Simonas Šipavičius: „Su bibliotekomis santykiai puikūs, nei vienai nesu skolingas“

Birželio 8 dieną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kieme koncertuos Sheep Effect – saksofonininkas Simonas Šipavičius. Šia proga – Ugniaus Raugalo interviu su muzikantu, publikuotas ore.lt.

Kaip pats įvardintum muzikinį stilių, kurį groji solo?

Tai, ką darau po Sheep Effect vėliava įvardinu kaip Heavy Smooth Jazz.

Saksofonas daugeliui klausytojų įprastai tikriausiai asocijuojasi su romantiškomis melodijomis ir ramia fonine vakaro muzika, o tu juo „priekabiauti“ (turint omenyje pirmojo tavo albumo pavadinimą „Saxual Harassment“) prie klausytojų ausų pasirinkai šiek tiek kitaip. Ar koncertuose dėl to nekyla nesusipratimų ar neišpildytų lūkesčių?

Yra buvę komiškų situacijų, kai užsakovai tik pamatė saksofoną, o kas juo atliekama – kažkodėl nepasiklausė. Toks įsimintinesnis momentas nutiko vienoje iš Plungės gimnazijų, Valentino dienos ir Nepriklausomybės dienos šventėje. Toks 2 in 1 vakarėlis ilgosios pertraukos metu, mokyklos aktų salėje. Prieš mano išstojimą ant scenos pašoko mokyklos šokėjų kolektyvas, salė papuošta širdelėmis ir trispalvėmis, gražu, ramu, smagu… Gabiausių skaitovų duetas pristato sekantį pasirodymą, ant scenos Sheep Effect ir pasileidžia mano koncerto įžanga, kurios metu naudojau besiderinančio orkestro ir klykiančios minios įrašus, o aš tuo metu laisvai sau saksofonėliu keistus garsus leidžiu su efektais ir vystau tokį apokaliptinį naratyvą. Teko minutėlę nukreipti dėmesį nuo atlikimo ir perkelti veizolus į sėdinčią publiką. Didesnio “WTF?” veiduose ko gero nesu matęs. Bet koncertas įvyko. Normalu, kad ne visiems lengvai virškinasi mano muzika, bet labai džiugu, kad atsiranda progų truputį pakankinti žmones ir leisti ausimis prisiliesti prie to, ko dažniausiai jie gal bandytų išvengti. Keletas mokinukų man išeinant sako “No čia tai pėzė kuoki nesamuoni bova. Bet tęp kėitą. Nieka nasopratau”. Labai mėgstu tokias patirtis. Ir kartais net pats nustembu, kaip žmonės susidomėję klauso mano keistoką muziką kokiame netikėtame kontekste.

Artimiausias tavo solinis projekto „Sheep Effect“ koncertas vyks Adomo Mickevičiaus bibliotekoje – turbūt pirmą kartą koncertuosi tokioje įstaigoje? Koks tavo santykis su bibliotekomis? Turi kokių susijusių atsiminimų?

Su bibliotekomis santykiai puikūs, nei vienai nesu skolingas. Koncertuoti bibliotekoje yra tekę dar mokyklos laikais, bet ten kameriniai koncertėliai, pakankamai tylūs, dažniausiai pritariant pianinui. Tai man didelis džiaugsmas bus kelti tiukšmą išminties, ramybės ir susikaupimo vietoje. Dar kai gyvenau Kretingoje, tai pėdindavau į biblioteką pažaisti kompiuterinių žaidimų Būdavo ten toks žaidimų kambarėlis, kuriame stalo žaidimai ir tuo metu kiekvieno vaiko seilėtekio priežastis – žaidimų konsolė. Tarp pamokų ir meno mokyklos laisvu metu varvindavau akis žaisdamas.

Ar mėgsti skaityti? Kokios būtų tavo pastarojo meto knygų rekomendacijos?

Labai mėgstu skaityti, bet dažnai būna labai sunku susikaupti ir mintys šuoliuoja, tai ne vieną knygą teko skaityti antrą ar n-tąjį kartą. Toks jausmas, kad akimis per raides perbėgu, o atmintin stringa tik lokacijos vaizdinys su knyga ir tiek. O apie ką ten buvo, kas ten kaip – nepamenu. Labiausiai mėgstu dokumentinę ir distopinę literatūrą. Paskutinė perskaityta knyga, kuri užsiliko smegeninėje – Stephen Nachmanovitch “The Art Of Is: Improvising as a way of life”. O parekomenduoti galėčiau to paties autoriaus knygą “Free Play: Improvisation in Life and Art”. Ši knyga tapo mano tam tikra maldaknyge, daug minčių ir citatų, kurias bandau praktiškai pritaikyti gyvenime, kūryboje, pedagogikoje. Viena iš jų: “ You are not doing music. You are playing musi!”. Gal ir banaloka mintis iš pirmo žvilgsnio, bet čia būtų galima ilgą straipsniuką rašyti apie tai. Gal geriau tiesiog perskaityti, ką pats Stephen parašė ten.

Kokios publikos tikiesi artimiausiame koncerte? Ar publika labai skiriasi priklausomai nuo to, kur vyksta koncertas ir ar tavo koncertams ji turėtų kažkaip specialiai nusiteikti?

Džiaugiuosi kiekvienu atkeliavusiu į koncertą, tiesą sakant nežinau ko čia ir tikėtis. Žinau, kad ateis nemažai bičiulių paklausyti mano triukšmavimo. Bet jie jau žino, kas ir kaip čia darosi. Tai visada labai džiaugiuosi naujais veidais, kuriuos stebiu per koncertą ir labai patinka, kai žmonės iš pradžių kiek nepatogiai jaučiasi, nelabai jiems aišku, kas čia darosi, bando greitai įsivertinti, ar gerai čia ar nesąmonė, bet vėliau atsipalaiduoja, pasiduoda ir pradeda judinti kaklo raumenis ar koja trepsėti. O programa gana įvairi, tai manau kiekvienas atras sau tinkantį sąskambį ir bent po kruopelę muzikinio džiaugsmo išsineš namo po koncerto.

Visą interviu su Simonu skaitykite www.ore.lt.