Virš bibliotekos plevėsuoja menininkės Živilės Minkutės vėliavos

Šiomis dienomis eidami Trakų gatve išvysite virš bibliotekos iškeltas įvairiaspalves vėliavas. Spalio 1-19 dienomis bibliotekoje eksponuojama menininkės Živilės Minkutės vėliavų paroda „Iškeltos ne kovai“.

 

Tai vėliavos, kurios vietoj triumfo, pergalės ar kovos šlovės skelbia taikos su savimi laiką. Pasak parodos autorės, per dažnai pamirštame švęsti „lėtos natūros” dalykus. Mūsų didingumo suvokimas visada momentinis, šlovinantis pergalę, didingumą, svarbą. Tačiau tiesa ta, kad daugybė „lėtinių” dalykų gyvenime yra daug svarbesni nei momentinė didybė. Spalvoti simboliais aplikuoti audiniai plazda kaip vidinio susitaikymo ir meilės sau manifestas. Vėliavos nuo seniausių laikų buvo naudojamos tiek karo lauke, tiek ir taikos ar bendruomenės tapatybės simbolikoje. Nuo karalysčių ir tautų iki religinių bendruomenių bei socialinių judėjimų – vėliavos įkūnijo kolektyvinę tapatybę ir bendrus siekius.

 

Živilė Minkutė randa naują vėliavų panaudą – asmeninės kelionės, vidinio taikumo ir supratimo simbolių įvietinimui. Kūriniai sukurti iš antrinio panaudojimo tekstilės, taip kūrybos procesą tapatinant nagrinėjamai temai. Pačios kūrėjos sukurtos išteklių ribos ne tik skatina kurti ne idealizuotą viziją, o dar kartą mokytis priimti atsitiktinumo duotybę. Ribos čia tampa ne tiek ribojančios, kiek papildančios kurinio koncepciją, o atsisakymas iki detalių kontroliuoti galimą rezultatą atspindi priėmimą ir susitaikymą su aplinka bei savimi.

 

Šioje parodoje Živilė Minkutė pristato šiuolaikinio meno kūrinius – vėliavas, kurios atspindi vidinę kelionę į taiką su savimi. Vėliavos simbolizuoja kvietimą ne kovoti, ne keisti ar nugalėti, bet priimti. Tai ramus priėjimas prie susivokimo, kad ne visos sienos turi būti išgriautos, ne visi kalnai – įkopti.

 

Ši kūrinių serija yra pasiryžimo ženklas – supratimo, kad vertingiausias kelias į džiaugsmą nėra nuolatinė kova, bet gebėjimas priimti gyvenimo ribotumus ir atrasti grožį ten, kur iš pradžių matome kliūtis. Kai nustoji kovoti su nepajudinamosiomis sienomis, jos tampa ne kliūtimis, o užuovėjomis. Ši taika su savimi gimsta ne iš pasiekimų, o iš meilės sau – iš suvokimo, kad pakankamumas ateina ne iš išorinių pergalių, bet iš vidinio susitaikymo ir priėmimo.