Seminaro „Trakų gatvės paveldo dialogai" atgarsiai

Rugsėjo 24 dieną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko seminaras „Trakų gatvės paveldo dialogai“, kurio metu dėmesys buvo skirtas šios gatvės pastatų istorijai ir jų transformacijai.

Trumpa, bet istoriškai vertinga

Vos 280 metrų ilgio Trakų gatvė dėl savo padėties traukė didikų, pirklių ir pasiturinčių miestiečių dėmesį. Minėtina tai, kadjau XVI amžiuje Vilniuje nutiesus vandentiekį, vanduo mediniais vamzdžiais iš Vingrių šaltinių tekėjo į Trakų gatvėje stovėjusius didikų rūmus. Trakų gatvėje įvairiais laikotarpiais gyveno Umiastovskių, Tiškevičių, Bžostovskių, Chreptavičių ir kitų didikų giminių atstovai. Trakų gatvės pradžioje stovėję Trakų vartai, manoma, buvo nugriauti XIX amžiaus pradžioje.

Įdomu tai, kad bėgant metams, per karus, okupacijas ir kitas negandas ši gatvė išsaugojo savo pavadinimą – Trakų. Jis susijęs su laikotarpiu, kai ši gatvė dėl savo geografinių ypatumų buvo kelias iš Vilniaus į Trakus.

Nuo XIX amžiaus vidurio rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus biblioteka (Trakų g. 10) priklausė Juozapui ir Sofijai Tiškevičiams. Biblioteka saugo ir garsina savo pastato istoriją: organizuoja rūmų istorijai ir kultūros paveldui skirtus renginius, reguliariai veda nemokamas ekskursijas po pastatą ir senuosius jo rūsius.

Pranešimų apžvalga

Lietuvos architektų sąjungos tarybos narė ir Vilniaus skyriaus pirmininkė Rūta Leitanaitė seminarą pradėjo pranešimu „Architektūros paveldo pritaikymo šiandienai tendencijos Europoje ir Lietuvoje”. Ji papasakojo apie „Europa Nostra Award“ apdovanojimus, kurie teikiami geriausiems atnaujintiems kultūros paveldo objektams. Vertinant svarbu, kaip kultūros paveldas aktualizuojamas šiandien: ar projektai reikšmingi Europai, ar atspindi geriausias tendencijas. Labai svarbus bendruomenių įtraukimas. Architektė trumpai pristatė Vengrijos nacionalinės operos projektą, Escuelas Pias bažnyčios kupolą Valensijoje (Ispanija),  Polirone San Benedetto Po vienuolyną Italijoje, kuris šiandien tapęs įvairiausių veiklų didžiuliu kultūros centru ir kitus geruosius pavyzdžius. Pasak specialistės, svarbiausios tendencijos šiandien yra šios: etika, tvarumas, ilgalaikis socialinis poveikis; transformacija, antrinis panaudojimas (pastatų ir medžiagų); darbas su suvaržymais ir apribojimais / intervencija „tik tiek, kiek būtina“; pagarba kontekstui, o ne noras įamžinti save.

Vilnius TECH Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytoja, Laimikis.lt miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija projektų koordinatorė dr. Jekaterina Lavrinec pristatė pranešimą „Kultūros paveldas kaip kasdienė praktika: kūrybiniai pažinimo ir gyventojų įtraukimo metodai”. Dėstytoja pateikė pavyzdžių, kaip kasdieniai žmonių veiksmai gali tapti paveldu, pavyzdžiui, skalbinių kabinimas savo namų kiemuose. „Kasdienės praktikos yra kultūriškai reikšmingas miesto gyvenimo sluoksnis. Miestai gyvi tiek, kiek juose yra vietos skleistis gyventojų kūrybiniams veiksmams ir interpretacijoms“, – sakė lektorė. Pavyzdžiu buvo pateiktos Šnipiškės, šio Vilniaus rajono įvaizdžio transformacijos per vietokūros iniciatyvas 2012-2020 metais. Čia organizuotos gatvės mozaikos dirbtuvės ar vietinių gyventojų vedami atvėrė šį rajoną naujomis spalvomis.

