Please ensure Javascript is enabled for purposes of website accessibility

Regimantas Dima: Apie ypatingą dvasinį ryšį su bibliotekomis ir bibliotekininkėmis

Regimantas Dima: Apie ypatingą dvasinį ryšį su bibliotekomis ir bibliotekininkėmis

Regimantas Dima, istorinių romanų kūrėjas ir tinklaraštininkas gegužės 3 dieną dalyvaus konferencijoje „Miestas ir kalba“. Jos metu Regimantas Dima pakvies į praktinį užsiėmimą-diskusiją „Kas yra tikras vilnietis“. Konferencijos išvakarėse Regimantas Dima dalijasi savo tekstu „Apie ypatingą dvasinį ryšį su bibliotekomis ir bibliotekininkėmis“. 

Mielos bibliotekininkės,

sveikinu Jus, o ypač sveikinu tas bibliotekininkes, kurios gyveno bendrabutyje Kamčiatkoje, kai mokėsi Vilniaus universitete XX amžiuje. Aš kalbėsiu apie ypatingą dvasinį ryšį su jumis. Kodėl Kamčiatkoje, paaiškės iš vėliau papasakotų istorijų.

Mes buvome spekuliantų šeima, tai yra, sovietų laikais auginome ir pardavinėdavome tulpes, pinigų lyg ir buvo, tačiau namie esančių knygų man nepakakdavo. Vienuolikos metų skaitydavau greitai, po knygą per dieną, todėl buvau priverstas užsirašyti į tris bibliotekas. Tačiau gerosios moteriškės kiekvienoje bibliotekoje vis atsidusdavo, kai parbėgdavau uždusęs vėl naujų knygų:

– Berniuk, ar tikrai perskaitei visas knygas?

Perskaitydavau. O ką kitą galėdavai veikti anais laikais, tik skaityti. Kompiuterių nebuvo, išmaniųjų telefonų nebuvo, televizoriai, tiesa, jau buvo, bet jų ekrane tik nuobodusis vograutojas Brežnevas. Tėvo šachmatais niekaip nepajėgdavau aplošti.

Vėliau tokiame žurnale „Pergalė“ perskaičiau Chorchės Luiso Borcheso apsakymą „Babelio biblioteka“. Štai tada man prasivėrė akys. Manoji biblioteka Dzeržinskio gatvėje nėra tik lentynos ar skaitykla, kiekvienoje mažoje bibliotekoje slepiasi respublikinė biblioteka kaip Lenino prospekte, o toje respublikinėje jau slepiasi visa slaptoji Babelio biblioteka, ir jau tai bibliotekai ribų nėra.                                 

Babelio biblioteka plati kaip pasaulis, ji net už Sovietų Sąjungos sienų. 

Toje man didžiausioje pasiekiamoje  bibliotekoje – respublikinėje – net pakliuvau kaip muselė į mandelštamščinos ratus. Tada daug skaitydavome rusiškai, nes nebuvo ką daryti, rusiškai galėjai gauti daugiau skaitymo. Taigi, tyčia ar netyčia užėjo baisi mada skaityti Osipo Mandelštamo eilėraščius. Bet vargšas  Osipas Emiljevičius nebuvo oficialus poetas. Jo tekstų Brežnevo laikais  beveik nebuvo viešuose šaltiniuose. Apie poeto egzistavimą galėjai tik numanyti iš užsienio radijo stočių. Iš kažkur sužinojau, kuriame žurnale bibliotekoje yra jo eilės. Tuose atrastuose retuose oficialiuose puslapiuose nesmarkiai, vos vos liečiant pieštuko grafitu, buvo surašyti kiti literatūriniai žurnalai, kuriuose yra Mandelštamo eilės. Kazachstano, Uralo, dar kažkokių sovietistano užkaborių žurnalai. Nurodyti konkretūs žurnalų metai ir numeriai. Išduodama visą šitą keistą krūvą žurnalų bibliotekininkė ironiškai šypsojosi. Dar vienas museliukas pakliuvo į mandelštamščinos vorų tinklus.

Jos valdė slaptąsias žinias, jos žinojo uždraustąsias vietas Kazachstano žurnaluose! 

