Paroda „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje birželio mėnesį veikia paroda, skirta 1945–1948 m. iš sovietų okupuotos Rytų Prūsijos teritorijos į Lietuvą atklydusiems našlaičiams, vadinamiems „vilko vaikams“ atminti.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtą parodą „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“ apžiūrėti galima bibliotekos darbo laiku trečiame aukšte esančioje Dalykinės literatūros erdvėje. Parodoje pristatoma istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta archyvinėmis fotografijomis ir dokumentais, „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų istorijos, iliustruotos šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai. Užfiksuoti autentiški „vilko vaiko“ dalią patyrusių žmonių liudijimai.

Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1943 m. lapkričio 28–gruodžio 1 d. Teherane (Iranas) vyko antihitlerinės koalicijos šalių – Sovietų Sąjungos (SSRS), Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – vadovų konferencija. Joje dalyvavo šių šalių lyderiai Josifas Stalinas, Vinstonas Čerčilis ir Franklinas Ruzveltas, šių šalių diplomatijos ir karinių štabų vadovai. Konferencijos metu J. Stalinas pasiūlė Rytų Prūsijos padalijimo principą: Klaipėda ir Karaliaučius atitenka SSRS, pietinė krašto dalis – Lenkijai. Iš esmės šis principas buvo įgyvendintas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tačiau tik oficialiuose dokumentuose šios teritorijos padalijimas atrodė kaip paprastas formalumas. Kelias to link buvo paženklintas šimtų tūkstančių civilių gyventojų žūtimis.

1944 m. spalio 16 d. Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją. Žygį lydėjo šimtatūkstantiniais tiražais spausdinamas ir platinamas sovietų propagandininko rašytojo Iljos Erenburgo, kuris tuomet tarnavo 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenės štabe, raginimas: „Nėra nieko, kas vokiečiuos būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“ Tai dar labiau kurstė žvėriškus sovietinių karių instinktus. Sovietinėje propagandoje Karaliaučius ir visa Rytų Prūsija buvo vaizduojama kaip vokiečių militarizmo tvirtovė, kurią sunaikinus bus atkeršyta priešui už jo padarytus nusikaltimus.

Vilko vaikais dabar vadinami tuo metu trejų–šešiolikos metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1948 m. kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai su mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte arba patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar patys vieni (likę visiški našlaičiai) pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus ir viską, kas šiems vaikams brangu. Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir dvėselieną. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.

Į Lietuvą jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, sėdėdavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija pagavusi vaikus sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai juos be gailesčio išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestas vaikas žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)–Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių kilmės vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose. Jiems vaikus pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos ar giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys našlaičius paimdavo elgetauti į Lietuvą, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės.

Ne visi vaikai pasiliko Lietuvoje: vieni nuvažiavo į Latviją, kiti nusigavo net į Estiją, treti atsidūrė Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Išsekę, apiplyšę ir utėlėti jie eidavo nuo vienos sodybos prie kitos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes už vokiečių vaikų dingimą, priverstinį elgetavimą ar netgi nužudymą niekas nesijautė atsakingas. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus.

Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie apsiimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais – ir visus vienos šeimos vaikus), bet tokie vaikai tapdavo pigia darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi. Ne kartą, pasibaigus sezoniniams darbams, našlaičiai būdavo pavaromi šalin (dažniausiai artėjant žiemai).

Lietuvoje, kuri tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vyko organizuotas ginkluotasis pasipriešinimas. Jis truko nuo 1944 iki 1953 m. Į miškus pasitraukė ir į partizanų gretas įstojo daugiau kaip 50 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. Šios kovos rėmėjai ir jų artimieji buvo persekiojami, bauginami, suimami, kalinami, išvežami į lagerius ar tremiami į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus. Represijos grėsė ir šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus. Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“. Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką nesukeliant įtarimo. Daug kas priklausė nuo kaimynų. Nuo pasitikėjimo iki išdavystės buvo tik vienas žingsnis. Nepaisant to, keliems šimtams vokiečių kilmės vaikų pavyko gauti prieglobstį.

Dažniausiai saugumo sumetimais lietuvių šeimos stengėsi, kad priglausti vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus netgi neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tik globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo. Tik išimtiniais atvejais pavieniai vaikai siekė aukštojo mokslo ir įgijo specialybę.

Dalį vilko vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai paprastai stengėsi išvengti įvaikinimo, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Laikas parodė, kad dėl vardo ir pavardės pakeitimo daugelis giminaičių bergždžiai stengėsi surasti įvaikintus vaikus per Raudonojo Kryžiaus ar kitas tarptautines organizacijas – nė vienas artimųjų ieškomas vilko vaikas taip ir nesusitiko su savo artimaisiais.

Kiek tokių vilko vaikų atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos iki šiol nėra. Ir negali būti, nes šie klajojantys vaikai buvo neregistruojami.

Dauguma jų pasą gavo jau sulaukę pilnametystės ar dar vėliau.

Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir pavarde, šie jauni žmonės turėjo susikurti savo antrąją tapatybę ir perprasti lietuviškąjį identitetą. Jie nežinojo, ar kada nors galės sugrįžti prie savo vokiškų šaknų.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiems žmonėms atsirado galimybė pradėti domėtis savo šaknimis ir galbūt ieškoti artimųjų.

1991 m. Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“. 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis susirinkimas. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 vilko vaiko dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1993 m. bendrija pavadinta „Edelweiss-Wolfskinder“. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63, 2019 m. – 39, 2020 m. – 33.

1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, buvusiems nepilnamečiams vaikams, kurie per Antrąjį pasaulinį karą ar vėliau be tėvų pasitraukė iš Vokietijos Rytų Prūsijos krašto karo veiksmų zonos į Lietuvos teritoriją ir šiuo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko – teisinis statusas.

Parodą sudaro 22 pastatomi mobilūs stendai. Stenduose pateikiama istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta vilko vaiko dalią patyrusio dvidešimt vieno asmens autentiška istorija, iliustruota šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai.

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų (dabar Okupacijų ir laisvės kovų) ir Šilutės Hugo Šojaus muziejų rinkinių, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Vokietijos Federalinio archyvo (vok. Das Bundesarchiv), Rytprūsių kraštiečių draugijos (vok. Landsmannschaft Ostpreußen e.V.), Rytų Prūsijos vaizdų archyvo (vok. Bildarchiv Ostpreußen) ir privačių vilko vaiko dalią patyrusių asmenų šeimų archyvų.

Rengiant parodą talkino Lietuvos Respublikos ambasada Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Lietuvoje veikianti vokiečių bendrija „Edelweiss-Wolfskinder“, organizacija „Karo vaikai“ (vok. „Kriegskinder“) Granzėje (vok. Gransee) (Vokietija).

Parodos organizatorių informacija.