Laurynas Ivinskis ir pirmieji lietuviški kalendoriai

Atversdami Naujų metų kalendorių prisiminkime pirmuosius lietuviškus kalendorius ir jų leidėją Lauryną Ivinskį.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vaikystės atsiminimai apie savo pirmąjį mokytoją L. Ivinskį:

„Anais laikais turėjau daug dėdžių, tetų, senutę ir senelį, ir jie visi atvažiuodami padovanodavo man saldainių – vadinamojo kiškio pyrago.

Gavusi tokią dovaną, bėgdavau pirmiausia pas Ivinskį, nes niekas nemokėjo taip su manim ta dovana pasidžiaugti, kaip jis. O Ivinskis, pasidžiaugęs su manim, kiekvieną kartą patardavo saldainius palikti pas jį, ant lango, o pačiai nueiti ir gerai pagalvoti, kas daugiau pasidžiaugtų, gavęs saldainių. Kada grįžusi išvardydavau tėvelius, broliukus, tetulę, Ivinskis imdavo klausinėti:

– O tarnaitės ar nesidžiaugtų? Kambarinė?.. Virėja?.. Vežikas?..

Kai pripažindavau, kad ir jie džiaugtųsi, tai Ivinskis iš džiaugsmo net pašokdavo:

– Tai mat kiek čia bus džiaugsmo!.. Kad tu viena visa suvalgytum, tavo širdelė tikrai neturėtų kuo džiaugtis! Gal ir pilvelį skaudėtų?! O dabar suskaityk, kiek čia bus džiaugsmo!

Šitaip pasidalijusi gauta dovanėle ir iš visų prisirinkusi malonių padėkos žodžių, grįždavau pas Ivinskį, net spindėdama iš džiaugsmo. Grįžusi pas jį, rasdavau, kad Ivinskis savo dalies būdavo nesuvalgęs. Jis tuomet šitaip aiškindavosi:

– Mat, tu net gražesnė pasidarei, tiek savuosius pradžiuginusi.. Ir aš noriu tavo dovana su keliais vargšais vaikučiais pasidalyti, kad ir mano širdis pasidžiaugtų.“

 (Laurynas Ivinskis „Raštai“)

Atvirlaiškis ir tekstas: Kristina Karvelytė.