Kai gruodį be perstojo lyja

Už lango visą naktį siaučia vėjas ir lietus. Nelauktas, įpusėjus gruodžiui. Tokį metą daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų jau boluodavo gili su stipriu šaltuku besižnaibanti žiema. Dabar neįprastai šilta. Atrodo, šią naktį kažkas netikėta įvyks. Naujas gyvenimo virsmas. Ne tik keičiasi oras. Tačiau ne viskas per nugyventus metus pakito ar nuėjo į užmarštį. Ne viskas virto pelenais. Išliko ir gyvens ne vieną šimtmetį, o gal tūkstantmetį knygos, parašytos gimtosios žemės krauju. Yra tokių lietuviškų knygų. Daug knygų.

Antai kažkurią dieną iš naujo perskaičiau publicisto, eseisto ir poeto Romo Sadausko knygą „Kelionė iš Baltašiškės į Kučiūnus“. Tai dzūkiškos vietovės Lazdijų ir Druskininkų savivaldybėse. Skleidžiu senos knygos per daugelį metų pablukusius lapus ir, atrodo, sustoja, sugrįžta neprarastas laikas. Tie patys vaizdai, tik šiandien – daugiau ištuštėjusių sodybų. 2017 m. gruodžio 5-ąją, savo naujos poezijos knygos „Gimtoji vasaros debesija arba Paskutiniai atodūsiai“ sutiktuvėse Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje rašytojas prisipažins, kaip prieš daugelį metų rašė minėtą knygą, kodėl daug ko negalėjęs garsiai užtrimituoti. Paradoksalius reiškinius galėjai matyti, išgyventi, bet neparašyti...

Česlovas Skaržinskas
Iš Bernardinai.lt. Visą straipsnį skaitytkite ČIA.