl apie daugelį dalykų turėjau daug kategoriškesnę ir „visažiniškesnę“ nuomonę nei turiu dabar. Tą tekstą parašiau piktindamasi studijų rinkodara, kai studijų programos reklamuojamos visiškai su realybe nieko bendro neturinčiais šūkiais. Taip, studijos yra tokia pati prekė, kaip ir kitos, bet anuomet dar tikėjau mokslo „šventumu“. Su laiku išsigydžiau šitą ydą (šypsosi).

O klausimas, ar verta studijuoti humanitarinius ir socialinius mokslus, ar apskritai verta studijuoti, yra labai asmeniškas. Kad ir kaip banaliai skamba, tik nuo mūsų priklauso, kokios naudos, vertės ir prasmės išpešime iš bet kokių studijų. Ar man buvo verta studijuoti? Taip. Ar kiekvienam praeiviui rekomenduoju studijuoti būtent tai, ką studijavau pati? Tikriausiai, kad ne.

Rengėtės rašyti doktoratą sovietinės cenzūros Lietuvos atminties institucijose tema. Augote jau nepriklausomoje Lietuvoje – ar šis laiko atstumas turėjo įtakos vertinant to meto režimą ir jo įtaką bibliotekoms?

Visgi nelabai domėjausi ta cenzūra... Jei būčiau... Gal mano doktorantūros studijos būtų susiklosčiusios kitaip (šypsosi). O jei rimtai, labai sudėtinga lyginti bibliotekas šiandien ir sovietmečiu. Pirmiausia pati toje santvarkoje gyvenau tik vienus metus, taigi bibliotekose dar neturėjau galimybės lankytis. Viena vertus, kai nuo tiriamų objektų mus skiria nemaža laiko atkarpa, galime būti objektyvesni, kita vertus, ar galime būti tikri, kad gerai suvokiame tokį sudėtingą laikotarpį, pilną nutylėjimų, paviršinių žaidimų, „pritempinėjimų ir prirašinėjimų“?.. Vadovėlinis sovietmečio vaizdas yra viena, o tuo metu bibliotekose dirbę žmonės turi pačių įvairiausių ir ne tik blogų prisiminimų.

Buvote tyrimo grupės, 2017-ųjų pabaigoje vykdžiusios Lietuvos bibliotekų specialistų tyrimą apie svajonių darbą ir svajonių darbuotoją[1], narė. Ar dirbti bibliotekoje buvo jūsų svajonė? Kokie keliai jus atvedė į Vilniaus A. Mickevičiaus biblioteką?

Ne, dirbti bibliotekoje nebuvo mano svajonė, nors ir vaikystėje, ir paauglystėje lankydavausi bibliotekose ir visada labai jas mėgau. 2013 m. tapau tuomečio Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doktorante. Ten susipažinau su Laura Juchnevič, kuri buvo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Regiono bibliotekų metodikos ir vadybos centro vadovė. Ji paskatino pabandyti dirbti bibliotekoje, taip 2014 m. atsidūriau tame pačiame bibliotekos centre. Pirmus dvejus metus daugiausia rengiau įvairias metodikas, prisidėjau prie projektų rengimo ir įgyvendinimo, naujų darbuotojų adaptacijos. Taip susipažinau su skaitytojui mažiau matoma bibliotekos darbo dalimi. 2017-aisiais perėjau dirbti į Skaitytojų aptarnavimo centrą ir dabar daugiausia mano laiko užima įvairių kultūros renginių organizavimas.

Geriausio jaunojo 2018 m. bibliotekininko vardas jums suteiktas „už iniciatyvumą didinant bibliotekos teikiamų paslaugų prieinamumą ir kokybę, populiarinant skaitymą, vykdant projektinę veiklą, skleidžiant gerąją bibliotekos veiklos patirtį Lietuvoje ir užsienyje“. Kuriuos projektus, konkrečius darbus pati išskirtumėte kaip svarbiausius?

