Priartėti prie stebuklingo augalų pasaulio

Prieš šventes susirinkome į žolininkės Dalios Treigienės paskaitą apie stebuklingas lietuviškų augalų galias. Žolininkė savo pasakojimą pradėjo nuo raginimo keisti požiūrį į augalus, juk jie mūsų žemėje gyvuoja daug seniau nei joje atsiradome mes, žmonės. Knygos ir Augalų taro autorė pasigenda visuminio požiūrio į augalus, nes dažnai kalbama apie sudedamąsias dalis, jų poveikį, gydomąsias savybes, bet pamirštama augalo energetika, kuri yra esmė.

Knygoje „Lietuviškų augalų galios: 22 didžiai stebuklingi“ aprašomi tik Lietuvoje augantys medžiai ir žolės. Dalia Treigienė pritaria teorijai, kad mums labiausiai padeda tai, kas auga šalia mūsų 100 kilometrų spinduliu, o geriausia visai šalia namų. Net jei gyvename mieste reikia atkreipi dėmesį ir pasidomėti augalais, už kurių dažnai užkliūna mūsų žvilgsnis, gal kaip tik jų gydomųjų savybių mums reikia.

Senovėje, tamsiais žiemos vakarais žmonės dažnai susirinkdavo draugėn pabendrauti, o gal net ir išsiburti. Tai būdavo paslaptingas metas, tad ir šis susitikimas skiriamas labiau stebuklingoms augalų galioms. Dalia Treigienė pakvietė susirinkusiuosius išsiburti su jos parengtomis augalų taro kortomis. Nuo jų prasidėjo žolininkės kelionė rimtesnės knygos link. Autorei sunku paaiškinti, kaip jai kilo mintis sukurti augalų taro kortas, tai toks lyg savaime ją aplankęs suvokimas, kad reikia tokio dalyko. Ji buvo teisi. Palankiai įvertinę pirmąjį Dalios Treigienės leidybos kūrinį artimieji ir pažįstami skatino žolininkę tęsti sėkmingus darbus ir išplėsti savo pasakojimus apie augalų savybes.

Knygos autorė savo kūriniu siekia paskatinti žmones labiau domėtis augalais. Anot Dalios Treigienės, domėjimasis gamta, nors ir neprilygsta buvimui joje, yra nemažiau svarbus ir naudingas. Gamta padeda nusiraminti, apsivalyti nuo neigiamų veiksnių – elektros, taršos, kuri mus supa kiekvieną dieną. Stipriausiai organizmą apvalo drebulė, šermukšnis.

Kalėdiniu laikotarpiu itin populiari eglutė skleidžia sunkią energiją. Žolininkė pataria nesodinti šio medžio prie namų, nebent šiek tiek tolėliau, kad namas būtų apsaugotas nuo nepageidaujamų žvilgsnių. Ankstesniais laikais eglę prie namų sodindavo tik išimtinais atvejais, jei mirdavo nėščia moteris. Tuja savyje kaupia dar sunkesnę energiją, nes tai kapų medis. Eglė simbolizuoja ne tik mirtį, bet ir ko nors pabaigą. Kai namuose šarvodavo žmogų, tai takelį į tuos namus nuklodavo eglišakiais. Per Kalėdas mes tarsi aukojame eglę, kaip anksčiau buvo aukojamos gražiausios mergelės ar berneliai pradedant statyti miestą. Mes jas išpuošiame, o pasibaigus metams „paaukojame“. Geriausia būtų ją sudeginti taip paleidžiant praėjusius metus.

Dalia Treigienė paminėjo įdomų faktą, kad kiekviena tauta turi savo medį. Pavyzdžiui baltų tautoms – tai yra ąžuolas, slavams – beržas, o skandinavams – uosis. Kiekvienas iš šių medžių pasižymi skirtingomis energetinėmis savybėmis, kurios iš dalies būdingos ir juos pasirinkusioms tautoms.

Pabaigai žolininkė visiems palinkėjo daugiau žaismingumo gyvenime, nes žmonės dažnai susikuria sau problemų ir ligų pasinėrę į negatyvias emocijas. Pozityviai nusiteikusiems viskas daug geriau sekasi, prie jų mažiau „kimba“ įvairios ligos ir lengviau sprendžiasi sudėtingos gyvenimo situacijos. Prisijungiame prie autorės linkėjimų ir kviečiame paskaitinėti šią knygą, kurioje augalai aprašomi labai aiškiai ir kompleksiškai. Išraiškingus pasakojimus iliustruoja Dalios Treigienės darytos augalų nuotraukos.