Trakų g. 8 įsikūrusio UAB „Žmogaus studijų centro“ viceprezidentės dr. Editos Dereškevičiūtės pranešimas „Istorijos ir dabarties jungtis: Žmogaus studijų centro erdvės, veikla ir bendruomenė“ buvo iš dviejų dalių. Pirmoje lektorė pasakojo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kaimynystėje įsikūrusio pastato istoriją. Deja, apie pastato projektuotojus ir architektus žinių nėra. 1681 m. sklype esantis nedidelis mūrinis namas priklausė Kaneckiui (Kauneckiui). 1748 m. posesijoje sudegė mūrinis Chreptavičiaus namas, kuris po gaisro atstatytas gerokai didesnis, nes 1790 m. jis vadinamas Sulistrovskio rūmais. 1806 m. rūmuose buvo 13 didelių ir 3 maži kambariai. 1880 m. į namo kiemą iš Vingrių šaltinių įvestas vanduo. 1914 – 1935 m. vyko didelė savininkų kaita. Nuo 1998 metų čia įsikuria Žmogaus studijos centras. Dr. Edita Dereškevičiūtė parodė, kokią transformaciją patyrė istorinis pastatas, kad būtų pritaikytas šiuolaikinės organizacijos reikmėms. Antroje paskaitos dalyje lektorė pasakojo apie UAB „Žmogaus studijų centro“ veiklas ir iniciatyvas.

 Menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė pranešime „Rekreacinės Tiškevičių rezidencijų erdvės” aptarė Lentvario atvejį. Lentvario savininkas grafas Vladislovas Tiškevičius (1865–1936) ir jo žmona Marija Kristina Aleksandra Tiškevičienė 1907 metais Lentvarį buvo pavertę kone kurortu, čia įsteigė „Café-Riviera“ pastatų kompleksą su paviljonais, kuriuose veikė kavinė, vyko artistų ir muzikiniai pasirodymai. Štai ką 1907 m. „Nowości Illustrowane“ rašė apie Lentvarį: „Netoli Vilniaus, maždaug už 17 varstų, t. y. už 30 minučių kelio, esantis Lentvaris visuomet buvo mėgstama vilniečių išvykų vieta. Šioje žavingoje, nepaprastai gražioje vietovėje grafas Vladislovas Tiškevičius įsteigė užmiesčio kavinę ir pavadino ją „Café-Riviera“. Tačiau žodis „kavinė“ iš tikrųjų nėra pakankamas visam Lentvario kompleksui apibūdinti ir nesuteikia deramo supratimo apie visas jo dalis. Mat visa ši įstaiga buvo įrengta su didžiuliu komfortu, pagal užsienio kurortų pavyzdį.“ Kas buvo šiame laisvalaikio paslaugų komplekse? Ogi maudyklos, biliardas, šaudykla, kėglinė, plaukiojimas valtimis, teniso kortai, kriketo aikštelės. Tačiau, pasak dr. Aistės Bimbirytės, rivjera veikė gana trumpai ir grafui išvažiavus, pamažu sunyko.

Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolanta Širkaitė pranešime „Apie Umiastovskių rūmus Trakų gatvėje. Janina ir Vladislovas Umiastovskiai" pasakojo apie Trakų gatvės pradžioje stovinčius Umiastovskių rūmus. Šių rūmų šeimininkai – Vladislovas Umiastovskis (1833–1905) ir jo žmona Janina Sofija Monika Ostroróg-Sadowska  Umiastovskienė (1860–1941). Po vyro Vladislovo Umiastovskio mirties grafienė Janina pradėjo didžiąją rūmų rekonstrukciją, turėjusią sugrąžinti rūmams buvusią didybę. Rekonstrukcijos architektas buvo Antonas Filipovičius Dubovikas. Interjero dekorui buvo panaudotos prabangiausios medžiagos, dekoruotas fasadas ir būtent tada sienoje tarp Trakų ir Pylimo gatvių atsirado niša, kurią papuošė italų skulptoriaus Karlo Lorenzetti šventojo Kristoforo skulptūra. Grafienė šiuose rūmuose šeimininkavo iki 1938 metų. Tada išvyko į Romą ir ten po kelerių metų mirė. Šiuo metu nišoje vilniečius džiugina senąją skulptūrą pakeitusi Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto sargybinis“. Šiuo metu rūmuose įsikūręs „Vilniaus klubas“.

Pranešimą „Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus ir jo pastatų ansamblio Vilniaus gatvėje istorija“ pristatė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus muziejininkas Artūras Savko. Muziejus įsikūręs senamiesčio širdyje, Mažuosiuose Radvilų rūmuose. Manoma, kad rūmus projektavo italų architektas Konstantinas Tenkala (XVII a.) Gausiai iliustruotame pasakojime muziejininkas apžvelgė posesijos, kurioje įsikūręs muziejus, istoriją, čia atliktus architektūrinius tyrimus ir pastato pritaikymą dabarties reikmėms. Nustatyta, kad po 1748 m. gaisro remonto darbus atliko žinomas to meto architektas Pjetro de Rosis. Archeologinių tyrimų metu surasta daug koklių, rastas ir monetų lobis. Po rūmais išlikę gotikinių pastatų rūsiai, jų aptikta ir kieme prie buvusių vartų. Pristatyti atvirieji muziejaus fondai – Muzeoteka. Tai yra naujausias Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastatų kompleksas.