Ši apdovanojimo formuluotė skamba taip išdidžiai, kad man net nejauku. Žinoma, per ketverius darbo metus tikrai dalyvavau nemažai įvairių projektų, teko skaityti pranešimų, vesti mokymus ir kolegoms bibliotekininkams, ir skaitytojams. Visus savo darbus stengiuosi atlikti tvarkingai, bet tikrai nesijaučiu dirbanti kažkaip ypatingai, išskirtinai.

Visgi 2018 metai tikrai buvo labai intensyvūs. O kaip svarbiausią įvykį turėčiau paminėti Skaitymo festivalį. Bet šis darbas tikrai nėra tik mano vienos nuopelnas. Visada aplink yra kolegos, kurie viską daro kartu, padeda, pataria. Vienas niekada nebūsi geriausias.

Skaitymo festivalis – dar naujas, bet jau, atrodo, įsitvirtinęs renginys. Ar nesuklysčiau sakydama, kad tai – tarpinis variantas tarp mokslinės literatūrinės konferencijos (kai skaitomos paskaitos) ir populiariosios knygų mugės (sutinkama su rašytojais, rengiami koncertai)? Dabar madinga nurodyti veiklos misiją ir viziją. Kaip apibūdintumėte skaitymo festivalio misiją ir viziją?

Suklystumėte ir gal net labai (juokiasi). Mokslinių ambicijų šis renginys tikrai neturi, o ir su knygų muge nenorime ir negalime lygintis. Tai – bibliotekos, o ne leidyklų renginys. Skaitymo festivalis gimė kaip idėja kitaip, kita forma pristatyti biblioteką ir jos veiklas jaunimui, parodyti, kad bibliotekoje šalia knygų, informacijos, erdvės mokslams egzistuoja ir poilsio, laisvalaikio leidimo galimybės. Kad biblioteka gali būti vieta, į kurią einame susitikti su draugais, paklausyti muzikos, pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Tad šio festivalio misija, mano nuomone, yra jauniems žmonėms parodyti kitokią, dar neatrastą bibliotekos pusę.

O vizija? Galima sakyti ir labai ambicingai – norime, kad, pavyzdžiui, po penkerių metų kiekvienas vilnietis būtų lankęsis Skaitymo festivalyje. Bet mano vizija šiek tiek realesnė. Norėčiau, kad festivalis tęstųsi, augintų savo auditoriją ir taptų Vilniaus kultūrinio gyvenimo dalimi.

Leisiu sau paklausti akiplėšiškai: kam jaunam žmogui biblioteka, kai visuomet po ranka – internetas?

Šis klausimas labai panašus į antrąjį – kam studijuoti universitete, kai viską galima išmokti „Youtube“? Kiekvienas asmeniškai sprendžiame, ko tikimės iš bibliotekos. Daliai jaunų žmonių biblioteka yra priverstinė įstaiga, neišvengiamas blogis, į kurį tenka ateiti likus trims dienoms iki referato apie Žygimanto Augusto šunidę atidavimo. Kitiems biblioteka – vieta, kurioje galima susikaupti, pabėgti nuo gatvių, kavinių, kaimynų triukšmo ir ramiai dirbti. Dar kitiems čia tiesiog gražu. Jokia priežastis ateiti į biblioteką nėra bloga.

A. Mickevičiaus bibliotekoje išties gražu – neseniai ji atvėrė duris po rekonstrukcijos. Atnaujinama vis daugiau šalies bibliotekų. Kam šio atsinaujinimo reikia labiau – pačioms bibliotekoms ar jų lankytojams?

