Simonas Daukantas – išskirtinė XIX a. asmenybė

Sausio 9 dieną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje susirinko istorijos etuziastai ir laisvalaikiu besidomintys Lietuvos istorija pasiklausyti Vidos Girininkienės pasakojimų apie iškilią Simono Daukanto asmenybę (1793 m. spalio 28 d. Kalviai, Skuodo r. – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilė, Akmenės r.).  Šiuo renginiu pradėjome Valstybės atkūrimo šimtmečio ir Adomo Mickevičiaus 220-ųjų gimimo metinių minėjimą.

Susitikime buvo pristatytas V. Girininkienės parengtas kalendorius-knyga „Simonui Daukantui 225“. Kalendoriaus dalininkė Ona Liugailienė. Kalendorius-knyga sumaketuotas taip, kad pasibaigus metams galima būtų nukirpti jo apačią ir atminimui liktų tik knyga. Knygos sudarytoja pasakojimą pradėjo aptardama Simono Daukanto gyvenimo sutapimus su Adomo Mickevičiaus gyvenimo įvykiais. Kai kurios sąsajos tiesioginės ir akivaizdžios, kitos gi labiau menamos ir nuspėjamos.

A. Mickevičius iš gimtinės į Vilnių keliavo apsiginklavęs, bijodamas užpuolikų. S. Daukantas atstumą nuo Skuodo r. įveikė keliaudamas pėsčiomis. Ankčiau keliauti pėsčiomis nebuvo toks neįprastas reiškinys. Atvykęs į Vilnių Adomas Mickevičius eina prie Aušros Vartų Švč. Marijos paveikslo norėdamas padėkoti už jam išgelbėtą gyvybę. Jo mama pasakojo, kad vaikystėje jis iškrito pro langą ir mama galvojo, kad jis mirs. Pakėlusi sūnų mama ant jo uždėjo Aušros Vartų Švč. Marijos paveiksliuką ir tvirtino, kad tai padėjo jam išsikapstyti. Sklandė legendos, kad Simonas Daukantas prie Aušros Vartų prisiekė, jog gyvenime rašys tik lietuvių kalba.

1815 m. A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakultetą, vėliau studijavo Literatūros ir laisvųjų menų skyriuje. Neturėdamas tėvo, sunkiai gyvendamas jis stoja į mokamą vietą, žinodamas, kad vėliau reikės dirbti. Simonas Daukantas 1814 m. įstoja į Vilniaus gimnaziją, kur mokytojai pastebi jo, kaip rašytojo, gabumus. Vėliau mokslus jis tęsia tame pačiame Literatūros ir laisvųjų menų fakultete kaip ir Adomas Mickevičius. Jie tampa kurso draugais

S. Daukantas ir A. Mickevičius turėjo nemažai pažiūrų sąlyčio taškų. Jiems buvo artimos G. Herderio idėjos apie kalbą, kad kalba yra tautos dvasios veidrodis ir žlugus kalbai žlunga tauta. Jiems abiems buvo svarbiausia tautos išlikimo idėja. Adomo Mickevičiaus poeziją sunku išversti, nes joje labai svarbus vaidmuo tenka kirčiui. Poetui buvo labai svarbūs istoriniai faktai, pusę jo kūrinio „Gražina“ sudaro paaiškinimai, joje daug istorijos. Adomą Mickevičių ir Simoną Daukantą taip pat siejo bendras draugas Pranciškus Malevskis.  P. Malevskio ir A. Mickevičiaus žmonos buvo seserys.

1855 m. pasirašęs slapyvardžiu Jokūbas Laukys Simonas Daukantas išleidžia savo knygą „Būdas“. Cenzūra joje įžvelgia laisvės idėjų propagavimą. Joje skelbiama, kad vadovui vadovauti turi tauta ir panašios idėjos. Tai viena pirmųjų knygų, patekusių į draudžiamųjų knygų sąrašą ir autoriui grėsė persekiojimas, todėl jis persikėlė gyventi į Kuršą pas Petrą Smuglevičių. Tuo tarpu A. Mickevičius 1855 metais miršta bandydamas suorganizuoti legionus Lietuvos laisvės gynimui.

Dažnai įsivaizduojama, kad romantikas turi būti ligotas. Buvo teigama, kad S. Daukantas yra pasyvus, tačiau, iš tiesų, jis gyveno aktyvų gyvenimą. Tiesiog jis neleido sau turėti šeimos, nes visus pinigus išleisdavo knygoms. Jo kūriniuose šlovinama laisvė, teigiama, kad kiekvienas turėtų turėti žemės ir naudotis savo veiklos rezultatais. S. Daukantas buvo įsitikinęs, kad gyvenimas tautos interesams, visuomenės labui yra dorybė.

Adomas Mickevičius palaikė Abiejų Tautų Respublikos idėją, buvo įsitikinęs, kad lietuvių kalba nyksta, reikia užrašyti dainas, pasakojimus. Tuo tarpu Simonas Daukantas buvo įsitikinęs, kad tauta išliks pirkelėse, kuriose kalbama lietuvių kalba.  Jo asmenybė buvo labai įvairiapusė – jis domėjosi literatūra, istorija, kultūros istorija, leido knygeles apie žemės ūkį, užsiėmė vertimais, buvo organizuoto tautosakos rinkimo pradininkas.

Mintis parengti kalendorių-knygą iškiliai Simono Daukanto asmenybei įamžinti Vidai Girininkienei kilo prieš 5 metus, bet tuomet jai buvo pasakyta, kad 220 metų dar ne jubiliejus. Artėjant 225-osioms S. Daukanto gimimo metinėms, ji vėl išgirdo tą patį atsakymą, tad šįkart nusprendė nebelaukti, nes panašu, kad tinkamas laikas taip galėjo ir neateiti. Šiandien galime pasidžiaugti, kad kalendoriaus sudarytoja nesutiko atidėti jo leidimo ilgesniam laikui, o pasiryžo padaryti viską, kad kalendorius-knyga pasiektų skaitytoją.