Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose (Vilkaviškio r.). Spalio 3 d. bibliotekoje minėjome poeto, publicisto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir premijos laureato 100-ąsias gimimo metines. Susitikimas nukėlė į sudėtingą Lietuvai ir pasauliui laikotarpį – Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Algimanto Kezio ir Arvydo Reneckio sukurtame dokumentiniame filme poetas pasakojo kaip jis su šeima – žmona, tėvais, borliu ir seserimi, traukėsi iš Lietuvos. Vaizdingas ir autentiškas pasakojimas atskleidė susirinkusiems tą nelengvą pasitraukimo iš Lietuvos kelią, kurį įveikė suvalkietiškais arkliukais pakinkytu vežimu. Išgyventi padėjo susikurta sienų kirtimo strategija, pakeliui sutikta vengrų kavalerija, akylas aplinkos stebėjimas ir vertinimas bei išradingumas. Su taip brangiais arkliukais teko atsisveikinti 1949 metais prieš kelionę į Ameriką.
Artimas ryšys su gamta, gyvūnais, tėviške randa savo vietą poeto eilėse. Kuo žmogus gyvena, tuo dvelkia ir jo kūryba. Kazys Bradūnas puikiai suvokė, koks svarbus kiekvieno lietuvio išeivio vaidmuo siekiant išsaugoti kalbą ir lietuviškumą. To jis mokė savo pavyzdžiu ir pedagoginiais metodais aiškindamas savo vaikams, kad mažai tautai, pamiršusiai savo istoriją, kalbą, legendas gali grėsti išnykimas. Jiems buvo įkalta, kad jei pats šaliai nieko nepadarysi, tai niekas nepadarys. Šalia savo darbo akmenų fabrike jis didelę laisvo laiko dalį skyrė recenzijų, apžvalgų, straipsnių rašymui išeivijos spaudai. Poetas buvo įsitikinęs, kad bendravimas per spaudą gali padėti išsaugoti lietuviškumą ir stiprią bendruomenę. Didžiausia motyvacija rašyti Kazui Bradūnui buvo draugai, kurie išėjo Anapilin.
Kazys Bradūnas daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Dukros Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės prisiminimuose iškyla vaizdas kaip tėtis seka lietuvių pasakas, legendas, perduoda istorines žinias. Poeto smalsumas neapsiribojo savo kraštu. Jis kartu su šeima daug keliaudavo po Ameriką pagal jo kruopščiai sudarytus maršrutus – jis numatydavo kur ir ką reikės aplankyti, itin domėjosi Amerikos rašytojais.
Poetas buvo kuklus, niekada nesureikšmindavo savo kūrybos. Eilėraščiai jam „pasirašydavo“, tai buvo lyg dovana, tad ir pavydo kitiems kūrėjams niekada nejautė, o priešingai skatino rašyti ir džiaugėsi kitų eilėmis. Kazys Bradūnas labiau už materialųjį turtą vertino dvasinius dalykus. 1990 metais prieš grįžimą į Lietuvą susikvietė draugus ir išdalino, ką buvo sukaupę per gyvenimo Amerikoje metus, su savimi pasiėmė tik paveikslus, knygas ir laiškus, susirašinėjimus su draugais. Dar vaikystėje jam didelę įtaką padarė nešiotė Ona Šulinskienė, išpažinusi pagonišką tikėjimą, ir įdiegusi jaunajam poetui, kad dievulis yra visur aplink mus gamtoje. Ramiai priėmęs gyvenimą tokį, koks jis yra, saugojęs ir puoselėjęs lietuvybę, jausdamas gamtą, išgyvendamas dėl draugų ir tautos, ramiai ir išėjo iš gyvenimo sulaukęs 92-jų metų, o po pusantrų metų paskui jį iškeliavo ir ištikima jo palydovė – žmona Kazimiera.
Gyvus prisiminimus ir pasakojimus papildė Dalios Michelevičiūtės ir paties poeto dokumentiniame filme skaitytos eilės.
Valstybės biudžetinė įstaiga. Trakų g. 10, LT-01132, Vilnius, tel. (8 5) 262 5570, el. paštas: [email protected]
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 190757755.
Komentarai