Justino Marcinkevičiaus kūryba ir veikla iš Vytenio Povilo Andriukaičio perspektyvos

Pristatydamas knygos „Justino Marcinkevičiaus laikas“ autorių Vytenį Povilą Andriukaitį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys paminėjo ir tą faktą, kad europarlamentaras yra padovanojęs bibliotekai apie 2 000 knygų iš savo asmeninės bibliotekos. Anot P. Zurlio, skaitytojas paėmęs į rankas gerai žinomo Lietuvos politiko ir visuomenės veikėjo, mediko, istoriko pirmąją knygą neturėtų tikėtis lengvų skaitinių – tai greičiau bus panašu į vairavimą vingiuotu Alantos keliu nei lengvą pasivažinėjimą autostrada.

Knygos redaktorius Valentinas Sventickas savo pasisakymą pradėjo įdomiais faktais apie Justiną Marcinkevičių: poetui didelę įtaką darė Adomo Mickevičiaus kūryba, 1988 m. pirmą kartą nuskambėjusi Erikos Masytės daina „Laisvė“ sukurta pagal 1974 m. parašytas poeto eiles, Justinas Marcinkevičius atkreipė dėmesį, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis yra „vargsim“, mirė vasario 16 d., o apsilankius kapinėse iš žvakučių gausos galima spręsti, kad poetas vis dar gyvas žmonių širdyse ir atmintyje.

„Justino Marcinkevičiaus laikas“ yra 250-oji kultūros žurnalo „Santara“ bibliotekos knyga. Ji gimė ne iš karto, iš pradžių pasirodė atskiros publikacijos, kurias išprovokavo visuomenėje pasklidęs neigiamas Justino Marcinkevičiaus vertinimas. Skaitytojas knygoje ras nemažai Vytenio Andriukaičio atsiminimų iš bendro darbo su poetu. Valentinas Sventickas akcentavo ir tą faktą, kad politikas parašė knygą apie poetą, o tai tikrai nėra dažnas reiškinys: „Kiek galėtume paminėti politikų, kurie galėtų laisvai samprotauti apie meno žmogų, jo vietą kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Justino Marcinkevičiaus kūriniai formavo Vytenį Andriukaitį kaip žmogų, kaip pilietį, jo suvokimą apie pasaulį, sistemą, kurioje teko būti. Jo kūryba V. Andriukaičio knygoje skleidžiasi kitomis perspektyvomis ir tai visiškai natūralu, nes knygą parašė politikas apie poetą, kuris buvo pernelyg smarkiai įsiurbtas į politiką.“

Vytenis Andriukaitis prakalbęs apie knygos gimimą pabrėžė, kad paprastai vadovaujasi nuostata, jei gali nerašyti, nerašyk, tačiau ši knyga buvo išprovokuota diskusijų ir vienareikšmių, nepagrįstų vertinimų: „Kilo noras grąžinti prarastą paveldą į visuomenę, į mokyklas, nacionalinę televiziją. J. Marcinkevičiui vieta panteone greta kitų veikėjų – Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio. Nesutinku, kad praeitis būtų vienareikšmiškai nubraukiama: carinė Rusija – blogis, sovietinis laikotarpis – blogis. Man tai buvo laikotarpis, kuriame užaugau ir aš nesutinku atsisakyti savo medicinos fakulteto, istorijos fakulteto, draugo Petro Zurlio. Justinas Marcinkevičius ne iš tų, kuris galėtų atsikirsti, tai aš pobjauris ir negaliu tylėti, kai skelbiama akivaizdi netiesa. Juk jis prabudino mus laisvei. poetas mus žadino linkėdamas, kad mūsų žodžiai būtų kilnūs, o kai atsidarai DELFI.lt komentarus, tai tiek to kilnumo ir belikę.“

Renginio dalyviai domėjosi Vytenio Andriukaičio ir Justino Marcinkevičiaus pažintimi, teiravosi, kodėl poetas nenorėjo tapti prezidentu. V. Sventickas yra kalbėjęs su poetu šia tema: „Justinas Marcinkevičius yra prisipažinęs, kad jo kitas kelias. Tapti prezidentu buvo tik gražus pasiūlymas, kuris turėjo išreikšti pagarbą, tačiau labai dramatizavo poeto likimą. Po šių pasiūlymų 1991 balandžio 6 d. laidoje „Krantas“ buvo paskleista kompromituojanti informacija. Nuo to laiko matėme kitą Justino Marcinkevičiaus veidą – papilkėjusį, liūdną, skausmingą. Jis pradėjo atsigauti tik gyvenimo pabaigoje, tai matėsi ir jo kūryboje ir jo kalboje.“ Vytenis Andriukaitis patvirtino Sventicko žodžius ir pridūrė : „Justinas Marcinkevičius gal ir būtų matęs save Aukščiausioje Taryboje, bet į ją jo kandidatūros niekas nesiūlė. Mums taip reikia nesuskaldytos Lietuvos, o J. Marcinkevičius buvo tas, kuris nešė tos nesuskaldytos Lietuvos idėją.“

Justino Marcinkevičiaus eiles skaitė aktorė Dalia Jankauskaitė.