Vilniaus 703-asis gimtadienis: 3 klausimai kraštotyrininkams

Sausio 25 dieną šiemet jau su 703-uoju gimtadieniu sveikiname mūsų mylimą sostinę Vilnių. Viduržiemį minima Vilniaus pagarsinimo diena įamžina Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metų laiškus, kuriuose minimas Vilnius. 

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, įsikūrusi Vilniaus senamiestyje, tarp kitų savo leidinių kaupia ir Vilnistikos fondą – knygas, albumus ir kitus dokumentus apie Vilnių. Bibliotekoje dirba kraštotyros ir bibliografų grupė, kuri savo kasdieniu darbu puoselėja Vilniaus ir Vilniaus regiono atminimą – svarbias datas, asmenybes, vietas. Bibliotekininkai nuolat atnaujina interneto svetainę https://www.vilnijosvartai.lt/, kurios tikslas yra skatinti skaityti apie Vilniaus kraštą ir jo žmones, pildo svetainę išliekamąją vertę turinčia ir bibliografiniais sąrašais paremta informacija.

Dar viena interneto svetainė, kurios kūrėjais galime būti kiekvienas iš mūsų, yra mūsų kolegų puoselėjama https://bendruomeniukrastotyra.lt/. Ši interneto svetainė sukuria sąlygas ne tik sužinoti apie tam tikras vietoves bei asmenybes, bet ir patiems įkelti savo krašto, giminės istoriją.

Vilniaus 703-ojo gimtadienio proga pateikėme tris klausimus kraštotyros ir bibliografų grupės kolegoms – Jurgai, Aušrai, Jurgitai, Linui.

KLAUSIMAI

1. Mėgstamiausia vieta Vilniuje.

2. Kokią knygą apie Vilnių rekomenduotumėte?

3. Palinkėjimas Vilniui gimtadienio proga.

ATSAKYMAI

Vyriausioji bibliografė Jurga Kauzonienė.

1. Niekada apie tai nemąsčiau. Daug vietų Vilniuje yra, kurios patinka. Labai patinka parkai, miškai, pušynai, kurie taip pat priklauso Vilniaus miestui. Patinka senamiesčio gatvių grindiniai, nes jie alsuoja senove. Patinka senamiesčio ir naujamiesčio namų fasado detalės – veidukai, angelai, žmonės ir kiti lipdiniai. Patinka Dievo Gailestingumo šventovė su originaliu Kristaus paveikslu. Patinka Aušros Vartai su Šv. Marijos paveikslu. Patinka Šv. Kristoforo gimnazija, kuri anksčiau buvo 9-oji vidurinė mokykla ir dar vis nėra renovuota. Ten aš kažkada mokiausi. Daug kas patinka...

2. Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazas ir „Vilniaus pokeris".

3. Linkiu, kad Vilnius visada išliktų autentiškas, kad išlaikytų savo aurą, kuri dar vis alsuoja ir spindi, nors jos niekas nemato, bet būtent ji čia daugelį traukia.

Vyresnioji bibliografė-kraštotyrininkė Aušra Gudavičiūtė.

1. Vilniuje labai mėgstu atviras arba netikėtas atodangas, tokias kaip atsiveriantis vaizdas nuo Mindaugo gatvės, nuo stačiųjų laiptų, besileidžiančių į Vingrių skverą šalia MO muziejaus, arba Vilniaus senamiesčio panorama, žiūrint iš Subačiaus apžvalgos aikštelės, arba vaizdas stovint ant Trijų Kryžių kalno... Netikėtai šv. Kotrynos bažnyčios bokštai atsiveria ir pro kai kuriuos mūsų bibliotekos langus. Patinka ne tik plačios Vilniaus senamiesčio panoramos, bet ir jaukūs kampeliai, ypač tie, kuriose įsikūrusios „žmogiškosios“ skulptūros, tokios kaip Romualdo Kvinto „Vandens nešėjas“ Kėdainių ir Lydos gatvių sankryžoje, paminklas žydų gydytojui C. Šabadui, besikalbančiam su mergaite, Dysnos gatvėje, romantiškas paminklas Tarasui Ševčenkai netoli Halės turgaus (skulptorius Vitalijus Andrijanovas) arba skverelyje greta Jaunimo teatro paminklas lietuvių rašytojoms seserims, pasirašinėjusioms Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, sukurtas Dalios Matulaitės. Labai mėgstu ir Vilniaus bei jo apylinkių žaliąsias zonas – parkus, VU botanikos sodą, pasivaikščiojimo takus. Pats Vilnius kaip sostinė, mūsų lietuviškasis didmiestis, yra žmogui aprėpiamo ir tinkamo dydžio, ko negalėčiau pasakyti apie kai kurių kitų valstybių sostines ir didmiesčius, kurie gniuždo savo didumu ir triukšmingumu.

