Gyventi neatsisveikinant

Vieną žvarbų žiemos rytą su Seule gyvenančia Giongha susisiekia draugė Insonė. Po nelaimingo atsitikimo atsidūrusi ligoninėje ji meldžia bičiulės nedelsiant vykti į jos namus Čedžiu saloje ir pasirūpinti jos augintine Ama.

Giongha leidžiasi į kelionę, tačiau salą užklumpa negailestinga pūga ir stingdantis šaltis. Paklydusi sniego gaubiamame pasaulyje, ji dar nenutuokia, kad draugės namuose jos laukia ne tik badaujantis paukštelis, bet ir praskleista uždanga į tamsiausius istorijos puslapius.

Trindama ribas tarp sapno ir tikrovės, Han Kang meistriškai prikelia iš užmaršties ištisus dešimtmečius, kai apie 1948-ųjų Čedžiu žudynes valdžia sąmoningai tylėjo. Asmeninė Insonės šeimos tragedija ir nevaisingos dingusių artimųjų paieškos romane tampa skausmingu liudijimu apie valdžios žiaurumą, apie iš kartos į kartą perduodamą traumą.

Tai himnas meilei ir draugystei, kuri nepaiso ribų tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Apie atmintį, atsisakančią išnykti. Ir apie tylų, bet nepalenkiamą pasižadėjimą niekada neužmiršti.

„Gyventi neatsisveikinant“ – sapniškas, hipnotizuojantis romanas, kuriame sniegas tampa ir užmaršties šydu, ir atminties saugotoju. Tai pažadas, kad mirusieji ir jų istorijos niekada nebus užmiršti.

Han Kang (g. 1970) – vienas ryškiausių šiuolaikinės literatūros balsų ne tik Pietų Korėjoje, bet ir visame pasaulyje. 2024 m. H. Kang tapo pirmąja moterimi iš Azijos, pelniusia Nobelio literatūros premiją.

Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, išleido leidykla „Sofoklis", 2026 m.