Savanoris Tomas: biblioteka nėra tik vieta, kurioje skolinamos knygos

Prancūzijoje studijuojantis Tomas Armalys šią vasarą savanoriavo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Su Tomu kalbame apie tai, kas jam paliko didžiausią įspūdį.

Tomai, papasakok trumpai apie save.

Esu būsimas antrakursis studentas, studijuojantis politiką Paryžiaus politinių mokslų institute „SciencesPo“ Prancūzijoje. Baigęs studijas norėčiau grįžti į Lietuvą ir čia kurti savo ateitį. Domiuosi politika, miesto plėtra, ypač Vilniaus, ir krepšiniu.

Kas tau yra savanorystė?

Mano nuomone, savanorystė yra vertinga patirtis, leidžianti ne tik tobulėti asmeniškai, bet ir padėti savo bendruomenei. Savanoriaujant norimoje srityje, galima įgyti naudingos patirties, leidžiančios geriau pažinti save bei vietos, kurioje užsiimama veikla, „virtuvę“. Vis dėlto norint, jog savanorystė neprarastų savo prasmės, ji negali tapti nei savanaudiška, nei aklu kilnaus tikslo siekimu. Savanaudiško tikslo siekimas, norint papildyt savo CV arba pasipuikuoti prieš kitus savo „dosnumu“ bei gera širdimi, nebėra savanoriavimas, tai tampa darbu, kuriuo siekiama išsiskirti iš minios siekiant materialinės gerovės arba ego patenkinimo. Taip pat, idealizuojant altruizmą, galima pamiršti, jog savanoriavimas turi teikti naudą ir pačiam, taip įgalinant bei tobulinant turimus gebėjimus vardan bendruomenės, kuriai siekiama padėti. Taigi, dviejų faktorių simbiozė, noro padėti bei tobulėti asmeniškai, man tampa savanoryste ir jos įprasminimu.

 Pasirinkai mūsų biblioteką kaip savanoriavimo vietą. Labai įdomu, kas paskatino tai daryti?

Visada mėgau skaityti ir būti tarp knygų: apsilankyti knygyne mėnesio naujienų, eiti į netinklinius knygynus, tikintis surasti nematytų knygų, dalyvauti knygų mugėje. Taip pat norėjau įgyti patirties šioje srityje prieš bandant įsidarbinti universiteto, kuriame studijuoju, bibliotekoje. Taip galėdamas suderinti darbą ir malonumą. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka yra Vilniaus apskrities, vyliausi, jog galėsiu save išbandyti įvairiose veiklose bei artimiau susipažinti su bibliotekos darbuotojais. Visi mano lūkesčiai buvo išpildyti, darbuotojai mane maloniai sutiko ir šiltai priėmė į kolektyvą, supažindino su įvairiausiomis bibliotekos veiklos sritimis. 

Bibliotekoje susipažinai su tomis veiklomis, kurių skaitytojai dažnai ir nemato, ir nenujaučia, kad jos egzistuoja. Kokia tau pasirodė biblioteka iš vidaus?

Tiesą pasakius, savanorystė bibliotekoje pakeitė mano požiūrį į tai, kas yra biblioteka. Prieš savanorystę man biblioteka buvo vieta, kurioje galima pasiskolinti knygą arba ramiai prisėdus pasiruošti egzaminams. Galbūt tai yra būdinga universiteto bibliotekai, tačiau A. Mickevičiaus biblioteka man įkūnijo savotišką kultūros centrą. Čia dažnai vyksta įvairūs renginiai ir parodos, vos atsidarius bibliotekai lankytojai užsuka pasiskolinti knygų, kai kurie iš jų ateina bene kasdien. Kalbant apie bibliotekos „virtuvę“, ji yra panaši į mažą miestą. Norint, jog skaitytojai turėtų gausų pasirinkimą, knyga praeina ilgą kelią nuo įsigijimo, katalogavimo ir galutinio paruošimo abonementui. Užkulisiuose kai kurios knygos yra skaitmenizuojamos siekiant jas išsaugoti ateities kartoms. Praradusios savo vertę knygos yra nurašomos, o vertingesnės, kurios nėra naudojamos kasdien, perkeliamos į saugyklą. Visą šį procesą prižiūri bibliotekos darbuotojai, kurie rūpinasi, kad šis procesas nesustotų nei akimirkai.

Savanoriaudamas susipažinai ir su bibliotekos fondu. Ką galėtum pasiūlyti mūsų skaitytojams pastudijuoti, paskaityti?

Bibliotekos fondas tikrai labai didelis, todėl manau, jog bet kuris potencialus skaitytojas tikrai atras sau tinkamą knygą. Aš pats norėčiau rekomenduoti tris knygas. Pirma knyga būtų A.R. Čaplinsko „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“. Ją skaitant galima pamatyti Vilniaus vystymąsi nuo Gedimino laikų iki mūsų dienų. Autorius Antanas Rimvydas Čaplinskas įvairiapusiškai pristato Vilniaus istoriją aprašydamas miesto architektūrinę raidą, įvairias etnines bendruomenes, kurios Vilnių vadino savo namais bei miesto istoriją įkomponuoja į be bendrą pasaulinių įvykių kontekstą.

Antroji knyga, sudominusi mane – Dariaus Pocevičiaus „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“, šioje knygoje apžvelgiamas laikotarpis nuo antros sovietų okupacijos iki pirmųjų nepriklausomybės metų. Ši knyga parodo to laikmečio gyvenimo ypatumus, pavyzdžiui, bandymus įtikinti sugrįžti karo pabėgėlius į Sovietų Lietuvą ir jų gyvenimą sugrįžus, kaip buvo planuojami įvairūs miegamieji rajonai. Kitaip tariant, knyga apžvelgia konkrečius įvykius ir objektus.

Galiausiai norėčiau rekomenduoti Lino Kojalos pirmąją knygą “Europa?”. Galbūt ši knyga aktualesnė prieš rinkimus į Europos Sąjungos parlamentą, tačiau joje ne tik pristatoma Europos Sąjungos užkulisiai politikos asų lūpomis, bet ir vertinimai eilinių žmonių akimis. Beje, įdomiausias pirmasis knygos skyrius, pristatantis iššūkiais ir sunkumais grįsta Lietuvos kelią stojant į Europos Sąjungą.

Interviu: Asta Kazakevičiūtė-Bankauskienė

Nuotraukos: Tatjana Grigorčenkienė