2. Juditos Vaičiūnaitės ir Tomo Venclovos poezija, Ričardo Gavelio, Ginos Viliūnės romanai, Antano Ramono novelės, Avromo Sutzkeverio liudijimai iš karo apimto Vilniaus ir Vilniaus geto, Aleksandros Bruštein knyga „Kelias eina į tolį“ apie vaikystę Vilniuje. Mielai klausau poetės Aušros Kaziliūnaitės rengiamos tinklalaidės „Rašytnamis“, kurioje įvairūs rašytojai kalbinami, dažnai ir klausiant apie jų santykį su Vilniumi. Įdomų eseistinių tekstų apie Vilnių (ne tik lietuvių autorių!) spausdina kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“. Kadaise, XX–XXI a. sankirtoje, ėjo toks savaitraštis „Dienovidis“, jame būdavo spausdinama įvairių refleksijų, esė apie Vilnių. Dabar tekstų šia tema ir vėl atsiranda vis daugiau, pastebiu Vilniaus temos atsinaujinimą grožinėje literatūroje, eseistikoje.

3. Išlaikyti harmoningą senovės ir dabarties, kultūros ir gamtos dermę, būti priimančiam įvairias kultūras bei išsaugoti lietuviškumą – nelengvos užduotys ateičiai, bet skirtos Vilniui jau nuo kunigaikščio Gedimino laikų! Ir dar – visada vilioti čia gyvenančius ir atvykstančius paslaptimis, kurių iki galo niekada neatskleisime.

 Vyresnioji bibliografė Jurgita Lazauskaitė.

1. Mano mėgstamiausia vieta Vilniuje yra Stiklių gatvė, kadaise buvęs auksakalių, stiklių, amatininkų žydų kvartalas. 1522 m. šioje gatvėje veikė pirmoji LDK spaustuvė, kurioje buvo išleista pirmoji knyga Lietuvoje – Pranciškaus Skorinos „Mažoji kelionių knygelė“. Ir šiandien čia galima rasti vietos menininkų, amatininkų krautuvėles ir dirbtuves. Labai jaukūs Stiklių gatvės kiemeliai „Metraštininkas“, „Medeinė“, „Lokys“. Labai mėgstu pasivaikščioti ir po kitus Vilniaus Senamiesčio kiemelius.

2. Istorikės Zitos Medišauskienės sudarytame knygų ir publikacijų rinkinyje „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius“ galima rasti daug įdomių faktų apie įvairių epochų vilniečių gyvenimus: Vilniaus miesto pramonę, vilniečių pramogas mieste ir užmiestyje, krautuvėles, kavines, turgavietes, vaikų darželius, pradines mokyklas...

Mėgstu skaityti autobiografines knygas, atsiminimus apie gyvenimą Vilniuje. Labai patiko teatrologės Gražinos Mareckaitės knyga „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“, poetės Juditos Vaičiūnaitė knyga „Mabre viešbutis“.

3. Vilniaus miestui linkiu, augti, klestėti, puoštis, būti atviru ir draugišku kitoms tautoms, bet, svarbiausia, puoselėti ir išsaugoti lietuviškumą.

Vyresnysis bibliografas Linas Janulevičius.

1. Vilnių mėgstu dėl kelių priežasčių:

• Dėl gamtos: ji visai arti (Bernardinai, Paupys, Vingio parkas, Puškarnia ir pan.). Retas Europos miestas turi tiek daug gražios ir greit pasiekiamos gamtos.
• Dėl senamiesčio – jis yra mielas, jaukus, gyvas.  
• Dėl kultūros ir menų: tai ir lauko skulptūros, kiti meniniai akcentai, taip pat parodos, koncertai, spektakliai uždarose erdvėse.
• Dėl įžymių personų gausos: tiek užsieniečių, tiek vietinių poetų, mokslininkų, dailininkų, valstybininkų, kurie savo laiku daug darė ir daug paliko Vilniui.
• Dėl sakralinio paveldo.

2. Rasos Antanavičiūtės „Neįgyvendintas Vilnius".

3. Linkiu niekad netapti dundančiu didmiesčiu, kuriame ištirpsta savastis.