Šviesos stygius

Nino Haratischwili tęsia skaitytojų pažintį su Sakartvelu ir jo žmonių dramatiškomis, o neretai – ir tragiškomis istorijomis.

1987-ieji. Sakartvele stiprėja nepriklausomybės reikalaujantys balsai, šalis grimzta į chaosą, o pačiame Tbilisio centre, namuose tarp drėgnų sienų ir ūksmingų medinių balkonų, auga keturios merginos.

Tai laisvės trokštanti Dina, protinga, bet uždara Ira, romantikė Nenė ir jautri Keto, kurios lūpomis ir pasakojama ši istorija. Nepaisant skirtumų, merginų draugystė tvirta ir nepalaužiama. Jos nepaveikia nei jaunystės audros, nei po atkurtos nepriklausomybės šalį sekinanti sovietų ekonominė blokada, pilietinis karas, kruvini gatvių mūšiai, reketas, smurtas ir narkotikai. Tačiau viskas dūžta į šipulius, kai draugystės šerdį pažeidžia skaudi išdavystė.

„Šviesos stygius“ – tai istorija apie prarastą žemę ir prarastą kartą, apie revoliuciją, kuri praryja savo vaikus, apie draugystę, kuri nepaklūsta mirčiai, apie nesuvokiamą ir neįsivaizduojamą skausmą, apie kovą su savimi ir pasauliu, o labiausiai – su savo likimu. Tai ir autorės pagarbos duoklė savo šaliai, gimtajam Tbilisiui ir jo žmonėms. Pagaliau tai yra amžius sujungiantis meilės prisipažinimas, gydantis nuo skaudžių patirčių ir prikeliantis naujam gyvenimui.

Nino Haratischwili (g. 1983) gimė ir augo Sakartvelo sostinėje Tbilisyje, o subyrėjus Sovietų Sąjungai su mama persikėlė į Vokietiją. Baigusi dramos mokyklą ji kelerius metus vadovavo Hamburgo teatrui. 2010 m. parašė savo pirmąjį romaną „Juja“. 2014 m. išleistas „Aštuntas gyvenimas (Brilkai)“ sulaukė milžiniško pasisekimo, pelnė ne vieną Vokietijos literatūrinį apdovanojimą, o jo vertimas į anglų kalbą pateko į Tarptautinės Bookerio premijos ilgąjį sąrašą. „Šviesos stygius“ – penktasis N. Haratischwili romanas.

Originalo kalba – vokiečių, vertė Vilija Gerulaitienė, išleido „Alma littera“ leidykla (2024).