Vilniaus kultūros centro atstovas, Bažnytinio paveldo muziejaus gidas-edukacinių programų vadovas Paulius Zaveckis skaitė pranešimą „Paveldo transformacija: Šv. Kotrynos bažnyčios atvejis“. Jame aptartas XX amžius ir bažnyčios likimas sovietų okupacijos laikais. Bažnyčioje buvo sumanyta steigti baroko meno centrą, tačiau jau 8-ojo dešimtmečio oficialiuose raštuose užsimenama, kad bažnyčios erdvė galėtų tiktų koncertų salei. Paulius Zaveckis priminė 1969 metais įvykusią centrinio altoriaus paveikslo vagystės istoriją. 1986 metais nusprendžiama keisti pastato paskirtį ir čia įrengti parodinę-koncertinę erdvę. Renginių salė šv.Kotrynos bažnyčioje atidaryta 2003 metais ir veikia iki šiol.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Rima Cicėnienė pristatė pranešimą  „Nuo didikų rezidencijos iki modernios institucijos: paveldo suteiktos galimybės Vrublevskių bibliotekos bendruomenei ir miestui”. Tiškevičių rūmų statyba, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, vyko 1884-1888 metais. 1925 m. rūmus iš grafo Alfredo Tiškevičiaus nuperka Lenkijos religinių tikėjimų ir viešojo švietimo ministerija Vilniaus bibliotekų reikmėms. 1925–1930 m. rūmai atnaujinami ir pritaikomi Vrublevskių bibliotekai. Pagal architekto Stanisławo Mecznikowskio projektą suprojektuotos patalpos ir baldai bibliotekai: spintos, stalai, kėdės, lentynos periodikai , pusaukščiai, saugyklos. 1930–1931 m. čia buvo perkelti fondai ir biblioteka atidaryta 1935 m. 1974 m. pagal Adolfo Brusoko projektą buvo pastatytas saugyklų priestatas, taip pat tvarkyti senieji rūmai. Taip sutvarkyta biblioteka veikė iki 2015 metų. 2016–2022 m. įgyvendinta saugyklų rekonstrukcija, o 2022 m. prasidėjo bibliotekos rūmų kapitalinio remonto darbai: atnaujintas, rekonstruotas visas fasadas, uždengtas naujas stogas. 2024 m. pradėti vidaus remonto darbai, kurie bus pratęsti gavus tolesnį finansavimą.

Paskutinis pranešimas, užbaigęs seminarą, buvo apie pačią Trakų gatvę „Buvo-nebuvo. Trakų gatvė istorijos akimis“. Istorikė, Vilniaus tyrėja dr. Aelita Ambrulevičiūtė pirmiausia pristatė svarbiausius miesto raidos XIX–XX a. etapus. Pasak jos, Vilniuje gyventojų skaičius 1858–1897 m. išaugo nuo 51 134 iki 154 532, o 1897–1914 m. – nuo 154 532 iki 219 869. Miesto plėtra ir augimas buvo susijęs su geležinkelio linijos Sankt Peterburgas–Varšuva (per Vilnių) tiesimo darbais. Pirmasis traukinys iš Daugpilio į Vilnių atvyko 1860 m.  Dr. Aelita Ambrulevičiūtė suskaičiavo, kad 1914 metais Trakų gatvėje buvo 64 komerciniai objektai – įvairios parduotuvės, dirbtuvės ir pan.

Seminaro metu vyko ekskursija po Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką, kurios metu pasakota apie skirtingais laikotarpiais pastate gyvenusias žinomas moteris. Taip pat viso seminaro metu buvo galima pažaisti „Užmirštų žodžių žaidimą", kurį sukūrė bibliotekininkai norėdami išsaugoti kadaise rūmuose skambėjusius žodžius. Seminaro nuotaiką kūrė ir su svečiais bendravo istoriniais rūbais pasipuošusi bibliotekos kraštotyrininkų grupė.

Renginį moderavo žurnalistas Kristupas Naraškevičius.

Seminaras „Trakų gatvės paveldo dialogai” yra Europos paveldo dienų renginių Lietuvoje dalis. Renginį ir projektą „Trakų gatvės paveldo dialogai“ iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.