Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės prisiminimai apie gyvenimą Trakų gatvėje

Vyriausioji bibliografė Jurga Kauzonienė surengė kraštotyrinę ekspediciją pas Mariją Ladigaitę-Vildžiūnienę, kuri su mama Stefanija kadaise gyveno šiandien Trakų g. 10 pažymėtame pastate.

Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė (g. 1931 04  02) – lietuvių grafikė, knygų iliustratorė. Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės tėvai – tarpukario Lietuvos karininkas Kazys Ladiga ir visuomenės veikėja, pedagogė, publicistė Stefanija Ladigienė.

 

Stefanija Ladigienė vienu savo gyvenimo laikotarpiu (nuo 1940 m. iki 1946 m.) su trimis vaikais, gyveno Trakų g. esančiame bute. Šiuo metu pastate, kuriame buvo tas butas, įsikūrusi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Bute Trakų gatvėje viešėdavo Stefanijos Ladigienės bičiuliai, bendraminčiai, kurie ateidavo pasitarti ar aptarti įvarius slaptus reikalus, čia rasdavo prieglobstį besislepiantys nuo rusų valdžios ar užkariautojų vokiečių. Pora metų jame buvo slepiama iš Kauno geto pabėgusi Irena Veisaitė, vėliau žinoma kaip garsi lietuvių literatūrologė, teatrologė. Bute gyveno mokytoja, žinoma pasaulietė Adelė Dirsytė, mokytojas Česlovas Mačys. Tik grįžęs iš Štuthofo lagerio čia apsilankė Balys Sruoga. Taip pat lankydavosi poetai Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, kunigas Alfonsas Lipniūnas, arkivyskupas Mečislovas Reinys, kompozitorius Konradas Kaveckas.

Dailininkė Marija prisimena tuo metu garsų įvykį-katastrofą – 1945 m. sausio 12 d. Vilniaus geležinkelio stotyje nuaidėjusį milžinišką sprogimą, sulyginusį su žeme ne vieną pastatą. Net iki Šnipiškių mikrorajono išbyrėjo namų langai. Ne išimtis buvo ir Trakų gatvės butas, kur tuo metu buvo pati Marija.

Iki smulkmenų papasakotas Stefanijos Ladigienės suėmimas 1946 m. kovo mėn., kuris įvyko Trakų gatvės bute. Vėliau visuomenininkė buvo kalinama Lukiškių kalėjime, o po kiek laiko ištremta dešimčiai metų į Pečioros lagerį, Taišetą. Ištremti buvo ir du Stefanijos sūnūs – Benas ir Algis. Pasakojama apie tolimesnį likusiųjų Lietuvoje gyvenimą. Vaikai dar kurį laiką liko tame pačiame bute. Vėliau persikėlė pas tetas į Vabalninkus, dar vėliau – į Kauną. Ireną Veisaitę globojo daktarai Braunai.

Pasakojimo pabaigoje prisimenama pažintis su Vladu Vildžiūnu, atsisveikinimas su mama, kuri dar dešimt metų po tremties gyveno Vildžiūnų namuose.

Mariją Ladigaitę-Vildžiūnienę kalbino bibliografė Jurga Kauzonienė, vaizdo įrašą parengė multimedijų dizaineris Mindaugas Masaitis.