Manau, kad atsinaujinimo reikia visiems – ir bibliotekoms, ir lankytojams. Gal tarp mūsų ir yra istorijos gerbėjų, kurie mėgsta, pravėrę bibliotekos duris, grįžti 50 metų į praeitį, bet manau, kad tokių tikrai – ne dauguma. Atnaujintos, bibliotekos funkcijoms pritaikytos erdvės nėra skirtos tik estetiniam pasitenkinimui ar yra dar vienas objektas Europos Sąjungos paramai panaudoti. Tai – būdas pritraukti žmones, parodyti kitas bibliotekos galimybes. Kartu tai – paskata patiems bibliotekų darbuotojams atsiverti bendruomenei ir atsinaujinti. Žinoma, gražios sienos tikrai nepakeis gero aptarnavimo, bet naivu tikėtis, kad skaitytojai gaus geriausias įmanomas paslaugas, jei bibliotekininkai bus užsiėmę byrančio tinko ar „kuo čia paklijavus langą“ klausimais.

Viena jūsų, kaip specialistės, interesų sričių – bibliotekų pritaikymas žmonėms iš socialiai pažeidžiamų grupių. Vis dar girdime, kad bibliotekininkai nepasiruošę priimti neįgaliųjų ar migrantų, patalpos neįgaliesiems pritaikomos tik formaliai ar nepatogiai. Kaip šią situaciją matote „iš vidaus“, dirbdama bibliotekoje? Ar ji Lietuvoje keičiasi?

Apie visą Lietuvą kalbėti tikrai negaliu. Žinau tik tai, kas keičiasi mano bibliotekoje. Iki remonto Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešoji biblioteka tikrai buvo labai sunkiai pasiekiama neįgaliesiems. Dabar situacija pasikeitė – atsirado liftas, plačios durys ir panašiai. Ir čia kalbame tik apie pačių erdvių pritaikymą judėjimo negalią turintiems asmenis. Mūsų biblioteka jau kelerius metus siekia bendradarbiauti su kurčiųjų bendruomene: bibliotekos darbuotojai mokosi gestų kalbos, vaikų bibliotekoje veikia videogidas kurtiesiems, Skaitymo festivalyje į gestų kalbą verčiami kurčiųjų pasirinkti renginiai.

Kalbant apie migrantus, kaip tik prieš keletą mėnesių baigėsi tarptautinis „Erasmus+“ programos projektas „Migrate to Library“. Kartu su bibliotekininkais iš Lenkijos, Kroatijos ir Ispanijos mokėmės, kaip bibliotekos gali prisidėti prie migrantų integracijos. Vykdant projektą, mūsų bibliotekoje atsirado erdvė, kurioje galima rasti lietuvių kalbos vadovėlių, lietuvių rašytojų kūrinių vertimų į užsienio kalbas. Žinoma, tai dar tikrai maži žingsniai, bet juk nuo jų viskas ir prasideda. Kai imame pastebėti šalia savęs esančius kitokius žmones, juos pažinti, galime pradėti mąstyti, kokias bibliotekų paslaugas jiems galėtume teikti.

Ar daug skaitote? Kaip pasirenkate, ką skaityti?

Skaitau daug, bet ne tiek daug, kiek norėčiau. Šiuo metu daugiau klausausi garsinių knygų, nei skaitau popierinių. O atsirenku labai įvairiai. Vieną kartą knygą rinkausi pagal labai gražų viršelį ir nesuklydau – Otos Pavelo knyga „Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis“ man labai patiko. Dalį knygų rekomenduoja draugai, pažiūriu internete, ką skaito man įdomūs žmonės. Ir, žinoma, visada klausiu, ką pasiūlytų paskaityti kolegos.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Markevičiūtė
Interviu spausdintas žurnale „Tarp knygų“, 2019, Nr. 7–8, p. 15–17.

[1] Edita Sėdaitytė, Alma Masevičienė, Zinaida Manžuch. Svajonių darbas ir svajonių darbuotojas. Tarp knygų, 2018, Nr. 2, p. 11–14.

Biblioteka visiems
AVBA
Bibliotekų tinklaraštis
Tvari biblioteka
Šeimadienių biblioteka
Skaitykis su knygomis
Bendruomenių kraštotyra
Vilnijos vartai
Vasara su knyga
Mickevičiana
Prisijungusi.lt
Skaitymo festivalis
Ibiblioteka.lt
Knygų startas
Epaveldas
Draugiškas internetas