Laimė, vėliau į mano gyvenimą atėjo sportas, ir aš netapau visišku vėjo perpučiamu botaniku. Šiek tiek lengvai ir maloniai atitolau nuo bibliotekų, nes reikėjo iš paauglio tapti vyru. Praplėčiau savo pečių plotį iki kaimo kluono durų pločio. Regbis, futbolas, krepšinis, akademinė valtis. Sportavau viską, ką pasiekdavau. Ir taip pasiekiau sportuodamas (ir kartais mokydamasis) aukštąją mokyklą. Mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute Saulėtekyje. Ir štai  tada vėl mano akiratyje iškilo bibliotekininkės. Buvau jas nepelnytai primiršęs. Mūsų institute mokėsi daug vaikinų, o bibliotekininkystės – vien merginos. Jaunimui kaip tik. Kažkaip susiorganizuodavome, rengdavome bendrus vakarėlius ir vis dažniau užkliūdavome Kamčiatkos bibliotekininkių bendrabutyje. Kamčiatka, jei kas nežino, tai kitas teisingesnis studentų miestelio Saulėtekyje Vilniuje paskutiniųjų bendrabučių rajono pavadinimas. 

Tame bendrabutyje tik įėjus stovėjo  staliukas, o prie to staliuko budėjo cerberis moteris. Griežta apsauginė, nėra čia ko šlaistytis pas merginas visokiems pašlemėkams. Kartą labai vėlai mane su draugeliu išgrūdo iš svečių bibliotekininkės. Kažko nesutarėm. Aš tada nebuvau storas, buvau sportiškas vaikinas,  mano draugas buvo beveik dviejų metrų blondinas gražuolis ir merginos dėl jo alpdavo. Cerberė pažiūrėjo, pažiūrėjo į mus, pakratė galvą ir sako:

– Aš jūsų neišleisiu. Kokios kvailės jus išvarė? Grįžkite pas jas.

 Ir neišleido. Mes bandėme grįžti pas kvailes, bet kvailutės  neįsileido. Nieko baisaus, radome bendrabutyje kitas. Šiek tiek pabuvome, bet jau neradome bendros kalbos ir tada išlipome į laisvę  pro langus.

Na, gal aš labai idealizuoju bibliotekininkes. Kad truputį pravalyčiau iliuzijas, pridėsiu sveiko buitinio realizmo, kad jūs ne tokios tobulos, papasakosiu vieną liūdną istoriją. Per tą vaikščiojimą į tą bendrabutį širdis prilipo prie tokios merginos, kuri turėjo bliuzelę su šimtu sagučių. Mergina buvo rimta, tad aš labai vargdavau su tomis sagutėmis. Jos neatsisegdavo. Bet mergina buvo labai graži. Tai taip ir draugaudavome, arba nedraugaudavome. Ji per tą mūsų neapsisprendimo laiką net spėjo baigti bibliotekininkystę. Aš jai taip ir nesugebėjau pasipiršti. Tad ji išvažiavo į tolimą Kauno biblioteką.

Ir štai liūdna merginos su šimtu sagučių istorijos pabaiga. Kaune ją bibliotekoje susirado rusas klounas ir išsivežė į Ameriką. Aš irgi dar važinėjau į Kauną. Bet klounas veikė greitai. Ir ji iki šiol gyvena Atlantoje, Džordžijos valstijoje. Štai taip. Iki šiol man didžiulė paslaptis, kaip galėjo Kaune atsirasti tas negeras rusas klounas? Ką jis ten veikė, kaip išniro iš tamsiausių bibliotekos skyrių? 

Kaip supratote, bibliotekos manęs nepaleido. Net gyvenimo karčiąją patirtį įgavau bibliotekoje. Iki šiol vaikštau į Antakalnio biblioteką. Bet mano dienos šiais laikais bibliotekose teka ramiai, be didesnių nuotykių. 

Tačiau tas išsaugotas ryšys su bibliotekomis yra nesunaikinamas. Gyvenimo nesėkmės tik sustiprino tą ypatingą dvasinį ryšį. Kai pats tapau knygų kūrėju, aš klastingai panaudojau tą savo giluminį dvasinį ryšį su bibliotekininkėmis. Man lengva su jumis tartis,  jūs man patinkate nuo 11 metų iki dabar. Ir jei reikia man pristatyti skaitytojams savo naują knygą, lengvai sutariu su jumis dėl pristatymo laiko ir vietos. 

Taigi, jei turėčiau dabar čia taurę, tai meiliai pakelčiau taurę už jus, mielosios. Būkime ir draugaukime, pasikalbėkime ir sutarkime, mano gyvenimo palydovės!

***

 Registracija į konferenciją „Miestas ir kalba“ – ČIA.

Biblioteka visiems
AVBA
Bibliotekų tinklaraštis
Tvari biblioteka
Šeimadienių biblioteka
Skaitykis su knygomis
Bendruomenių kraštotyra
Vilnijos vartai
Vasara su knyga
Mickevičiana
Prisijungusi.lt
Skaitymo festivalis
Ibiblioteka.lt
Knygų startas
Epaveldas
Draugiškas internetas